Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Prezidentūroje vykusioje iškilmingoje Valstybės dienos ceremonijoje prezidentas Gitanas Nausėda kraštiečiui aktoriui, Nacionalinio Kauno dramos teatro generaliniam direktoriui, Vytauto Didžiojo universiteto docentui, mokslų daktarui, Kauno miesto tarybos nariui Egidijui Stancikui įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. Prezidentūros apdovanojimas E. Stancikui įteiktas už išskirtinius nuopelnus Lietuvos teatrui, o Kauno miesto meras aktorių apdovanojo I laipsnio Santakos garbės ženklu.
„Pasirinkau klausydamas širdies“
Šių metų pavasarį sukako 36-eri metai, kai Egidijus Stancikas įžengė į profesionalią teatro sceną. Jis didžiuojasi, kad priklauso pirmajai aktorių laidai, diplomus gavusiai 1990-aisiais, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lapkritį sueis 19 metų, kai E. Stancikas vadovauja Nacionaliniam Kauno dramos teatrui. Jo iniciatyva buvo atlikta teatro pastatų rekonstrukcija, prasidėjusi 2006 m. ir užbaigta 2016 m., o 2012 m. pavyko įteisinti Nacionalinio teatro statusą. Nuo Laisvės alėjos iki Kęstučio gatvės – teatro erdvės: stovi ne tik pagrindinis teatro pastatas, bet ir mažųjų scenų kiemelis – šešios vaidybinės aikštelės, iš viso apie 12 tūkst. kv. m erdvių, kurias teatro direktorius apibūdina trumpai – „mūsų fabrikas“. O teatro kolektyve – 150 žmonių.
Per savo karjerą E. Stancikas yra pelnęs daug prestižinių valstybinių, kultūrinių ir regioninių apdovanojimų. Pernai jam įteiktos LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos dydis siekė 340 bazinių socialinių išmokų. Aktorius atskleidė, kad dalį premijos skyrė Ukrainai, taip pat jam žinomiems stokojantiems žmonėms, kuriems tikrai reikia pagalbos, pagalvojo ir apie šviesos sklaidą – jaunų ir talentingų žmonių, kurie neturi galimybės siekti, rėmimą, neužmiršo artimųjų, tėvelių. Šių metų pavasarį E. Stancikas minėjo 60-metį, tai koks jo nueitas gyvenimo kelias?
– Labai įdomus mano gyvenimo kelias, esu labai dėkingas Dievui ir likimui už tokią dovaną, kad galiu būti laisvos Lietuvos dalimi, dalyvauti valstybės kūrime. Esu kieto, žemaitiško charakterio – kuo daugiau iššūkių, tuo man įdomiau gyventi, todėl įvairiausių iššūkių susigalvoju pats. Labai kūrybinga visa mano komanda, per tiek metų išsikristalizavusi, jų kūrybinės ambicijos ne mažesnės už mano, jie netgi drąsesni, nes jaunesni. Nors mane asmeniškai apdovanojo, bet tas apdovanojimas skirtas visai mūsų komandai, – pasakojo E. Stancikas.
Jo teigimu, Nacionalinis Kauno dramos teatras meno raišką išskirtinai pristato pasaulyje, o kolektyvo kūrybinės ambicijos – kaip neišsenkantis šaltinis, dovanoja vis naujus projektus. Teatras rugsėjį pakviestas į prestižinį festivalį Buenos Airėse, vasarį vyks į garsiausią pasaulio „Colon“ teatrą, į Kauną atvyks žymiausi Europos režisieriai.
– Esame didžiojo pasaulinio teatro dalis ir darome dalykus, apie kuriuos prieš penkerius metus tik nedrąsiai svajojome. Nieko nenorėčiau keisti, tik lėtinti greitai bėgantį laiką, – atviravo žymusis kraštietis.
Brandina kokybiškesnį poreikį
Egidijus Stancikas – Kauno miesto tarybos narys. Jis prisipažino į politiką pasukęs, nes nori labiau įtvirtinti vertybes žmonių gyvenimuose per įstatymo pusę, kad jos būtų prioritetinės, kadangi teatras, duodantis dvasios maistą, vilties ir savęs ieškojimo ilgesio šviesą, susiduria su žmonų susilaipsniavimu, kai vieniems tai svarbu, o kitiems to nereikia. Aktorius patikino, kad jam tikrai nesunku išlaikyti savo tikrąjį „aš“, bet nereikia pamiršti, jog tas „aš“ kinta, o kuriant personažą ir analizuojant kitų žmonių gyvenimus vyksta aktoriaus vidinio pokyčio transformacija.
– Dabar jaučiu savyje žilstelėjusį brandų vyrą, kuris dažnai pakužda išmintingesnius sprendimus. Scenoje nenorėčiau vaidinti fiziologinių dalykų, esu matęs tokių spektaklių, kai scenoje tuštinamasi ar vyksta lytinis aktas. Tačiau kam reikia specialiai provokuojančių dalykų, nesuvokiu, todėl negaliu jų priimti kaip meno kalbos. Spektaklis yra dialogas tarp aktoriaus ir žiūrovo, grįžtamasis ryšys, – teatro įžvalgomis pasidalijo aktorius.
Egidijus Stancikas prisipažino, kad išeidamas iš teatro direktoriaus kabineto dažnai ant pečių išsineša ir problemų naštą, tuomet jam labai padeda ryšys su gamta: sodyboje pjauna žolę, gamina maistą ar tvarko namus. Jis pripažino, kad buitiniai darbai, fizinis judėjimas greitai padeda atrasti problemų sprendimus, todėl laikosi principo – pavargai nuo vieno darbo, imkis kito.
