Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Kada beužsuktum į Pagramančio regioninį parką, ten visada gražu ir tvarkinga. Štai ir praėjusį šeštadienį nuvykus žvilgsnį patraukė ten besidarbuojanti pora.
Kai Pagramančio regioniniame parke iškilo apžvalgos bokštas, jis tapo tikru turistų traukos tašku, čia ir savaitgaliais žmonės atvyksta pasigrožėti gražiu kraštovaizdžiu. Labai malonu, kai suintensyvėjus lankytojų srautui aplinka skrupulingai prižiūrima, niekada nepamatysi besimėtančių šiukšlių ar maisto ir gėrimų pakuočių.
Praėjusį savaitgalį prie apžvalgos bokšto atvykusių žmonių akys krypo į du ant laiptų besidarbuojančius žmones – vyras dažė laiptų, vedančių nuo šlaito žemyn prie upių sankirtos, turėklus, o moteris ties dažoma vieta vis patiesdavo audinį, kad netyčia nutiškęs dažų lašas neišteptų laiptų. Dažai greitai džiūvo, todėl laiptai nebuvo užblokuoti. Pašnekinus dirbančiuosius, paaiškėjo, kad taip darniai pluša sutuoktiniai pagramantiškiai Trapai.
Petras Trapas – ne tik elektrikas, bet ir puikus meistras, stalius, todėl jis dažnai kviečiamas ką nors sumeistrauti. Pagramančio regioniniame parke visi kabantieji lieptai – jo rankų darbas, į pagalbą jį kviečiasi ir Mažonų seniūnija bei Pagramančio bendruomenė „Gramančia“.
– Buvo laiptai sulūžę, suremontavom, o dabar dažom. Per vėtrą buvo užvirtęs medis ir juos sulaužė. Man labiau patinka metalas, tačiau dirbu ir su medžiu. Praėjusį pavasarį senelių namuose balkoną su terasa antrame aukšte sumeistravau. Prie Balskų tvenkinio poilsiavietę padėjau įrengti. Pagramantyje gyvenam su žmona Danute jau 30 metų, kartu po Lietuvą pakeliaujam, man ji dažnai padeda, kaip ir dabar dažant, – gyrė žmoną iš Šilalės kilęs P.Trapas.
Danutė fotografuotis pasikuklino, mat buvo netikėtai „užklupta“. Moteris papasakojo, kad jau 25-erius metus slaugytoja dirba Šilalės ligoninėje, o šį darbą galima dirbti tik iš pašaukimo, nes atlyginimas mažas, negauna nė tūkstančio eurų, pasak Danutės, ši specialybė niekada nebuvo deramai įvertinta. O užaugo ji Ringiuose, yra trečios kartos atstovė, čia gyveno jos senoliai ir tėvai. Susituokę Trapai pasistatė Pagramantyje namą ir ten iki šiol gyvena.
– Pagramantis kiekvieną dieną vis gražyn ir gražyn. Labai nedaug kas čia laiko gyvulius. Esu turėjusi karvių, tačiau teko atsisakyti, nes nebuvo jokios naudos, važiavau į darbą. Gyvenam kaip mieste, rytmetį išvažiuoji į darbą, vakare parvažiuoji, laikas greitai bėga, galėtų diena būti ilgesnė, – juokėsi Danutė.
Moteris išreiškė nuomonę ir dėl netoliese Pagramančio planuojamo įrengti poligono. Esą jei pro šalį vis važiuos karinės mašinos, bus labai nemalonu jas matyti.
– Poligonas mums bus labai netoli, už 3 kilometrų. Jau girdėti nesmagu, o kai akys mato, tai išvis. Tikiuosi, kad nevažiuos pro tas gražias vietas, – viliasi pagramantiškė.
Sutuoktiniai pasakojo, kad vietos gyventojai nesitikėjo tokių valdžios planų, iki šiol stebisi ir svarsto, kodėl miškų kertinės buveinės buvo labai greitai atiduotos poligonui, kai iki šiol ten neleido kirsti medžių, nei malkauti, vieta buvo labai saugoma. Taip besišnekučiuojant kalba vėl pakrypo apie laiptus. Petras pasakojo, kad jie į Pagramantį parvežti iš Pietų Afrikos, mediena labai brangi ir tvirtesnė net už ąžuolą. Jis pastebėjo, kad prabėgus metams mediena pakeitė spalvą. Atsisveikinant draugiški sutuoktiniai baigė darbą ir akylai stebėjo, kad žmonės neišsiteptų dažais, kaip tai nutiko šių eilučių autorei.
