Pataria bitininkas Nerijus Spudvilas: kaip atpažinti šokančių bičių medų

Jauniausio rajono bitininko Nerijaus Spudvilo aviliuose dūzgia ne vienas milijonas bičių. Bitininkyste Nerijus „užsikrėtė“ paauglystėje, o dabar jau daugiau nei metus vadovauja Tauragės bitininkų draugijai „Medus“. Nors Nerijų yra sugėlę šimtas bičių, šio savo pomėgio atsisakyti niekada neketino, nes, pasak aistringo bičiulio, bitininkystė – pats geriausias poilsis. Bitininkas pataria, kaip atpažinti patį geriausią medų.

Bitininkystės pagrindai

Draugijai „Medus“, šiuo metu vienijančiai 105 Tauragės rajono bitininkus, kurie prižiūri 3560 bičių šeimų, Nerijus Spudvilas vadovauja nuo praėjusių metų sausio. Į draugiją jis įstojo prieš dešimtmetį, ne vienerius metus buvo valdybos narys. Nors per pastaruosius penkerius metus mėgėjų-bitininkų šiek tiek padaugėjo, tačiau, jo nuomone, profesionalių šios srities specialistų gretos negausėja.

Trisdešimtmetį perkopęs, savo šeimos dar nesukūręs Nerijus pasakojo, kad gimė ir užaugo Tauragėje, tik vaikystėje penkerius metus gyveno kaime senelių sodyboje. Įgijęs gimtajame mieste mechaniko profesiją pagal individualios veiklos pažymą jis iki šiol remontuoja automobilius. Jaunas vyras mokėsi ir ūkininkavimo pradmenų, todėl turi ūkininko pažymėjimą.

– Bitėmis susidomėjau keturiolikos, mokydamasis Tarailių mokykloje, nes būrelio vadovas, prityręs bitininkas Bronislovas Juškys labai gražiai apie biteles pasakodavo, rodė, kaip viskas vyksta bičių gyvenime. Patirties sėmiausi jo bityne. Jis – mano bitininkystės mokytojas, išmokęs pradmenų, jis mane užvedė ant to kelio. Padovanojo man, septyniolikmečiui, pirmąjį avilį ir bičių spiečių, paskatinęs savarankiškai juo rūpintis. Man taip patiko, kad kasmet įsigydavau po naują avilį, – bitininkavimo pradžią prisiminė Nerijus.

Nerijus Spudvilas. Asmeninio albumo nuotrauka

Dabar Nerijaus bičių ūkyje – 22 aviliai, sako, kad tiek užtenka. Pelno iš bitininkystės jis nesiekia, todėl ir apie bityno plėtrą nesvarsto. Bitininkavimas Nerijui – pomėgis, atsipalaidavimas, atitrūkimas nuo kasdienių darbų ir smagus poilsis. Medumi jis vaišina artimuosius, gimines ir draugus, dažnai padovanoja po stiklainėlį šio vertingo gardėsio. Turi nuolatinių klientų, žmonės į jį kreipiasi asmeniškai, turguje medumi vyras neprekiauja.

Pirmoji meilė – kamanei

Nerijus juokėsi pasakodamas, kad pirmąją meilę bitėms pajuto būdamas penkerių metų pyplys. Anuomet vaikštinėdamas po pievą senelio sodyboje taip susižavėjo ant žiedų ropinėjančiais ir dūzgiančiais vabzdžiais, kad atsinešęs stiklainėlį sugavo vieną kamanę ir ją parsinešęs į namus pareiškė, kad šioji jam prineš medaus.

– Tada man neįgėlė. Kai mokiausi bites prižiūrėti, įgėlimų neišvengiau, tačiau tai manęs neišgąsdino – labai jau patiko bitės. Kartą, kai medyje aukštai buvo sugulęs spiečius ir aš jį norėjau į spietinę susemti, tada supykusios bitės pradėjo gelti į kelnėmis nepridengtas čiurnas. Skaičiavau geluonis – buvo šimtas. Kojos sutino, temperatūra pakilo, negalėjau paeiti, tačiau kitą rytą visi negerumai išnyko, – apie nelinksmą patirtį kalbėjo vyras.

Bičių spiečius medyje – reikia nemenko sumanumo, kol jį perkeli į avilį, tokios paslaugos nerijaus neretai prašo. Asmeninio albumo nuotrauka

Tačiau Nerijus perspėja – su bitėmis reikia atsargiai, žmogų mirtis gali ištikti įgėlus 500 bičių, nes tai kritinė riba, o alergiški bičių nuodams žmonės gali mirti ir nuo vienintelio įgėlimo.

Nerijus važiuoja pas visus, kurie paprašo išvežti atklydusį spiečių. Teko jam vaduoti vienos įmonės krautuvą, ant kurio buvo įsitaisęs grėsmingai atrodantis būrys dūzgiančių vabzdžių.

Nerijus Spudvilas gyvena daugiabutyje, todėl bites laikė tetos valdoje, dabar dėl jų Sakalinės kaime nusipirko sodybą, aplink kurią vien pievos ir miškai. Ateityje pats planuoja ten įsikurti, nes nori būti arčiau gamtos. Jo nuomone, iš natūraliai augančių augalų vienos šeimos bitės prineša 10–30 kilogramų medaus, o iš grikių ar rapsų laukų  – apie 100 kilogramų nektaro. Vyro įsitikinimu, chemikalais medaus užteršti neįmanoma, nes jų paragavusi bitė mirtų nespėjusi sugrįžti į avilį.

