Tauragiškiai į Ukrainos frontą siunčia tūkstantinę paramą

Krovininis automobilis ir visureigis šią savaitę iš Tauragės išvyko į Ukrainą. Automobilius Ukrainos karinėms pajėgoms dovanojo du Tauragės verslininkai, kariaujančią šalį remiantys tiek pinigais, tiek transportu, dronais ar gerindami okupantų nuniokotuose kaimuose gyvenančių vienišų senolių buitį. Dovanas priėmę kariai tikina, kad kova su brutaliais okupantais vyksta visais įmanomais frontais, o labiausiai ukrainiečiams šiuo metu reikia žmogiškųjų resursų.

Į Ukrainą veš kariai

Į Tauragę šią savaitę atvyko du Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai. Vienas jų – lietuvis M.S. Jis Tauragėje ne pirmą kartą. Karo pradžioje paramą į kariaujančią šalį vežęs Tauragės verslininkas Laurynas Jarutis susipažino su M.S. ir dabar tiesiogiai, ne per paramos fondus, remia dalinius, kuriuose lietuvis tarnauja.

– Pirmosiomis karo savaitėmis kartu su Skirmantu Malinausku vežėme paramą į Ukrainą ir perdavėme ją M. daliniui. Dabar vis pasiteirauju, ko labiausiai reikia, ir esant galimybėms prisidedu, – labai nedetalizuoja, kiek tūkstančių eurų Ukrainai jau paaukojo, verslininkas, bet sako, kad Ukrainos rėmimas tapo vienu jo tikslų.

Šįkart L.Jarutis nupirko visureigį, o sužinojęs, kad daliniui labai reikia krovininio automobilio, susisiekė su UAB „Vitlaima“ vadovu Justu Bučniu ir suorganizavo sunkiasvorę mašiną, kurią padedamas kitų rajono verslininkų nudažė ir išleido į frontą. Pasak Lauryno, J.Bučnys net nesudvejojo ir nemokamai pasiūlė automobilį. Tepalus, kuro filtrus automobiliams pakeitė UAB „Tauragės agrotechnika“. Jos vadovas Edmundas Abromas prisideda prie paramos nuo pat karo pradžios.

– Ukraina yra egzistenciniame pavojuje, situacija šiuo metu ypatingai bloga. Karas, kurį jie kariauja, yra ir mūsų. Pinigai užsidirbs, žaizdos sugis, visko visiems užteks, tik prarastų artimųjų nebesusigrąžinsime. Padėkime Ukrainai išlikti, – nepamiršti kariaujančios šalies ragina verslininkas L.Jarutis.

Į frontą iš Tauragės išvežtas džipas bus skitas karo korespondentams. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

Visi fronte naudojami automobiliai nudažomi chaki spalvos dažais, paslepiant užrašus, blizgias detales, langus kariai taip pat užpurškia dažais, kad priešo snaiperiai nesusiviliotų atspindžiais ir jų nepašautų ar nesusprogdintų.

– M. niekada nieko neprašo. Turiu paskambinti ar parašyti ir išsiklausti, kuo galėčiau padėti. Mūsų dovanojami automobiliai iškart registruoti dalinio vardu ir tikrai žinau, kad jie tarnaus kovojant fronte. Tauragiškiai nepavargo remti Ukrainos. Ta šalis kovoja ne tik už save, bet ir už mus visus, – sako L.Jarutis.

Džipu naudosis fronte dirbantys žurnalistai, o sunkiasvoris automobilis bus naudojamas logistikai.

– Žurnalistai ne tik fiksuoja karo įvykius ir juos aprašo. Kare dalyvauja visi. Jie dar turi užduotį nufotografuoti ir atpažinti žuvusiuosius. Karo korespondentai fiksuoja ir renka įkalčius, kai rusai atakuoja fosforu, – sakė M.S.

Tie, kas padeda, padeda tyliai

Kariai ir patys remontavo dovanotą automobilį. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

Beveik trejus metus Ukrainos ginkluotose pajėgose tarnaujantis M.S. prasidėjus karui nedvejojo ir buvo vienas pirmųjų užsieniečių, pasiprašiusių prisijungti prie Ukrainos gynėjų. Su Ukraina jį siejo artimi ryšiai – turi ten giminių, o jo įkurtoje įmonėje Olandijoje dirbo ukrainiečių meistrai.

– Darbų fronte daug ir užsiimti labdara nėra kada. Tiek, kiek draugai padeda, tą ir parsivežame. Su jokiais fondais dirbti nenoriu, man daug geriau, kai atvažiuoji pats, pasiimi, atveži į brigadą ir esi ramus, kad technika ar įranga tarnaus tam, kam reikia. Dabar mums labiausiai reikia žmonių. Gal turite tokių Tauragėje? – net sunkioje situacijoje nepamiršta juokauti karys.

