Savivaldybė siekia nupirkti dar vieną istorinį statinį

Savivaldybė iš privataus asmens siekia nupirkti Kreivėnų malūną. Praėjusią savaitę savivaldybės taryba vienbalsiai leido pradėti šio kultūros paveldo objekto įsigijimo procedūras. Su seno statinio savininku jau kelerius metus bandoma susitarti, tačiau vis nesėkmingai, per tarybos posėdį meras Dovydas Kaminskas išreiškė viltį – gal malūnas nenugrius anksčiau, nei pavyks jį įsigyti. Kas malūno savininkas – slepiama. Vis dėlto „Tauragės kurjeriui“ tai išsiaiškinti pavyko.

Turi skubėti

Kreivėnų bekepurio raudonplyčio malūno, savo unikalumu galinčio garsinti Tauragės kraštą ir pritraukti turistus, būklė vis labiau prastėja. Jį neigiamai veikia vėjai, prilygstantys siaučiantiems pajūryje (ne veltui ten įkurtas vėjo jėgainių parkas), o statinio vidų ir išorę niokoja krituliai ir permainingi orai. Jau seniai žmonės jo gailėdavo, vis svarstydavo, kodėl malūnas niekuo neuždengiamas. Apardytas, be kepurės ir sparnų, kadaise turėjęs perdangas per penkis aukštus, į kurio pusrūsį įvažiuodavo arklių tempiami vežimai, Kreivėnų malūnas vis dar mena prabėgusių laikų gyvenimą.

Greta esanti malūnininko sodyba, statyta 1937 m., išlaikiusi autentišką Rytų Prūsijos ūkio struktūrą, prasčiausia šiuo metu gražaus raudonų plytų ūkinio pastato būklė. Istorikui Dariui Kiniuliui rūpi malūno atstatymas, jis apie tai yra paskelbęs ne vieną straipsnį. Istorikas nedalyvavo savivaldybės pokalbiuose su malūno savininku ir sako nežinantis, kas jis toks, tačiau vykusiose diskusijose pastato be savininko pasisakė, ar verta malūną įsigyti.

– Man jis svarbus. Toks malūnas Mažosios Lietuvos regione vienintelis likęs, netgi visą Lietuvą imant vienintelis toks, kur galėjai vežimu įvažiuoti su grūdais ir išvažiuoti per kitą pusę su sumaltais miltais. Vien architektūriškai jis unikalus. Veikiančių malūnų ar bent sutvarkytų Lietuvoje nėra daug likę, mūsų apylinkėse daugiau nėra. Tokį objektą turint būtų galimybė pristatyti malūnininkystės amatą ir tradicijas, pristatyti ir Klaipėdos kraštą. Keliaudamas po kraštą vis užsuku prie malūno. Tikrai reikėtų paskubėti, jei norim jį išsaugoti, bent jau pasirūpinti stogo uždengimu, bent minimalia konservacija, – kalbėjo D.Kiniulis.

Pirmiausia malūno išlikimu susirūpino Lauksargių krašto žmonės, kūrę įvairius planus, kaip jį būtų galima renovuoti ir įveiklinti, tačiau išsiaiškinusi situaciją seniūnija nuleido rankas – ką nors pakeisti jie bejėgiai, nes istorinis statinys – privati nuosavybė. Prieš kelerius metus nuvilnijo socialiniuose tinkluose žmonių pasipiktinimas, kai pastebėjo ardomas malūno sienas. Tuomet jis buvo apjuostas stop juosta ir atidžiau stebimas kaip paveldo objektas. Apie malūną ne kartą rašyta „Tauragės kurjeryje“, pernai liepos viduryje savivaldybė patvirtino, kad planų įsigyti malūną neatsisako, savininkas esą tvarko dokumentus, kad galėtų parduoti.

Tačiau iki šiol situacija mažai pasikeitė. Žmonės kalbėjo, kad savivaldybei nepavyksta susitarti su senojo malūno savininku ne todėl, kad netenkintų siūloma pinigų suma, o todėl, kad jis nori gauti įvairių privilegijų. Tačiau atskleisti malūno savininko niekas nesiryžo: vieni gūžčiojo pečiais, kiti gudriai šypsojosi, buvo tvirtinančių, kad negalintys pasakyti. Taip jau yra – kuo labiau slepiama, tuo darosi įdomiau. Kaip anksčiau, taip ir dabar savivaldybė šią paslaptį saugo. Neatskleidžia nei numanomos, preliminarios pastato įsigijimo sumos, nei iš kur planuoja ją gauti.

– Savininkas tikrai ne paslaptis, bet jis yra fizinis asmuo ir be jo sutikimo viešinti negalime pagal duomenų apsaugos taisykles. Kainos spėlioti neketiname, palauksime turto vertinimo, – atsakė mero patarėja Soneta Blankaitė.

Kreivėnų malūnas. Reginos Genienės nuotrauka

Bando išjudinti

Praėjusį trečiadienį savivaldybės tarybos posėdyje paskutinis svarstomas klausimas buvo dėl Kreivėnų malūno. Plėtros, investicijų ir turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Vytautė Sutkaitienė pranešė, kad sprendimo projektas buvo pristatytas tarybos komitetams, o jo esmė – leisti savivaldybės administracijai neskelbiamų derybų būdu organizuoti nekilnojamojo turto, esančio Kreivėnų kaime, pirkimo procedūras. Tam 22 tarybos nariai vienbalsiai pritarė.