Lietuvos rinkoje yra medaus perteklius, todėl jis, nors viskas brangsta, nepabrango. Medaus į Lietuvą atvežama iš kitų šalių, ukrainiečiai jį, Nerijaus žiniomis, eksportuoja atiduodami 1 kg už 1 Eur. Todėl medaus pirkliai, sukaupę atsargų, vienerius metus nesupirko lietuviško medaus.

– Lietuvių bitininkų yra daug, jie pilnai aprūpina vietinę rinką ir dar jo lieka. Puslitris, kuriame yra 700 g medaus, kainuoja 5 Eur. Nedaug, juk kavos puodelis kainuoja 2 Eur. Grikių medų žmonės mažiau perka, nors jis turi daugiau geležies, labiau nori liepų medaus. Man pats gardžiausias pavasarinis, pirmųjų žiedų medus, nors jis ir aitresnis. Siūlyčiau vartoti įvairios rūšies medų, nes jis visoks vertingas. Aš kas rytą arbatą geriu su medumi, mėgstu jį labai, – teigė pašnekovas.

Specialiais ženklais pažymimos bičių motinėlės, numeris parodo, iš kokio ji avilio. Asmeninio albumo nuotrauka

Bitės jau pabudo

Visos bičių šeimos N.Spudvilo bityne sėkmingai peržiemojo, išskyrus vieną avilį, kuriame žiemoti įsikūrė pelė. Bičių šeimininkas įtaria, kad ji bus gerokai apgraužusi duonele kvepiančius korius. Kadangi vis dažniau ir kaitriau nušvinta saulė, Nerijus savo globotines jau išleidžia paskraidyti.

– Bitės jau pabudo. Pačios stipriausios, nekantriausios šeimos skraidė jau prieš tris savaites. Kitos jau ir su žiedadulkėmis parkeliavo. Avilyje žiemą būna 20 tūkstančių bitelių, o vasarą – nuo 60 iki 80 tūkstančių. Esu skaičiavęs, kai dešimt avilių turėjau, sakiau, kad milijoną bičių turiu, – pasakojo vyras, kuris tuoj siaurins lizdus, valys avilių apačias, daugiau į juos rėmų įdės.

Nerijus atskleidė, kad Tauragės bitininkų draugijoje „Medus“ daugiausia yra bitininkų, prižiūrinčių nuo 10 iki 50 avilių, didesniu kiekiu rūpinasi 25 bitininkai. Ilgamečio draugijos pirmininko Zenono Geštauto bityne yra 150 avilių. Draugija svajoja apie savo patalpas, kadangi neturi kur pasidėti per kelis dešimtmečius sukauptų medalių, taurių, turi labai daug nuotraukų.

– Pasvajojam žmonių patogumui atidaryti Tauragėje draugijos firminę medaus ir jo produktų, įvairių gaminių iš vaško parduotuvę. Aš draugijoje – jauniausias bitininkas. Natūralių ganyklų Tauragės rajone nedaug, kadangi pievos, sodybos stipriai šienaujamos, todėl nespėja augalai žiedų parodyti. Mažai belikę lietuviškųjų pilkųjų bičių, jos jau išstumtos iš rinkos. Tauragės rajone jų rado tik prie Karšuvos girios, šią rūšį mokslininkai dabar atkuria, kad ji išliktų, bitininkams mokės kompensacijas, kad jas augintų, – bitininkų problemas vardijo vyras.

Nerijaus nuomone, naujų bičių veislių į Lietuvą iš užsienio atvežama todėl, kad jos mažiau agresyvios, ramios, draugiškesnės žmonėms ir gausiau neša medų. Tokios veislės dominuoja ir agronomijos mokslų daktaro, garsaus bitininko Algirdo Amšiejaus bityne. Nerijus iš ten ir parsivežė Bakfasto bičių veislės motinėlių, jas daugina savo bityne.

Draugijos pirmininkas tvirtino, kad žmonės klysta manydami, jog kietos konsistencijos medus prastas. Tokį palaikius šiltame, iki 50 laipsnių, vandenyje, jis vėl suskystės. Bitininkas aiškino, kad šviežiai išsuktą medų šaltai laikant jis gali susikristalizuoti per mėnesį, du ar net dvi savaites. Lipčiaus medus (ne iš nektaro, o augalo sulčių) skystas išlieka per visą žiemą. Ar meduje daug cukraus – vizualiai to nustatyti neįmanoma.

– Kai kieto medaus viršus pabąla nuo gliukozės, susidaro baltas jos šokio pėdsakas, tai toks medus labai geras. Bitės avilyje šoka sugrįžusios iš nektaringų vietų, taip kitoms pasako, kaip iki jų nuskristi. Medunešių vasarą trumpas gyvenimas – 25–35 dienos. Aviliuose peržiemoja rudenį išsiritusios bitės, joms vyresnioji karta būna prinešusi medaus. Jos išgyvena pusę metų ir dar užaugina naująją kartą, paskui išskrenda ir nebegrįžta į avilį, – apie bičių gyvenimą pasakojo N.Spudvilas, pavasarį vis dažniau užsukantis į savo bityną, nes naujas sezonas jau prasidėjo ir darbų vis daugėja.