fbpx

Ji jiems vienintelė – jie jai pirmieji

Dalintis:

Laikas mums visiems yra dosnus prasmingo gyvenimo. Ne visiems mums skirta stovėti Everesto viršukalnėse arba didžiuotis kvapą gniaužiančiais nuotykiais. Tylus, kantriai ir sumaniai atliktas darbas irgi vertas pagarbos. Tačiau ne visada aplinkiniai jį pastebi. Dar kebliau įvertinti kelių dešimtmečių pedagogo darbą. Po kruopelę vaikams išdalintos žinios ir širdies šiluma pavirsta kitų žmonių gyvenimais, kuriuos sunku surinkti į vieną visumą, o dar sunkiau įvertinti. Bet gal to ir nereikia. Tiesiog užtenka to, kad yra, kas mus prisimena.
Chemikė apie Grigo bitesLiepos pradžioje pedagogė Stasė Striaukienė šventė 80 metų jubiliejų. Kukliai, be didelio šurmulio. Pagėgių vidurinės mokyklos 1970 m. laidos abiturientams ji tapo auklėtoja.– Esu chemikė, kažin ar mokėsiu būti auklėtoja, tačiau pasistengsiu tvirtai visus laikyti savo saujoj, kad neišsilakstytumėte kaip Grigo bitės, – pasakė atsistojusi prieš akimis varstančią klasę.Iš Pagėgių vidurinės ir aplinkinių aštuonmečių mokyklų mokinių suformuota jos auklėjamoji klasė nebuvo šventa. Didžioji dalis devintokų buvo iš Panemunės bei Tilžės. Tie miestai klasės dvasiniam  klimatui teikė kiek kitokio skambesio. Tačiau S.Striaukienė nestatė sienos tarp savęs ir auklėtinių. Nuoširdi, atvira ir veržli mokytojos siela nuolat ieškojo rakto jaunų žmonių paslaptims atrakinti. Nemėgo jokių suvaržymų. Kokios gali būti privalomos klasės valandėlės? Bus reikalas, iškils problema, tada ir kalbėsime. Niekada nežemino vaikų, nebarė tėvų. Mokiniams jos reiklumas buvo atradimas. Auklėtiniai mokėjo skaityti jos mintis ar tarsi netyčia ištartas frazes. Dažnai rizikuodavo užsitraukti valdžios ir net saugumiečių, griežtai prižiūrėjusių pasienio miestelio mokytojus, nemalonę.Vaikystė sunkiS.Striaukienė baigė Skaudvilės vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Pokario skurdas kiekvienai šeimai žvelgė į akis. O Stasės gyvenimas buvo ypač sunkus. Mama mirė, kai mergaitei buvo 13 metų. Sakoma, kad lengviau tiems, kurie našlaičiais tampa 2–3 metų, nepažinę motinos meilės ir globos. Po motinos mirties vyresnioji sesuo kiek galėdama rūpinosi Stasės gyvenimu, leido į mokslus. Vyresniosios kartos žmonės žino, kaip už darbadienius kolūkyje reikėjo lenkti nugarą. Baigusi pedagoginį institutą S.Striaukienė dirbo gimtojoje Žemaitijoje. Stulgiuose, prie Kryžkalnio, buvo mokyklos direktore. Ten gimė du sūnūs. Atrodo, kad vakar, tačiau jau prieš 48 metus atvyko gyventi į Pagėgius. Po miestelį bėginėjanti nerami jos siela Pagėgiams teikia veržlumo ir optimizmo.– Išėjusi į pensiją nutariau nedirbti, tačiau buvau paprašyta pavaduoti sergančią Usėnų mokyklos chemijos mokytoją. Nors man tai buvo didelis išbandymas – važinėti į Usėnus, parengti dvyliktokus egzaminui. Usėnų vaikus prisimenu ypatingai – jie buvo paskutiniai mano mokiniai. Ir prie Lietuvai pagražinti draugijos esu nagus prikišusi. Visą laiką turėjau gražios tėvynės viziją, – sako į 1970 metų abiturientų padovanotą puokštę žiūrėdama S.Striaukienė.Gyvena prisiminimaisPaskui mintyse mokytoja dar kartą  nuklysta į savo jaunystės pradžią. Akyse dažnai sušmėžuoja vaizdas, kaip į Skaudvilės miesto aikštę stribai arkliais atitempė tris partizanų kūnus. Stasės draugė  tarp paguldytų aikštėje atpažino savo dėdę. Mergaitės susitvardė ir pradėjo stebėti, kur partizanų lavonai bus palaidoti. Juos užkasė ant šlaito, juosiančio Skaudvilės kapines. Stasei ir jos draugei Pranutei buvo liepta nuo kapinėse neseniai supilto kapo vieną vainiką nunešti partizanams. Naktį tą jos ir padarė. Kitą dieną visa Skaudvilė šurmuliavo, kad kažkas išdrįso pagerbti partizanus. Stribai ir saugumiečiai lakstė it įsiutę šunys, bet tiesos nesužinojo. Vyresnėje klasėje mokėsi patriotiškai  nusiteikęs poetas Aleksas Dabulskis, vėliau nuteistas 25 metams už antitarybinę veiklą. Pranutė buvo jo draugė. Duok Dieve, kad tokie sunkūs laikai niekad nepasikartotų. Žaizdas užgydė Skaudvilė ir Upyna. Tačiau atmintis gyva.Jubiliejinėje rožių puokštėje sutviskusi rasa – kaip gyvenimo keliu riedantis džiaugsmo karoliukas, kurio, atrodo, niekada nespėsi pagauti. Belieka pasidžiaugti, kad su meile gali prisiminti kolegas Eugenijų Daujotį, Vincentą Litviną, Juozą Žukliją, daugelį kitų, kad gali pasidžiaugti, jog durų skambutį paspaudžia 1970 metų Pagėgių vidurinės mokyklos abiturientai. Ji jiems vienintelė – jie jai pirmieji. Tas skambutis – tarsi padėka už tai, kad pavyko teisingai gyventi.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą