Bėgimas maiše, arba tautinės mokyklos krachas

Dalintis:

Rimvydo Valatkos mintis visada dėmesingai skaitau, bet šį kartą jo straipsnis „Pro langą į dangų“ sukėlė visą minčių uraganą, nes daugiau nei 40 metų atidaviau švietimo sistemai. Nors dabar man prikabintas senjoro rangas ir galėčiau ramiai žiūrėti pro langą į dangų, bet…

Gerbiamas R.Valatka visiškai teisus sakydamas, kad kiekvienas vaikas yra individualus ir štampai gadina asmenybę, bet individualus masinis mokymas prieinamas tik atskirais atvejais: anksčiau turtingų aristokratų šeimose, dabar gi gali pabandyti nemažai milijonų turintys asmenys. Valstybė kiekvienam vaikui mokytojo nesamdys, todėl mūsų mokykla ir vadinasi bendrojo lavinimo mokykla. Paprasčiau tariant, suteikia išsilavinimo pagrindus kiekvienam vaikui. Kiek tai atitinka realybę, jau kitas klausimas. Bet minėto straipsnio autorius labai klysta, teigdamas, kad mokoma iš pasenusių, sustabarėjusių vadovėlių. Mano (ir ne tik mano) kartos mokiniai vidurinės mokyklos suole tokių sąvokų, kaip išvestinės, diferencijavimas, integravimas, tikimybių teorija net negirdėjo. Jas išgirdau ir naudojau studijuodamas fizikos-matematikos fakultete. Esu tikras, gerbiamas R.Valatka, kad Jūs vargu ar įveiktumėte bent pusę uždavinių, kuriuos sprendžia trečiokai ar ketvirtokai – taip pasikeitusios mokymo programos. Kita vertus, mokymo lygis bėgant metams smunka, dalis finansiškai pajėgių tėvų papildomai samdo mokytojus, ilginami mokslo metai ar ieškoma kitų išeičių, bet rezultatų nėr kaip nėr.

Manau, ne vienam yra tekę stebėti humoristines bėgimo lenktynes, kai bėgikai įlindę į maišus. Juokinga ir linksma. Dabar stebėkime normalias bėgimo rungtynes, bet tik vienas bėgikas verčiamas bėgti maiše ir jis nuolat ūdijamas tiek varžybų organizatorių, tiek žiūrovų. Kai kam gal ir linksma, bet ne bėgikui maiše. Štai tas bėgikas maiše ir yra šiuolaikinis mokytojas. Neįtikėtina? Ką gi, tęsiam.

Edvardas Kochas

Vaikai iš tiesų yra labai įvairūs (talentingi, gabūs, mažiau gabūs, darbštūs ar prie tinginio), šeimos taip pat: vienos vaikus lepina, kitoms jie nerūpi, vieni kontroliuoja kiekvieną atžalų žingsnį, kitų vaikai tiek savarankiški, kad ir rūkalų sugeba nusipirkti. Buvo laikai, kai neįsisavinusiems kurso skirdavo papildomų darbų (pataisas) ar palikdavo antriems metams. Tokių antramečių buvo vienetai (mokyklų pažangumas svyravo apie 95 procentus). Kažkas kažkam įrodė, kad toks antrametis yra traumuojamas ir negalima mokinių palikti antriems metams. Atsisakyta ir pataisų. Rezultatas: klasėje buvo vienas tingus Petriukas. Jo bendraamžių (10–14 metų) logika paprasta: jei Petriukas nesimokė ir jis perkeltas į aukštesnę klasę, tai kodėl turiu mokytis aš? Ir taip vietoje vieno Petriuko klasėje Petriukų jau visa dešimtis. Negana to, atsilikimas kasmet auga, mokytojas, kad jį suprastų, priverstas nuleisti dėstymo kartelę, o gabūs vaikai nebegauna to, ką turėtų gauti.

Vaikai skirtingi ne tik gabumais, bet ir elgesiu. Vieniems nuo mažų dienų būdingas pareigos jausmas, kiti judrūs, mėgstantys vaikiškas išdaigas. Genys margas, pasaulis dar margesnis, tad ir vaikų būryje yra tokių, kurių veiksmuose yra piktybiškumo. Nereikia abejoti, kas 10–14 metų amžiaus vaikui bus autoritetas: mokytojas ar bendraamžis, pasiuntęs viešai mokytoją trijų raidžių adresu. Ir taip vietoje vieno „auksaburnio“, atsiranda visa grupė, o mokytojas vėl aukoja 10–15 minučių pamokos, spręsdamas grupelės problemas kitų mokinių sąskaita ir nuleisdamas mokymo lygio kartelę dar žemiau. O kai vaikas paauga, ateina laikas gimnazijai, pasireiškia didžiulės lavinimosi spragos. Nukenčia ir bendraklasiai, juk mokytojas dirbo sumažintu  pajėgumu. Supaprastintas  mokymas ir nuolatinė  kova su „auksaburniais“ – tokia progimnazijos mokytojo kasdienybė. Prisitaikymas prie progimnazijos mokymo lygio ir siūlymas gabesniems vaikams papildomą mokamą mokymą – tokia eilinės gimnazijos mokytojo kasdienybė. Stebina ir vaikų teisių tarnybų, kurios nemato, kad kasdien pažeidinėjama tūkstančių vaikų teisė į kokybišką mokymą ir saugo tik chuliganaujančių paauglių teises, veikla.

