Invazinės rūšys – ar reikia sunerimti?

Lietuvoje dvi invazines medžių rūšis, ypatingai gyvybingas, atsparias ir agresyvias, miškininkai pašo negailestingai naikinti – uosialapį klevą ir baltažiedę robiniją. Su šiomis rūšimis nelengva kovoti, o nežinant kaip, galima jų net pridauginti. Už šių medžių auginimą ir platinimą numatytos nemažos baudos.

Daugelis žino, kad žiema – tinkamiausias metas pagrindiniams ir ugdomiesiems kirtimams, nes tuo metu gyvūnai neveda jauniklių, neperi paukščiai, neprasidėjęs augalų vegetacijos laikotarpis, o įšalas apsaugo miško paklotę nuo pažeidimų, nesusidaro provėžos. Tačiau šios taisyklės, galiojančios vietinėms medžių rūšims, visai netinka invazinėms – uosialapiam klevui ir baltažiedei robinijai. Žiemą šie medžiai nekertami, nes pavasarį dar intensyviau leistų atžalas ir sparčiau plistų, o juk būtent jų plitimą siekiama sustabdyti. Šie iš Šiaurės Amerikos kilę medžiai nebijo speigo, kaitros ir sausros, todėl užsitęsę šios žiemos šalčiai jiems neturėjo jokios įtakos.

Baltažiedė robinija (klaidingai vadinama akacija), nors gražus ir dekoratyvinis medis, bet dauginasi agresyviai: sėklomis, šaknų atžalomis, kurios gausiai išauga iš nupjauto medžio kelmo ar žemėje likusių šaknų. Šis medis paplitęs visoje Lietuvoje, bet labiausiai Švėkšnos, Kauno, Vilniaus ir Druskininkų parkuose, Kuršių Nerijoje, Dzūkijoje. Augdamas keičia dirvožemio cheminę sudėtį ir nustelbia vietines rūšis. Jo žievė ir sėklos nuodingos žmonėms ir gyvūnams. Šį augalą nukirtus ar pažeidus formuojasi dideli sąžalynai, šakninės ataugos siekia net 70 metrų. Šaknys gali iškelti plyteles, įvairias dangas, net asfaltą.

Taip pat visoje Lietuvoje išplitęs uosialapis klevas, didžiausią grėsmę jis kelia upių pakrantėse, nes sudaro tankius sąžalynus, išstumia vietines rūšis, keičia karklynų, pievų buveines. Į upes patekusios sėklos nuplukdomos toli, žiedadulkės sukelia alergines reakcijas. Specialistai sako, kad tai itin gajus medis, kurio net nulaužta šaka, įsmeigta į drėgną dirvožemį, pradeda šaknytis. Jo augimas įspūdingas – atžalos per metus išauga net iki 2 metrų.

O kaip šios rūšys atkeliavo į Lietuvą? Prieš 30 metų manyta, kad šios produktyvios ir atsparios rūšys puikiai tiks miestų ir gyvenviečių apželdinimui, net medelynai specialiai augino šios rūšies sodinukus. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad dideli uosialapiai klevai neišvaizdūs, trumpaamžiai, bet labai plintantys paupiuose, parkuose, pakelėse, skverbiasi net į miškus. Juos naikinant prasidėjus vegetacijai gręžiami kamienai, naudojami herbicidų mišiniai, toks procesas užtrunka net kelerius metus, po to stebima, ar neatželia.

Prieš kelerius metus buvo kilęs triukšmas dėl baltažiedės robinijos (būna žiedai ir kitokių spalvų), mat, nepaisydamas draudimo, Vilniaus meras Remigijus Šimašius jomis planavo apželdinti miestą. XIX a. įkurtame Trepų dvaro parke (Skaudvilės seniūnija), tarp įvairių medžių rūšių (sachalininių kėnių, plačiažvynių maumedžių, didžiųjų pocūgių, kanadinių cūgų), auga ir baltažiedės robinijos. Jų yra ir kitose seniūnijose, nes daugelis „akacijas“ sodino dėl grožio ir savo valdose. Beje, jų galima ir dabar įsigyti pas augalų prekiautojus.