Mokykla, kurioje nėra nei patyčių, nei pavydo

Pačiame Skaudvilės centre, rožiniuose namuose, gyvena ir mokosi 77 protinę negalią turintys moksleiviai. Čia lyg sava respublika, su tik jai žinomais įstatymais, čia niekas į vaikus nesikreipia pavardėmis, o mokytojus ir mokyklos direktorių auklėtiniai vadina mama ir tėčiu.

Vis dar mano, kad pagalbinė

Nors vaikai su negalia Skaudvilėje ugdomi jau šešis dešimtmečius, vietos gyventojai šią teritoriją vis dar aplenkia. Mokyklos vadovus toks požiūris liūdina. Visi lyg susitarę tikina, kad dirbti su neįgaliais vaikais daug maloniau nei bendrojo ugdymo mokykloje. Pasak mokytojų, čia ugdomi vaikai neturi pavydo jausmo, neapkalba, nežemina vienas kito. Jei myli, taip ir pasako, o jei supyksta – savo emocijų taip pat neslepia.

– Iš senų laikų žmonės mano, kad čia pagalbinė mokykla ir ją reikia apeiti. Progimnazijose vaikai, ugdomi pagal specialią programą, ypač paauglystėje patiria patyčių. Pas mus visi lygūs. Nėra kam iš ko tyčiotis, – pokalbį pradeda mokyklos direktorius Rolandas Beišys.

Penkiolika metų Skaudvilės ugdymo ir vaiko gerovės centrui vadovaujantis istorikas prasitaria – darbas virto namais, o į namus jis visada parsiveža neįprastų istorijų iš darbo.

Mokyklos direktorius žino kiekvieno auklėtinio vardą, jo istoriją ir pomėgius. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Užaugau Adakave, su močiute eidavom į Skaudvilės bažnyčią pro tuometinį internatą. Atsimenu, kaip grasindavo man, kad jei nesimokysiu, gausiu dvejetus, turėsiu palikti savo mokyklą ir važiuoti gyventi čia. Internate, tuomet dar vadintame pagalbine mokykla, tuomet mokydavosi ne tik protinę negalią turintys vaikai, bet ir tinginiukai, kuriems reikėjo palengvintos programos, – pirmąją pažintį su dabartine darbo vieta prisimena direktorius.

„Mūsų tėtis“

Baigęs pirmąją savo darbo dieną šioje mokykloje direktorius ant automobilio rado staigmeną – vaikai išpiešė žodžius „Mūsų tėtis“.

– Nustebau ir sutrikau. Kolegos paaiškino, kad čia taip yra. Vaikai myli, pasitiki. Jau ryte prie langų sutūpę laukia mokytojų, bėga pasitikti, ima jų rankinukus ir neša į klasę, padeda nusivilkti paltą. Čia mūsų namai, o namuose turi būti gera, – apie kasdienybę pasakoja mokyklos vadovas.

Tiesa, ne viskas taip gražu, kaip pasakoje. Vaikai ir serga, ir paaugliškos bėdos užpuola, ir meilės dramos neišvengiamos.

– Labai saugome savo auklėtinius. Mergaitės gyvena šeimynose atskirai nuo berniukų. Auklėtojos su vaikais būna ir naktį. Dienomis jie užsiėmę pamokomis ir užklasine veikla. Vakarais eina pasivaikščioti, žaidžia, bendrauja. Mūsų vaikai niekuo nesiskiria, jie ir mada domisi, ir kartu su auklėtojomis lankosi renginiuose, vaidina, pelno apdovanojimų, turi draugų, – vardijo R.Beišys.

Visi ugdymo centre gyvenantys vaikai turi nežymų intelekto sutrikimą ir yra specialiųjų poreikių. Šių vaikų ugdymas kontaktiniu būdu nenutrūko ir per karantiną.

Užaugusi kartu

Į darbą Skaudvilėje direktorius kasdien atvažiuoja iš Mažonų. Kartu su pavaduotoja Vaida Baršiene jie jau septintą ryto pirmieji praveria ugdymo centro duris. Vaida čia – senbuvė. Ji mokykloje nuo pat gimimo. Iš pradžių čia ateidavo su mama, o dabar pati neįsivaizduoja gyvenimo be auklėtinių.

Direktoriaus pavaduotoja Vaida Baršienė. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Dirbu čia jau trisdešimt vienerius metus. Mano mama čia pradėjo dirbti 1968-aisiais prieš pat man gimstant. Buvo prognozuojama, kad gimsiu su negalia ir turėsiu mokytis būtent pagalbinėje mokykloje. Mama nusprendė keisti specialybę ir jei prireiks, visą laiką būti kartu. Gimiau, negalia aplenkė, bet užaugau kartu su mama mokykloje. Iš pradžių žaisdavau su vaikais, vėliau dirbau aukle, baigiau mokslus visam laikui likau čia, – pasakoja ugdymo centro senbuvė Vaida.