– Galbūt kaip nors išjudėsime su ta procedūra, galėsime jį nupirkti ir paskui bandyti kažkaip išsaugoti. Tikiuosi, kol nupirksim, dar nenugrius, ir tai galėsim kažkaip padaryti, – vilties nepraranda meras.

Posėdyje balsuota tik už leidimą pradėti pastato įsigijimo procedūras, išsiaiškinti pirkimo galimybę, išklausyti turto vertintojų nuomonę, sužinoti savininko sąlygas. Iki paties pirkimo procedūros dar laukia netrumpas kelias.

„Savivaldybei kultūros paveldo išsaugojimas yra labai svarbus, todėl buvo nuspręsta pradėti procedūras dėl galimybės įsigyti banko pastatą, dėl tos pačios priežasties teiktas sprendimas tarybai apsispręsti ar pradėti procedūras dėl malūno įsigijimo. Šiandien patvirtinto sprendimo esmė yra ne nupirkti, o pradėti procedūras siekiant įvertinti galimybę nupirkti. Jei būtų svarstoma pirkti – tam savivaldybės taryba turėtų pritarti dar vienu, atskiru sprendimu. Pirmiausia turi būti įvertinamas turtas, o tuomet dar vykdomos ir derybų bei kitos procedūros“, – atskriejo atsakymas iš savivaldybės administracijos, neatsisakiusios minties įsigyti ir buvusio Lietuvos banko pastatą.

Kodėl procedūra vykdoma neskelbiamų derybų būdu? Savivaldybė tvirtina, kad tokias derybas numato įstatymai. Pagal tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 „Dėl žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 8.2 papunktyje numatyta, kad perkančioji organizacija nekilnojamuosius daiktus gali pirkti neskelbiamų derybų būdu, o 10.1 papunktyje – pirkimas neskelbiamų derybų būdu gali būti atliekamas, jeigu iš anksto žinoma konkreti nekilnojamųjų daiktų buvimo vieta, jie atitinka perkančiosios organizacijos poreikius ir kitos alternatyvos to neužtikrina. Jei trumpai drūtai – kam skelbti viešai, jei niekas daugiau tokio paties malūno, kaip Kreivėnų, neturi ir kitur tokio nenupirksi.

Planuoja parduoti

Labai knietėjo surasti malūno savininką. Kalbinti savivaldybės tarybos nariai kaip vienas tvirtino, kad nežino, net neįsivaizduoja, kas jis toks, esą viską išsamiau sužinos vykstant pirkimui, jei jis iš viso įvyks.

Tarybos narys Kęstutis Balašaitis išsakė nuomonę dėl savivaldybės plano įsigyti malūną. Kad apie pirkimo galimybę su savininku buvo kalbėta anksčiau, jis pirmą kartą išgirdo posėdžio dieną, kalbėdamasis su koalicijos nariais. Jo nuomone, būtų gražu Tauragei turėti tokį vėjo malūną ir jaunimui parodyti, kaip gyvenom, su kokiais malūnais maldavom miltus.

– Ar pirkimas bus naudingas pinigine prasme, abejoju. Jei pavyktų jį nupirkti dar nenugriuvusį ir pavyktų restauruoti, tai būtų vienas traukos centrų turistams. Tokia nauda. Kol kas jokios kainos nėra. Šituo tarybos sprendimu mes prabalsavome už tai, kad savivaldybė pradėtų kalbėtis apie tai. Kol nebuvo to sprendimo, jie negalėjo pradėti procedūros. Kai bus aiški malūno kaina, su tuo klausimu turės eiti į tarybą, tada spręsim. Nežinau, kiek malūnas gali kainuoti, nes jį mačiau tik iš tolo. Gal jis visai nugrius ir nebebus ko pirkti. Tikrai nežinau, kas savininkas, niekas nesugalvojom paklausti. Apie kainą dar nekalbėjom, nes nežinom, ko norės savininkas, – kalbėjo K.Balašaitis.

Vis dėlto paslaptį pavyko įminti pasinaudojant kitais šaltiniais, paieškos siūlo galas atvedė pas tauragiškį žinomą verslininką Algirdą Čeliauską. Paklausėme, ar savivaldybei jis parduos malūną, kodėl anksčiau nepavyko susitarti ir gal gali atskleisti norimą gauti kainą.

– Planuojam parduoti. Kiti klausimai buvo neišspręsti iki galo, tai dabar… Spaudos tie klausimai nedomina, patikėkit manim. Tą malūną turim senokai. Turėjom planų dėl malūno, gavosi taip, kaip gavosi. Kaina dar komercinė paslaptis, sakykim, kad dar nesuderėjom su savivaldybe. Bijau ką nors sakyti, kiek žmonių, tiek nuomonių, vieniems daug, kitiems – ne. Tikrai dabar negaliu kalbėti, nedėkingu momentu mane pagavot, esu labai užimtas, – labai neatviravo verslininkas.

Kreivėnų malūną su sodyba siekiama išsaugoti ir pritaikyti visuomenės poreikiams, muziejinei-edukacinei, ekonominei veiklai, sukurta daug gražių vizijų. Jis stovi įspūdingame kraštovaizdyje, todėl gali būti naudojamas kaip apžvalgos bokštas, ten būtų organizuojamos pamokos, plenerai, edukacijos ir renginiai. Malūnas svarbus kaip technikos paminklas, nes tokio tipo vienintelis Lietuvoje. Savivaldybė svarsto jame įrengti etnografinį muziejų su ekspozicijomis. Malūnas taptų naujo turistinio maršruto dalimi, būtų ir finansinės naudos iš fotosesijų, mokamų amatų edukacijos, ten būtų galima pardavinėti bendruomenių pagamintą produkciją.