Ar svarbu įtikti šiuolaikiniam žiūrovui? E. Stancikas atviravo, kad yra priėmęs sprendimą nesivaikyti žiūrovų poreikio ir įvertinimo – patiko ar nepatiko.
– Žiūrovas įvairialypis, kaip ir visa mūsų visuomenė. Kiekvienas iš spektaklio paima pagal savo dvasios ir kultūrinį sąmoningumą. Su komanda priėmėm sprendimą, kad neanalizuosim, ko žiūrovai nori, o kursim vizijas, į ką mes norime juos nuvesti. Tą kelionę sėkmingai vykdome, džiaugiuosi, kad didžioji mūsų žiūrovų dalis yra jauni žmonės ir jaunos šeimos nuo 25-erių iki 45-erių metų ir vyresni. Labai daug dirbame su jaunimu, daug edukacijų vykdome, nuo mažens auginamės savo žiūrovus. Išparduotų spektaklių kiekis liudija, kad žiūrovai teatrą priima kaip pagarbos ir pasitikėjimo ženklą, – kalbėjo pašnekovas.
Egidijui Stancikui teatras – šventa vieta, o scena – erdvė, į kurią su gatvės batais neinama. Jo teigimu, iš senosios kartos aktorių jam pavyko perimti giluminį vertybių paketą, ir tai tapo savastimi.
Neįsileisti griaunančios jėgos
Egidijau Stanciko ryšys su bažnyčia, užsimezgęs vaikystėje, išliko iki šiol. Dėl patarnavimų bažnyčioje net buvo išmestas iš Sartininkų mokyklos. Mama, nuvykusi į Vilnių, nors išreikalavo, kad sūnų grąžintų į mokyklą, tačiau mokslus jis vis tiek tęsė Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje.
– Man teko laimė sovietinės okupacijos metu gimti labai praktikuojančioje katalikiškoje šeimoje. Mano keli dėdės – kunigai. Kaimo mokykloje mokytojai kūrė visokias intrigas, norėjo sumenkinti mano įvaizdį tarp draugų, prigalvotos istorijos žemino mane, provokavo patyčias. Bet tai užgrūdino. Atkūrus nepriklausomybę tie patys mokytojai bažnyčioje sėdėdavo pirmuose suoluose, o aš, grįžęs iš Vilniaus ar Kauno, patarnaudavau mišioms, – prisimena Egidijus.
Egidijaus vaikystė prabėgo vienkiemyje Trumpininkų kaime (3 km už Sartininkų). Jis prisimena labai gražias, nenumelioruotas apylinkes ir daug erdvių žaidimams. Pirmieji jo spektakliai buvo „pastatyti“ mamos gėlių darželiuose, sode, užsirišus jos skarą ar apsivilkus sarafaną. Lankydamas teatro būrelius jis giliau suvokė, kas tas teatras, įsiminė repeticijas pas legendinį Tauragės režisierių Antaną Naraškevičių. Kai įveikęs didžiulį konkursą įstojo į televizijos režisūrą Vilniuje, buvo pašauktas tarnauti į sovietų armiją. Grįžęs pasuko aktorystės keliu, studijų metais režisierius Jonas Jurašas pakvietė į savo legendinį spektaklį „Smėlio klavyrai“.
– Vis dar įdomu atrasti, suprasti, įspėti, pajausti, pasidalinti su kitais. Bėgant metams praeitis tampa vis labiau svarbi. Kai grįžtu į išmylėtus Sartininkus, viskas man taip sava, tačiau Sartininkai į mane žiūri kaip į svečią, nes pasikeitę gyventojai. Ir Tauragė, kur buvo pirmųjų svajonių išsipildymo pradžia, jau pasikeitusi, išgražėjusi. Laikas labai gražiai užkonservuoja potyrius, ką tu turėjai, lieka tavo gyvenimo istorijos dalimi. Tai, kas buvo tavo, dabar yra kitos kartos žmonių. Labai dviprasmiški jausmai – norisi apkabinti, bet jauti, kad truputėlį svetimas esi toms vietoms, – nostalgija sukirbėjo pašnekovo balse.
Kiekvieną mėnesį E. Stancikas važiuoja pas tėvelius, kad pasidovanotų laiką su jais. Pasak jo, didžiausia laimė sulaukus tokių metų turėti abu tėvelius ir galimybę pabūti vaiku. Pokalbio pabaigoje E. Stancikas sakė linkintis sau ir kitiems nesusireikšminti, netapti pasaulio teikėjais, išlikti jautriais žmonėmis, kuriančiais, vienas į kitą žvelgiančiais, besikalbančiais, o ne konkuruojančiais, ne kaupiančiais išorinius, o liudijančiais vidinius dalykus.
– Gyvenimas labai greitai griauna, jeigu mes įsileidžiam griaunamąja jėgą. Mes irgi greitai galime išgyventi tą skausmą, tą tragediją, kurią išgyvena mūsų broliai Ukrainoje. Norėtųsi, kad būtume išmintingesni ir suvoktume, kad tik bendrystėje surandamas susikalbėjimas, bendra kryptis ir bendras kūrybinis vardiklis, o ne tik „aš“ ir „aš“ – ego mus paklaidina. Saugokime save gerbdami kitus, kokie jie bebūtų, neskubėkime su vertinimais, pavydu, su visais tais dalykais, kurie mus griauna, – reziumavo E. Stancikas.
