Ukrainietės medikės gelbsti tauragiškių gyvybes

Dalintis:

 

Tauragės ligoninėje nuo karo Ukrainoje pradžios darbą rado šešios specialistės iš Ukrainos. Dvi jų jau grįžo į Rusijos kariuomenės siaubiamus namus, negalėjusios likimo valiai palikti senų tėvų ir kitų artimųjų. Medikės mama ir dukra Nino ir Galina kasdien iš Jurbarko rajono važiuoja į savo naująją darbo vietą – Tauragės ligoninę ir intensyviai mokosi lietuvių kalbos.

Atvėrė širdis

Į susitikimą vis dar tuščiame Tauragės ligoninės direktoriaus kabinete Nino ir Galina Lazarčiuk atėjo lygiai 10 valandą, kaip ir buvome sutarę. Mama ir dukra drąsiai ištiesė rankas pasisveikindamos lietuviškai. Tauragės ligoninėje gydytojos traumatologės iš Ukrainos dirba dar tik dvi savaites. Nino kitąmet švęs 30-ies metų darbo gydytoja sukaktį. Moteris juokiasi, kad užaugo, subrendo ir iki paskutinio atodūsio dirbs ligoninėje, nes kitur savęs neįsivaizduoja.

– Operacinėje galiu praleisti valandų valandas. Čia mano vieta. Myliu savo darbą, myliu žmones, noriu jiems padėti. Esu dėkinga Tauragės ligoninės direktoriaus pavaduotojui Danui Masiulioniui už žmogiškumą ir širdį. Tai žmogus, gydytojas, kuriam ne vis vien. Koks vadovas, toks ir kolektyvas. Ligoninės personalas beprotiškai malonus. Visi iki vieno, nuo sanitaro iki vyriausiojo gydytojo, nori padėti ir klausia, kaip mes jaučiamės, ar pavalgiusios ar atsigėrusios, – prisistato Nino ir graudinasi pasakodama, jog kolegoms pasiguodusi, kad dirbti kompiuteriu be kirilicos jai sunku, po keliolikos minučių dovanų gavo naują klaviatūrą.

– Dirbu operacinėje ir matau, kaip pro langą mane stebi Danas Masiulionis. Jam svarbu, kaip man sekasi, negaili patarimų, išklauso. Patikėkite, tai laimė, – konstatuoja medikė.

Nino dukra Galina – taip pat gydytoja traumatologė, tik praktikos dar neturi daug. 27-erių metų medikė kol kas dirba slaugytoja operacinėje ir lietuviškų žodžių mokosi darbo vietoje.

– Kai išgirstu „kepurė“, žinau, kad reikia ją užsidėti, taip pat ir su instrumentais lietuviškais pavadinimais. Ne visos slaugytojos moka rusiškai, nemoka ir ukrainietiškai, o man dar kol kas sunku suprasti lietuvių kalbą. Bet aš stengiuosi ir vieną dieną viskas pavyks, – viliasi Galina ir lietuviškai bando ištarti žodžius, kuriuos jau išmoko.

Galina – ne tik gydytoja, ji ir gyvūnų globėja, iš Ukrainos į Lietuvą atsigabenusi 11 augintinių. Mortos Mikutytės nuotrauka

Mirtis bėgant nuo karo

Tą rytą, kai Rusija užpuolė Ukrainą, Galina budėjo naktinėje pamainoje. Ligoninė, kurioje ji dirbo, buvo vos už kelių šimtų metrų nuo karinio Kijevo oro uosto, tapusio vienu pirmųjų taikinių. Medikė pasakoja, jog net tada, kai į ligoninę atvežė pirmąjį sužeistąjį, netikėjo, kad karas užsitęs.

– Sunku net papasakoti, ką tuo metu jaučiau. Aš darbe, krenta bombos, žinau, kad namuose yra mama ir nuo lovos nepasikeliantis senelis. Namuose yra ir daugybė augintinių, kuriuos ne vienerius metus gelbėju iš neatsakingų šeimininkų, ieškau šunims ir katėms naujų namų. Pasibaigus pamainai išvažiavau iš darbo ir atstumą, kurį įveikdavau per pusvalandį, teko važiuoti 8 valandas. Žmonės buvo panikoje. Supratau, kad turime iš Kijevo centro tolyn pasitraukti ir mes, – pačią karo pradžią mena Galina.

Susiskambinusios su draugais Ukrainos pietuose moterys pajudėjo iš miesto. Eismas buvo paralyžiuotas, per valandą nuvažiuodavo vos kelis kilometrus. Išvažiavus iš Kijevo, Nino pastebėjo, kad smarkiai prastėja 80-mečio tėvo sveikata.

