fbpx

Viešvilės rezervate sėkmingai veisiami itin reti miškų plunksnuočiai

Dalintis:

Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti kurtiniai – itin reti Lietuvos miškų paukščiai. Manoma, kad šie paukščiai buvo išnaikinti po Antrojo pasaulinio karo – tiesiog iššaudyti maistui. Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijoje prieš daugiau nei dešimtmetį įkurtas vienintelis Lietuvoje kurtinių veislynas laisvėn sėkmingai išleido daugiau nei 60 šių paukščių jauniklių. Juos užauginti – titaniškas darbas.

Išnaikino žmonės

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris „Tauragės kurjeriui“ pasakojo, kad idėja atkurti kurtinių populiaciją Karšuvos girioje gimė jau seniai, tik iki įgyvendinimo teko daug nuveikti. Kurtinių veislynas rezervate įkurtas 2007 metais, tačiau pirmieji paukščiai į jį atkeliavo tik 2009-aisiais.

– Tuomet buvo vykdomas projektas dėl biologinės įvairovės apsaugos Lietuvos pelkėse. Kiekvienas rezervatas teikė savo pasiūlymus. Viena mūsų idėjų buvo būtent kurtinių populiacijos atkūrimas. Iš pradžių manyta, kad bus įmanoma tiesiog kur nors nupirkti kurtinių ir juos paleisti Karšuvos girioje. Bet gilindamiesi supratome, kad taip padaryti nepavyks. Tiek daug šių paukščių nenupirksi, todėl apsistojome prie kitų šalių praktikos – juos veisti, – kalbėjo A.Butleris, užsimindamas, kad vienas individas gali kainuoti ir 1000 eurų.

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijoje – vienintelis kurtinių veislynas, kur šie paukščiai nelaisvės sąlygomis perinami, auginami ir vėliau paleidžiami į laisvę. Anot pašnekovo, Lietuvoje buvo bandymų veisti šiuos paukščius, tačiau dabar bent oficialiai nėra.

Algis Butleris. Mortos Mikutytės nuotrauka

Kodėl būtent kurtiniai?

– Ekologiniais terminais kalbant, tai skėtinė rūšis. Jei teritorijoje gyvena kurtinys, tai jau rodo tos vietos vertę. Kurtinius išnaikino po Antrojo pasaulinio karo. Pagrindinė jų nykimo priežastis – žmogus ir medžioklė. Gali būti ir dar viena priežastis – statant miestus buvo naikinamos šių paukščių buveinės. O kurtiniai labai konservatyvūs – atlikus tyrimus nustatyta, kad suženklintas paukštis toliausiai yra nukeliavęs tik 17 km, – apie šių sparnuočių ypatumus kalbėjo rezervato vadovas.

Anot rezervato direktoriaus, daugiausia, ieškodami sau naujos vietos, migruoja jauni paukščiai. Ją susiradę tampa sėslūs – kasmet pavasarį renkasi į tas pačias tuokvietes.

Laisvėje – jau 60 kurtinių

Pirmieji kurtiniai į rezervato įrengtus voljerus 2009 metais atvežti iš Lenkijos – įsigyti 6 reti paukščiai. Pradžia buvo sunki.

– Dabar kurtinės pradėjo perėti, jautrus laikas. Šiuo metu turime 14 suaugusių paukščių, iš jų 5 patinai. Kai kurie jų dar per jauni veistis, kiti – jau per seni. Keturios patelės yra iš pernykštės vados, o jos subręsta ir perėti pradeda tik antraisiais savo gyvenimo metais. Vidutinis kurtinių gyvenimo amžius gamtoje – apie penkerius metus. Bet nelaisvėje, kur nėra plėšrūnų, paukščiai saugomi nuo ligų, jie gali išgyventi dvigubai ilgiau. Pas mus buvo patelė, kuri būdama 10-ies metų dar perėjo. Tik kiaušiniai nebebuvo gyvybingi. Tokio amžiaus paukštį rasti gamtoje būtų maloni staigmena, – tikino specialistas.

Direktorius skaičiuoja, kad per 12 metų į laisvę iš rezervato veislyno išleista apie 60 kurtinių. Jų tolesnio gyvenimo sėkmė dažnai priklauso nuo to, kaip paukščiai buvo auginami. Inkubatoriuje išperinti ir kurtinės neauginti paukščiai turi kur kas mažesnes galimybes išgyventi, nes didelė tikimybė, kad neįgis gamtoje reikalingų įgūdžių.

– Net gyvendamos voljere patelės moko paukščiukus visokių signalų. Voljero stogas skaidrus, mato pro stogą gandrą ir reaguoja – sušaukia jauniklius, jie subėga į krūvą ar kampuose išsislapsto. Nors dalis elgesio modelių paveldima instinktyviai, mokymo procesas svarbus kurtinių pasaulyje, – sako gamtininkas.

Kurtinio patinas puošnias plunksnas demonstruoja tuoktuvių metu. Bronislovo Ambrozo nuotrauka

Karališkas paukštis

Viešvilės rezervate užauginti mažieji kurtiniai prieš paleidžiant ženklinami spalvotais žiedais. Taip juos pastebėjus galima atskirti, iš kurios vados, kelintais metais išsiritę.