Ir tai ne vienintelės mokymo lygio nuosmukio priežastys. Apsvaigę nuo laisvės pojūčio 1989–1990 metais, atsisakėme savos lietuviškos, tegu ir tarybinės, mokyklos tradicijų, padėjusių išsaugoti lietuviškumą, ir pasekėme Nikitos Chruščiovo pavyzdžiu (po savo vizito į JAV, susižavėjęs kukurūzais, jis nurodė juos sėti, neatsižvelgdamas į vietos sąlygas, beveik visoje sąjungos teritorijoje) ir pradėjome grūsti savon švietimo sistemon dalis iš Švedijos, Norvegijos, Škotijos, JAV ir dar bala žino iš kurių švietimo sistemų. Nepiktnaudžiausiu Jūsų laiku (visoms „naujovėms“ reikalinga jaučio oda), o pasitenkinsiu tik vienu pavyzdžiu: vaikų su protine negalia integravimu į bendrojo lavinimo mokyklą. Esmė tokia: tokie vaikai mokomi ne specialiosiose mokyklose, o kartu su visais vaikais. Idėja tikrai patraukli, tad pirmyn – darom ir mes. Tik pamiršom vieną „smulkmeną“: užsienyje su tokiu vaiku klasėje dirba mokytojo padėjėjas, o pas mus padidino mokytojui tos pamokos kainą 5–15 procentų už 1 vaiką su sąlyga, jei yra pinigų. Tad kas rizikuos palikti 20–25 vaikus vieno vaiko labui? Kažkada teko dalyvauti Skaudvilės specialiosios mokyklos 10-mečio koncerte, ruoštame tos mokyklos vaikų. Nesinorėjo tikėti, kad tai tos mokyklos vaikai, bet atmintyje ir dabar liko direktorės žodžiai: „Vedėjau, jie yra tokie pat vaikai, tik su jais reikia dvigubai, trigubai ilgiau dirbti“. Pamąstymui: 1. Lietuviškai integruotas mokinys. 2. Pagalbinės mokyklos mokinys. Kuris geriau pasiruoš gyvenimui? Analogiškų skolinių mokyklos darbo sferose pakankamai. Jei turėtų galimybę prisikelti Anapilin išėjusios tautinės mokyklos kūrėja Meilė Lukšienė ir jos bendražygė Vanda Zaborskaitė, pamačiusios, kad išsvajota tautinė mokykla virto svetimais skudurais aprengta ubage, vėl gultų į grabus ir pačios dangčius užsivožtų.

Šoktelsiu į savo rašinio pradžią – kiek bendrojo lavinimo programos atitinka savo pavadinimą? Geriausias pavyzdys – matematika. Be minėtų perkėlimų, pavartykime elementarinės matematikos uždavinyną, skirtą fizikos-matematikos fakultetams. Nenustebkite jame radę rodiklinių, logaritminių, trigonometrinių lygčių, kurios perkeltos į gimnazijos uždavinynus. Lietuvių kalbos pamokose sintaksės, gramatikos subtilybių mokoma kone lituanistikos katedros lygiu, bet dažno moksleivio braižas grynai „daktariškas“, nes rašysenos mokslas – dailyraštis – seniai pašalintas iš pradinių klasių programų. Fizikos pamokose gana giliai nagrinėjamos banginės ir kvantinės šviesos savybės, bet gimnaziją baigęs mokinys neturi žalio supratimo apie kasdien naudojamą akumuliatorių. Ir taip toliau. Paprasčiau tariant, bendrojo lavinimo programos nuolatinių reformų eigoje tiek išsipūtė nuo specialiųjų dalykų, mokytoją taip įspaudė į programų ir laiko rėmus, kad atviro proto koncepcija yra ne kas kita, kaip Tomo Moro „Utopija“. Žinau, kad mokytojas tikrai pajėgus pasiekti idealų mokymo tikslą – tuščią protą paversti atviru. Bet… yra vienas mažytis „bet“. Toks atviras protas liks be brandos atestato.

Ir nereikia smerkti mokytojo. Jis įkištas į reformų maišą ir verčiamas šuoliuoti. Jį visi moko, kaip reikia dirbti. Net Rimvydas Valatka.

Parengė Edvardas Kochas

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.