– Turėjome pasiėmę būtiniausių vaistų rinkinius, bandžiau gelbėti, apie vežimą į ligoninę nebuvo net kalbos. Eismas buvo sustojęs. Tėtis mirė tiesiog automobilyje, bet net ne tai buvo baisiausia. Pradėjome galvoti, kaip apsisukti ir grįžti į Kijevą, palaidoti tėtį, bet kelio atgal nebuvo. Miestas užblokuotas, eismas milžiniškas. Skambinau pažįstamam šventikui ir gavau patarimą, kad karo metu svarbu žmogų palaidoti ir visai nesvarbu kur. Mano šalies žmonės džiaugėsi galėdami artimuosius palaidoti tiesiog kieme. Mes tėtį palaidojome mažo kaimo kapinėse, dviese su dukra, – ašaras šluostosi gydytoja Nino.

Gydytoja traumatologė Nino: „Intensyviai mokausi lietuvių kalbos, ji labai graži, man labai patinka. Tikiuosi, kad jau greitai galėsiu susikalbėti be telefoninio vertėjo“. Mortos Mikutytės nuotrauka

Augintinių nepaliko

Įsikūrusios šalies pietuose Galina ir Nino išsiskyrė. Galina turi įkūrusi ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje gerai žinomą gyvūnų gelbėjimo fondą. Moteris grįžo į Kijevą ir organizavo keturkojų bei savimi sunkiai pasirūpinti galinčių ukrainiečių pervežimą į saugesnes vietas.

– Mūsų namuose – 11 gyvūnų. Turime šešis šunis, keturias kates ir triušį. Mums palikti Ukrainą buvo sunku. Pabėgėlių daug, sunku rasti, kur juos apgyvendinti, o bėgti su tiek gyvūnų nepaprasta. Tik Kaune veikiančios gyvūnų prieglaudos „Lesė“ vadovės įkalbėtos mes pasiekėme Lietuvą ir apsigyvenome atokioje sodyboje Jurbarko rajone. Bėgome taip, kaip stovime, todėl jau pirmąją dieną galvojome, kaip galime užsidirbti. Valgyti reikia ne tik pačioms, reikia augintinius šerti, – pasakoja Galina.

Galina dar studijuodama mediciną lankė informacinių technologijų kursus, išmoko dirbti kompiuteriu. Pasak moters, būtent pavieniai užsakymai leido išgyventi Lietuvoje.

– Mes nesėdėjome ir nelaukėme, kol kas padės. Važiavome net į kelias gydymo įstaigas, vežėmės savo diplomus, pasakojome, bet veltui. Niekas neišvarė, tik visi žadėjo paskambinti. Galiausiai paskambinome į Tauragės ligoninę ir netrukus mus pakvietė pokalbio, netrukus ir įdarbino, – darbo pradžią Tauragėje mena gydytojos ir prisipažįsta, kad pirmosios dienos sunkios buvo tik dėl kalbos barjero.

Pasak gydytojų, dar nė vienas pacientas joms nepapriekaištavo, kad kalba rusiškai. Jos dėkoja tauragiškiams už supratingumą.

– Intensyviai mokausi lietuvių kalbos, ji labai graži, man labai patinka. Tikiuosi, kad jau greitai galėsiu susikalbėti be telefoninio vertėjo. Juk pas gydytojus ateina žmonės, kuriems reikia pagalbos. Kai jiems padedi, nesvarbu, kokia kalba kalbi, svarbu, kad skausmo nebūtų, – kalba Nino.

Norėtų gyventi Tauragėje

Moterys į darbą Tauragėje kiekvieną rytą atvažiuoja iš Jurbarko rajono. Pirmyn ir atgal jos sukaria 200 kilometrų. Pasakoja, kad kasdien važiuodamos klausosi ukrainietiškų kare skambančių dainų. Kasdien ukrainietės bendrauja ir su gimtinėje likusiais draugais bei kolegomis. Pirmadienį Rusijos bombos krito į jų namų Kijeve kiemą. Gydytojos nežino, ar nepažeistos namo sienos, ar sveiki langai – namo kaimynai paliko Kijevą. Kol situacija Ukrainoje liks įtempta, medikės dirbs Tauragėje ir svajoja išperkamosios nuomos būdu įsigyti atokią sodybą Tauragės rajone, kurioje galėtų gyventi su augintiniais.

– Mes dirbame, galime mokėti nuomą, gal pavyktų susitarti ir namus nusipirkti išsimokėtinai. Kas dieną važiuoti tokį atstumą į darbą brangu, kai ateis žiema, vargu ar mažyte mašina pasieksime namus, kelias į juos veda tik per pievas. Jei atsirastų žmogus, kuris sutiktų parduoti ar išnuomoti namą arčiau Tauragės, būtume labai dėkingos, – į skaitytojus kreipiasi gydytojos. Paklaustos, ar įmanoma taika tarp ukrainiečių ir rusų, medikės užtikrintos – kaip ir kiekvienuose namuose, taip ir kiekvienoje šalyje yra gerų žmonių, bet pasitikėjimą po genocido, kurį Rusija vykdo Ukrainoje, užsitarnauti bus sunku.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą