fbpx

Į fotografuojančio girininko objektyvą patenka ir labai reti miško gyventojai

Dalintis:

Šilinės girininkijoje 26-erius metus girininku dirbantis Bronislovas Ambrozas jau ne vieną dešimtmetį fotografuoja gamtą ir kaskart užfiksuoja įspūdingų kadrų. Net savaitgaliais girininkas klajoja miškų takais, brenda per laukymes, tikėdamasis „pagauti“ unikalių akimirkų. Prieš keletą dienų Bronislovas užfiksavo suopių peštynes ir papasakojo, ko miške verta pasisaugoti.

Pasak Bronislovo Ambrozo, savaitgalį išėjęs pasigrožėti apsnigtu mišku, jis pastebėjo kovingai nusiteikusius suopius. Šie plėšrūs paukščiai kiek didesni už vištas, tačiau už jas lengvesni. Suopiai – ne retenybė, jų nemažai gyvena ne tik Šilinės girininkijoje.

– Dažniausiai jie medžioja peles, o dabar, žiemą, vyksta kovos dėl maisto. Miške sparnuočiai nebadauja, tokia žiema jiems – juokas. Juo labiau žvėrims netrūksta maisto, nes juos sočiai šeria medžiotojai, – kalbėjo gamtos puoselėtojas.

Girininkas sako, kad pastaraisiais metais žmonės maisto į mišką gyvūnams nebeveža, jam atrodo, kad keista tendencija puošti medžius morkytėmis, kopūstais ir kitomis gėrybėmis baigia išnykti. Pasak girininko, tai netikusi idėja, mat daržovės, ant eglučių kybodamos, sulaukia pavasario ir sudžiūva. Miškininkai ne kartą buvo tokių pavasarį radę.

– Tai jau tikriausiai išėjo iš mados. Jei žvėreliams žmonės ir atveža dovanų, mes jas nuvežame į šėryklas: gyvūnai ateina maisto ieškoti į įprastas vietas. Jei bet kur pamesi maistą, jis apsnigs ir gyvūnai neras. Užpernai atvykusius mokytojus su mokiniais lydėjome į šėryklas, jiems tai edukacija gryname ore, – pasakojo Bronislovas. – Šiemet miške yra sniego, todėl elniai pradėjo labiau graužti pušų žievę, gramdyti stiebelius, nukenčia ir storesnių kamienų eglės. Pernai sniego nebuvo, tai maitinosi mėlynių krūmeliais, žole, o šiemet nuoširdžiai graužia, vėl prisiminė savo veiklą.

Eugenijaus Kavaliausko nuotrauka

Pasak girininko, gyvenimas girininkijoje teka įprasta vaga. Lūšių pėdų jis aptinka 5 km atstumu nuo Viešvilės rezervato, o pačią lūšį pastebėjo prie pat rezervato ribos, jos pakliūva į kamerų, įrengtų tam, kad girininkai pamatytų, kas ką veikia miške, akiratį. Bronislovas pastebėjo, kad kiškių nebedaug likę, nepalyginsi, kiek jų buvo sovietmečiu: ilgaausiai okupuodavo sodus ir grauždavo obelis. Dabar Tauragės rajono miškuose daugiau briedžių, elnių, šernų, stirnų, sovietmečiu Sakalinės miške šie gyvūnai buvo retenybė.

– Buvo atvejis, kai miškininkas vyko į darbą per Sakalinės mišką, su juo lygiagrečiai apie 15 m bėgo lūšis, paskui šmurkštelėjo į mišką. Nei vilkai, nei lūšys žmonių nepuola. Labiau bijoti reikia pavasariop sutikto briedžio ar piktos šernės su šerniukais, – pasakojo girininkas. – Briedžiai – mėgėjai parodyti, kas miške karalius. Net buvo atvejis, kai briedis sustabdė traktorių, juostas lėkščiuojantį: stovi ir nesitraukia. Eigulys su traktorininku bandė jį nuvyti, tai išdidus gyvūnas parodė agresyvumą – vyrai vos spėjo įšokti atgal į traktorių ir nuvažiuoti.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą