Pasnigo, spustelėjo didesnis šaltukas, tačiau miškininkas, fotografas Bronislovas Ambrozas įspėja, kad nereikia skubėti miškan ir šerti laukinių žvėrių, nereikia lesinti ir vandens paukščių, nes jie nebadauja – gamtoje randa pakankamai maisto. Pradėjus lesinti paukštelius lesyklėlėse, tai reikia daryti iki pavasario.
Pasak Aplinkos apsaugos departamento pareigūnų, kai sniego danga plona arba kai žiemą jos visai nėra, žvėrims susirasti maisto nesudėtinga. Jie įspėja žmones, kad gnybtelėjus pirmam šaltukui nesumanytų globoti žvėrelių – jiems to visai nereikia. Tam pritaria ir tauragiškis miškininkas Bronislovas Ambrozas.
– Kol nėra metro storio sniego sluoksnio ir 30 laipsnių šalčio, kol ant sniego nėra sukietėjusios ledo dangos, nėra ko vaikščioti į mišką, reikia pamiršti apie gyvūnų šėrimą. Galbūt greitai sulauksime net lietaus. Tikrai dar nėra bado problemos, – neabejoja miškininkas. – Gink Dieve, su jokiomis daržovėmis nereikia skubėti miškan. Medžiotojai ir taip peršeria žvėris – nereikia nė visuomenės atstovų. Miškuose yra šėryklos, ėdžios, viskas sustyguota, pašaro nupirkta, valdžia net limituoja tą dalyką, kad per daug nešertų.
Bronislovas Ambrozas teigia, kad gyvūnai lengvai gali atsikasti iš po sniego maisto, nes miške daug šakų, kanopiniai mėgsta ūglius, žievę, mėlynių krūmelius. Nėra bėdos ir vandens paukščiams, kol neužšalo visi vandens telkiniai.
– Vandens paukščiai, kurie randa atvirą vandens telkinį, gyvena linksmi. Jei Zumpė užšaltų, antys prie Jūros nuskristų, paplaukiotų, pavarlinėtų ir vėl į tvenkinį grįžtų. Žmonės per daug kišasi į gamtos reikalus, – mano miškininkas. – Manau, tai daro labiau dėl savęs nei dėl gyvūnų. Paukščiukai turi sparnus, jeigu reikia – purpt į Lenkiją, paskui dar toliau paskrido ir turi maisto. Dabar tik spust truputį šaltukas – ir bėgam tekini, nors nereikia.
Jei prasidėtų baltasis badas – apie tai paskelbtų aplinkos apsaugos ministras ir pakviestų visuomenę į pagalbą. Žvėrių nereikia šerti ten, kur sumanius – tam yra skirtos vietos, į jas ateina gyvūnai. Dėl vietų reikėtų tartis su medžiotojais, nes jie geriausiai žino, kur žvėrys maitinasi.
– Pavasariop esu daugybę morkyčių nuo medžių nukarpęs, jos buvo siūlais pririštos, ir burokėlių, nes visi jie kabėjo supeliję. Juk žvėrys nelaksto po mišką ir neieško, kur morkų prikabinta. Jie įpratę prie savo takų, prie medžiotojų šėrimo vietų, tai ten ir reikia šerti. Nereikia miško teršti ir bet kur mėtyti maistą, – neabejoja B.Ambroza. – O tėveliai su vaikučiais prie Zumpės kai lesina antytes, tai labiau edukacinė priemonė, o ne pagalba. Tų edukacijų mes neišgyvendinsim, nors paukščiams miestas nėra labai gera vieta, bet dėl patogumo čia gyvena: užuovėja, šilčiau ir dar lesti duoda.
Miškininkas teigia, kad pradėjus lesyklėlėse lesinti paukštelius tai reikia daryti iki pavasario. Kiek paukščiams žmonės pils lesalo – tiek jie sules, kuo daugiau pils maisto, tuo daugiau jų atskris. Didesnė problema gyvūnams – vandens, o ne maisto trūkumas – kai vandens telkiniai užšąla ir nėra kur prasikrapštyti, tada žvėrys ėda sniegą troškuliui malšinti. Tačiau taip darydami gali susirgti.