– Kurtiniai skaičiuojami tuokvietėse, kur susiburia pavasarį. Patelės renkasi patinus, su bet kuriuo nesiporuos – tas pats ir nelaisvėje. Pernai vienai patelei baltarusiškas patinas nepatiko. Sudėjo kiaušinius, bet iš jų nieko neišperėjo. O kita patelė nuo to paties patino išperėjo jauniklius. Tuokvietės saugomos ir jose kirsti plynai miško negalima, o jautriausiu veisimosi laikotarpiu išvis negali būti jokių kirtimų. Kurtiniai kasmet pavasarį renkasi tą pačią tuokvietę, – faktais apie įspūdingus ir retus paukščius dalijosi A.Butleris.

Pašnekovas pasakojo, kad dažnai kurtiniai pavadinami karališkais paukščiais, nes senais laikais šie plunksnuočiai buvo kilmingųjų medžioklės objektas. Rezervato direktorius pasakojo, kad esama duomenų, jog vieno didiko vestuvių puotai buvo sumedžioti keli šimtai kurtinių. Žmonės greitai suprato, kad būtent tuokvietėse lengviausia užtikti šiuos paukščius.

Gamtininkas atskleidė, kad planuojama įsigyti specialių siųstuvų, kuriuos bus galima prisegti laisvėn paleidžiamiems paukščiams ir taip stebėti jų gyvenimą bei įpročius. Siųstuvų siunčiami signalai leis tiksliai pamatyti, kuriems kurtiniams laisvėje sekasi įsikurti, nuo ko miršta silpnesnieji. Bene svarbiausia – pavyktų aptikti besikuriančias tuokvietes ir jas apsaugoti.

Karališkas stalas

Kurtinys – vištinis paukštis. Iš to galima numanyti, kuo šis baugštus plunksnuotis minta. A.Butleris sako, kad laisvėje gyvenantys paukščiai žiemą priversti misti nekaloringais pušų spygliais. Tačiau rezervato kurtinių veislyne gyvenantiems paukščiams gyvenimas kur kas paprastesnis. Nors dažnas stebisi prabanga šiems augintiniams parūpinant spanguolių, mėlynių, šilauogių, net vabzdžių, gamtos žinovas tvirtina, kad tai jų mityba ir jos keisti nevalia. Tokiems pašarams per metus išleidžiama apie 3 tūkst. eurų.

– Lenkijoje mūsų darbuotoja paklausė, kiek kainuoja kurtinius išmaitinti. Mums ten atsakė, kad jei to klausiame, tada nereikėtų jų išvis laikyti. Kaip lenkai sako, karališkas paukštis turi sėdėti prie karališko stalo. Bet iš esmės mes čia nieko nesukūrėm – jie gamtoje taip maitinasi. Bandėme apgauti kurtinius ir nupirkome 30 litrų juodųjų serbentų vietoj mėlynių – nepavyko, – rankomis skėstelėjo pašnekovas.

Paukščių aptvaruose vyrauja švara – nors voljeruose papilta žvyro, po juo betonas. Tai svarbu dėl švaros ir ligų prevencijos – ant betono esantį žvyrą rezervato darbuotojai reguliariai keičia. Nuolat valomi ir maisto bei vandens indai, išperėtiems jaunikliams prireikia ir papildų.

Kurtinius išvysti rezervato lankytojai gali tik elgdamiesi pagal nurodymus. Specialiuose ekspoziciniuose voljeruose yra ramiausi rezervato laikomi paukščiai, tačiau net ir juos apžiūrėti galima tik tyliai kalbant, neblykčiojant blykstėmis bei nedarant staigių judesių.

Prie įėjimo į kurtinių voljerus įrengti specialūs du ekspoziciniai voljerai su tonuotu stiklu, žaliuzėmis, šalia esančiu informaciniu stendu, kuriame gausu informacijos ir net šių retų paukščių plunksnomis – visa tai specialiai dėl lankytojų. Ekspoziciniuose voljeruose apgyvendinti ramesni paukščiai, tačiau ir juos pamatyti pasiseka ne visada – šių eilučių autorei pavyko pamatyti tik vieną patelę, o patino uodega vos matėsi pro didžiules pušų šakas. A.Butleris pasakojo, kad šie paukščiai labai baugštūs, specialistai žino ne vieną atvejį, kai išsigandęs sparnuotis tiesiog trenkėsi ir užsimušė, todėl šios plunksnuotos retenybės ypač saugomos.

  • Kurtinys – į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas didžiausias miškų paukštis. Patinas būna beveik kalakuto dydžio.
  • Galima rasti duomenų, kad šiuo metu Lietuvoje skaičiuojama apie 400 šių paukščių.
  • 2020-ųjų rudenį laisvėn iš Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato kurtinių veisyklos paleisti tik 2 patinai – patelė palikta rezervato voljeruose kartų kaitai palaikyti.
  • Kurtinys iš tiesų kartais trumpam apkursta. Nustatyta, kad išorinės ausies landos galiniame išlinkime yra odos skiautė, kurioje gausu smulkių kraujagyslių. Tuoktuvių giesmės metu į jas suplūsta daug kraujo ir kraujagyslės išsiplečia. Atlikdamas vieną giesmės dalių patinas įtraukia liežuvį į gerklas, tuomet pasislenka poliežuvinis kaulas, paspaudžiantis nuo kraujo padidėjusią odos skiautę. Ši uždaro ausies landą ir paukštis trumpam apkursta.
Dalintis:

About Author

Morta Mikutytė

Naujienų portalo kurjeris.lt redaktorė

Palikite komentarą