Iš Limano Ukrainos rytuose į Tauragę kariai vyko keturias paras – pakeliui rusai susprogdino vieną tiltų, teko laukti, kol bus nutiestas pontoninis, o vėliau procedūros pasienyje ir ilgi 2000 kilometrų. Atsikvėpti Tauragėje jiems taip pat nebuvo kada. Abu kibo į darbus ruošiant dovanotus automobilius kelionei į karą.

– Yra tokių, kurie sėdi ant sofos ir purslojasi kalbėdami apie karą. Ar čia vyrai? Komentarais karo nelaimėsi, o jei esi vyras ar bent jau turi panašų į vyrą siluetą, važiuok į Ukrainą ir pamatysi, kas yra gyvenimas kare. Tie, kurie padeda, dažniausiai padeda tyliai, išimdami pinigus iš savo šeimos kišenės ir siųsdami į frontą. Tokius žmones vadinu draugais, – kalba M.

Kartu su M. į Tauragę atvyko jo brigadoje dirbantis karys, kuris pats ruošė sunkiasvorę mašiną kelionei. Ukrainietis apsistojo viename Tauragės viešbučių ir nustebo, kai rytą sutikti Tauragėje dirbantys ir gyvenantys ukrainiečiai pasisiūlė pripildyti degalų į karą siunčiamų automobilių bakus.

– Jie nekariauja, jie yra čia, Lietuvoje, o jų šalį gina kiti. Man atrodo, kad žmonės pirmą kartą gyvai pamatė karį iš fronto. Matyt, kažkas širdy sukirbėjo, – apie tokį ukrainiečių gestą kalbėjo M. ir pripažino, kad grįždami su dovanotais automobiliais kurą į bakus pila už savus pinigus.

„Vitlaimos“ vadovas Justas Bučnys (viduryje) nė nesvarstė, kai sulaukė prašymo padėti. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

Kalėdos padarius gera

Per trejus karo metus M.S. kovoja jau ketvirtoje brigadoje. Vyras ne kartą buvo sužeistas, šturmo grupėje kautis nebegalėjo, dabar dirba žvalgyboje ir rauna įsišaknijusią korupciją. Be nuolatinės kovos ir gyvenimo apkasuose, kariai dar padeda gyviems išlikusiems ukrainiečiams. M. juokauja, kad šiemet, dar nesulaukę Kalėdų, jo dalinio vyrai jas jau atšventė, kai pagelbėjo vienai senolei, išgyvenusiai daugiau nei pusmečio žiaurią rusų okupaciją. Jos kaimas buvo sulygintas su žeme, kaimynai žuvę arba išvažiavę. Pasak M., turimi dokumentai rodė, kad kaime tarp namų griuvėsių gyventi liko vos vienas garbaus amžiaus vyras.

– Važiavome patikrinti kaimo ir pamačiau keliu einančią su didžiuliu maišu ant pečių močiutę. Mūsų dokumentuose buvo aiškiai parašyta, kad išgyveno vos vienas vyras. Sustojau pasikalbėti. Moteris papasakojo širdį veriančią istoriją – daugiau nei aštuonis mėnesius, kol kaimą buvo okupavę rusai, ji kartu su sūnumi, marčia ir tik ką gimusiu anūku slėpėsi namo rūsyje. Sūnus tik akimirkai kažko iš rūsio išlindo į kiemą ir kaip tik tuo metu jame sprogo bomba. Sūnus žuvo, iš nevilties ir sielvarto marti prisigėrė vaistų ir jai plyšo skrandis. Močiutė liko viena su tik ką gimusiu kūdikiu ant rankų. Iš namo likę nuolaužos, kiemą juosusią tvorą išlaužė rusų tankai. Suprantu, kad tokia istorija viena iš šimtų tūkstančių, bet nusprendėme padėti, – prisimena M.

Išgirdęs senolės istoriją pinigais padėti sutiko L.Jarutis.

– Iškart pasakiau, tu duok karių, kurie atliks būtiniausius darbus, o aš duosiu pinigų tvorai, baldams, remontui. Dabar jau darbai padaryti, nupirkome lovas, čiužinius, kariai močiutės kieme papuošė eglutę, – pasakojo L.Jarutis.

Išlikusiems gyviems po rusų okupacijos išgyventi Ukrainoje sunku – maisto kainos parduotuvėse prie fronto kelis kartus didesnės nei Lietuvoje, o pensijos siekia vos keliasdešimt eurų.

– Močiutė neatsiminė, kada mėsos buvo valgiusi. Šią vasarą kieme užsiaugino bulvių. Tai pagrindinis jos maistas. Dabar dar jai reikia nupirkti šaldytuvą, kitų smulkesnių daiktų, kad gyvenimas bent kiek būtų lengvesnis, – kalbėjo M.S. ir pripažino, kad tokios gerumo akcijos sušildo ne tik išgyvenusių civilių, bet ir karių širdis. – Stovėjome prie kieme papuoštos eglutės, paveikslavomės, nes visi suprantame, kad kitokių Kalėdų ir kitos tokios eglutės nebus.