Miškininkai pataria nešerti miško žvėrių – jie dar nebadauja

Šiltėjant klimatui, Lietuvoje žiemų, kai žemę užklojęs storas sniego sluoksnis ir žema minusinė temperatūra išsilaikytų iki pavasario, nebebūna. Todėl miškininkas Laimonas Šimkus teigia, kad dabar, vos spustelėjus šaltukui ir daugiau pasnigus, nereikia skubėti į mišką šerti gyvūnų, nes jie nebadauja. Turi ką lesti ir paukšteliai.

Pasak Šilinės girininkijos girininko pavaduotojo Laimono Šimkaus, apie žvėrių šėrimą žiemą vyrauja dvi nuomonės: gamtininkai sako, kad jų šerti nereikia, o daliai gyventojų žvėrelių gaila, todėl jie į mišką vis ko nors nuveža.

– Aš prieš besaikį žvėrių šėrimą, kai priverčia kalnus runkelių ar bulvių atveža sunkvežimiais, paskui elniai viduriuoja. Šernų mūsų miškuose jau beveik nelikę, jie išgaišo. Jei ilgai išsilaikytų stora sniego danga, apie pusantro mėnesio, miško gyvūnai, žinoma, peralktų. Maisto miško žvėrims dažniausiai gali pritrūkti vasario pabaigoje – kovo pradžioje. Lietuvoje žiemos dabar švelnios, – pastebėjo miškininkas Laimonas.

Laimonas Šimkus. Bronislovo Ambrozo nuotrauka

Pasak Laimono, stirnoms šiek tiek sunkiau atsikapstyti maistą iš sniego, tačiau, miškininko nuomone, greitai bus atlydys. Pastaraisiais metais temperatūra Lietuvoje greitai kinta, yra nepastovi.

– Prieš keletą savaičių sniego miške beveik nebuvo, gyvūnai maisto daug turėjo. Pripažįstu, yra ir pliusų, kai jie šeriami. Kai medžiotojai šeria gyvūnus vienoje vietoje, maistas žvėris toje vietoje sulaiko, jie nenaikina žiemkenčių, – sakė pašnekovas.

Laimonas Šimkus pastebėjo, kad Šilinės girininkijos valdose lankosi nemažai tauragiškių, žmonės pamėgo Svarkalnį, Meižio, Juodežerio ir Šilinės girininkijos poilsiavietes. Šią žiemą atvykėlių gyvūnams palikto maisto jis dar nepastebėjo.

– Maisto gyvūnams žmonės daugiau atneša į Tauragės girininkijos valdas, mačiau ten dirbdamas. Mokytojai su mokinukais ateina į mišką, tuo pačiu atneša kažką. Suprantu, kad edukaciniais sumetimais taip elgiasi. Jei jau atnešate maisto į mišką, nereikia jo rišti prie eglių šakų, nes žvėrys gali praryti virvutes. Geriau padėti ant žemės. Šieną stirnoms reikėtų aukščiau pakelti, kad neapsnigtų, – pataria girininko pavaduotojas.

Miškininkai, pastebėję, kad gyvūnams pradeda trūksta maisto, nupjauna pašarinius medžius – drebules ar pušis. Jų žievę laupo briedžiai ir stirnos. Sniegui nutirpus iš likusios medienos gaminama įvairi produkcija.

Laimonas Šimkus įsitikinęs, kad šiuo metu dar nebadauja ir paukšteliai. Tačiau jei paukščius lesinate, neduokite jiems citrusiniais, džiovintų saldintų vaisių, juodos ruginės duonos, šunų ar kačių ėdalo. Paukščiams tinka įvairūs grūdai (išskyrus rugius, nes jų nevirškina), avižiniai dribsniai, saulėgrąžos, riešutai.

– Lietuvoje žiemojantys paukščiai prisitaikę prie šaltesnių sąlygų – lupinėdami medžių žievę, randa vabaliukų, kankorėžiuose – pasislėpusių voriukų. Dabar jie tikrai nebadauja. Sunkiausia miško gyventojams tuomet, kai atlydžio metu patirpęs sniegas vėl užšąla ir ant sniego paviršiaus susidaro „pluta“ – ledo sluoksnis. Ja eidami gyvūnai klumpa, nes „pluta“ lūžinėja, todėl dažnai susižaloja kojas. Tada jiems sunku atkapstyti žolę, mėlynių ir viržių krūmelius, – teigia Laimonas.

Pastaraisiais metais žmonės mažiau pastebi kiškių. L.Šimkus sako, kad baltųjų kiškių, gyvenančių miškuose, iš tiesų mažai, o pilkieji gyvena laukuose. Miškininkas abejoja, kad medžiotojai visus kiškius iššaudė, kiškiai – lengvas lapių grobis.

– Kiškių populiacijai nemažą įtaką daro dideli ūkiai ir klestinti agrokultūra. Kiškiams kenkia ūkininkų naudojami chemikalai, – svarstė pašnekovas.

Miškininko nuomone, šiuo metu ir Tauragėje, ir visoje Lietuvoje daug privisę elninių žvėrių. Didelės jų bandos ganosi daugelyje girininkijų. Dėl to miškininkams nelanga  įveisti naujus miškus, nes kanopiniai nugraužia sodinukus, nuėda jaunų medelių žievę.