Paklausta, ar įmanoma tiek metų atiduoti negalią turintiems vaikams ir į antrą planą nenustumti šeimos, Vaida nusijuokia – jos dukra jau suaugusi, o vyro neturi.

Netikėta tragedijos atomazga

Rodydamas mokyklos klases ir bendraudamas su auklėtiniais R.Beišys prisiminė jautrią dešimtmečio istoriją.

Skaudvilės ugdymo ir vaiko gerovės centras. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Berniukas mokėsi vienoje Tauragės pagrindinių mokyklų, mokslai sekėsi prasčiau nei kitiems, draugų klasėje neturėjo. Kartą klasiokai jam į akis pripurškė dujų ir iš antro aukšto išmetė pro langą. Vaikas nesusižalojo fiziškai, bet nukentėjo jo emocijos ir psichika. Berniukas kategoriškai atsisakė eiti į mokyklą. Šeima gyveno atokiai, vienkiemyje. Neapsikentęs teroro ir įvairiausių institucijų vizitų, vaikas išėjo į mišką ir išsikasė bunkerį. Kiek kas važiavo, berniukas vos pamatęs svetimą mašiną sprukdavo. Man pasisekė, pavyko pasikalbėti, įkalbinau ateiti ir mokyklą baigti pas mus. Čia vaikas atsigavo, susirado draugų, baigė mokyklą, išlaikė vairuotojo teises ir išvažiavo į užsienį. Ne vogti. Mūsų auklėtinis ten dirba ir tikrai sėkmingai, – skaudžią istoriją prisiminė direktorius.

Skaudvilės ugdymo ir vaiko gerovės centrą baigę moksleiviai turi galimybę mokytis Profesinio rengimo centre. Mokyklos vadovai tikina – sėkmės istorijų tiek, kad neužtektų visų mokytojų rankų pirštų joms suskaičiuoti.

– Ne vienas mūsų auklėtinis sukūrė šeimą, dirba, bet dar randa laiko ir mus aplankyti. Pamenu, į kiemą įvažiavo nauja prabangi mašina, išlipo mūsų buvęs auklėtinis. Vaikinas išėjęs iš mūsų įgijo specialybę, išvažiavo į užsienį, užsidirbo ir grįžo į Lietuvą. Šiauliuose įkūrė savo įmonę ir sėkmingai plėtoja verslą. Kai paklausiau, kaip taip įmanoma, kai matematiką mokykloje labai sunkiai suprato, auklėtinis tik nusijuokė. Sako, direktoriau, aš turiu buhalterius, man skaičiuoti nereikia, – juokiasi R.Beišys.

Aprūpinti nuo galvos iki kojų

Nuo pirmadienio iki penktadienio centre gyvenančių vaikų tėvams nėra kuo rūpintis. Vaikai čia pavalgę, aprengti ir prižiūrėti. Dauguma mokomi pasirūpinti savimi, susitvarkyti kambarius, išsiplauna apatinius drabužėlius ir net moka kepti pyragus. Šioje mokykloje ugdomi ir vaikai, kuriems nuolatinės priežiūros reikia 24 valandas per parą. Direktorius sako, kad kolektyvas džiaugiasi, jei itin sunkios būklės vaikas išmoksta užsirišti batų raištelius ar laikyti šaukštą.

Muzikos pamokoje vaikai ruošiasi paminėti Vasario 16-ąją. Mortos Mikutytės nuotraukos

– Kiekviena pažanga yra stebuklas. Jei jau nusprendžia tėvai leisti savo vaiką pas mus, sutvarkome dokumentus ir pirmadienio rytą atvažiuojame pasiimti. Penktadienį, kai baigiasi ugdymo savaitė, vaikus parvežame į namus pas tėvus. Jiems nereikia niekuo rūpintis. Nereikia rūpintis maistu, gyvenamuoju plotu ir net drabužiais. Savo vaikais pasirūpiname nuo iki. Nuo kelnaičių iki striukių. Ir ne bet kokių striukių. Važiuojame, ieškome, kad drabužiai būtų madingi. Kiek tokių atvejų, kai nauji daiktai neįtinka, nes užrašų ant drabužių per mažai ar batai ne tokie ryškūs, kokių norėjo, – juokiasi direktorius ir rodo striukę, kuri šilta, nauja, žieminė, panaši į jo, bet vaikams nepatikusi.

Centro auklėtinius mokykla aprengia nuo galvos iki kojų. Štai šie naujutėlaičiai batai mokiniams neįtiko, sako, kad nebemadingi. Mortos Mikutytės nuotrauka