Kai visas gyvenimas praleidžiamas ūkyje

Dalintis:

Važiuojant Sartininkų link, akys netikėtai užstringa už vienos Ruikių kaimo (Žygaičių sen.) sodybos: įvairiaspalvės gėlės, dekoratyviniai medeliai, išpuoselėtas žolynėlis, kur ne kur sustatytos akmeninių paukščių statulėlės. Viso šio grožio kūrėja – garbaus amžiaus Teodora Piudžiuvelienė mane pasitinka medinėje kiemo pavėsinėje. Tvirtas rankos paspaudimas išduota moters begalinę stiprybę. Paliepusi sūnui Svajūnui „tempti čionai vaišes“, Teodora imasi pasakoti savo gyvenimo istoriją.
 Visą gyvenimą – Ruikiuose Rugpjūčio 30 dieną septyniasdešimt devintąjį gimtadienį šventusi moteris gimė tame pačiame Ruikių kaime, kuriame šiandien gyvena tik keturiasdešimt septyni gyventojai. Mostelėdama kairėn kelio pusėn, Teodora parodo vietą, kurioje ilgą laiką augo.– Visą gyvenimą praleidau šioje vietovėje. Net ir ištekėjusi netoli pabėgau – namą ant plyno lauko su vyru Antanu 1957 metais pasistatėme keliasdešimt metrų nuo savo tėvų būsto, – nusijuokė moteris.Anksčiau į Tauragę vykusi pas daktarus, šiandien moteris teigia net neprisiminanti, kada paskutinį kartą lankėsi rajono centre.– Pasimesčiau dabar ten – susisuktų galva. Anksčiau pravažiuodavo viena mašina, viskas buvo aišku, o dabar…Nusprendžiau nebesilankyti pas gydytojus, nes be vaistų geriau. Jie tik apie Skaudvilę kalba. O iš jos senoliams vienintelis kelias – į kapines, – paklausta apie tai, ar nesmalsu būtų išvysti išgražėjusią Tauragę, susirūpinusiu balsu žodžius išbėrė moteris.Savų vestuvių švęsti, Teodora pamena, vykusi arkliais į Pagėgius. Susilaukusi dviejų dukterų, moteris svajojo ir apie sūnų. Todėl tik jam išvydus pasaulį, dėl vardo abejonių nekilo – „Bus išsvajotasis Svajūnas ir taškas“. Dukroms išsikrausčius gyventi į didmiesčius, būtent jis tapo didžiausiu mamos pagalbininku. Ūkininkauja, kiek save pamena 1990 m. mirus vyrui, reikėjo kažko griebtis. Tad pasitarusi su kartu gyvenančia sūnaus šeima, Teodora įsigijo porą karvių ir kiaulių. Kiaulininkystė nedavė savų vaisių, tad nuo 1996 m. šeimyna persimetė į gyvulininkystę. 2001 m. įregistravę ūkį, šiandien Pudžiuveliai laiko 30 karvių be prieauglio.– Ar gyvenau su tėvais, ar su vyru – save prisimenu apsuptą gyvulių. Šiais metais nuo karvių atsiribojau – sutryptų vos pakrutančią jie mane. Skauda sąnariai, pirštai užtirpę, vos pakeliu rankas, tad ūkyje Svajūnui aš jau menka pagalbininkė. Darbuojasi jie kartu su žmona Diana, kuri yra ir Sartininkų bendruomenės pirmininkės padėjėja. Kyla ryte šeštą valandą, melžia karves tris valandas, vėliau pieną parduoda ir prie karvių vėl grįžta šeštą valandą vakaro. Iš to ir gyvename, – teigė Teodora.Netoli namų jau dygsta ferma. Pabaigus rudenį jos statybas, bus lengviau prižiūrėti gyvulius. Džiaugiasi Svajūnas ir šiais metais įsigyta nauja, automatizuota melžimo linija – ūkyje sugaištama žymiai mažiau laiko. Pasak Teodoros, sūnui padeda ir dvi paauglės anūkės – su kiekviena diena vis labiau įsiliejančios į bendrą šeimos verslą.– Anądien girdėjau mergaites besiginčijančias, kuriai reikia eiti tą dieną melžti karvių. Buvo linksma jų „barnio“ klausytis, – besišypsodama pasakojo senolė. Puoselėja aplinką Silpstant sveikatai ir mažėjant „galimų įveikti darbų“ ūkyje, Teodora vis labiau niro į namų aplinkos puoselėjimą, gėlių priežiūrą.– Kai tik nekaip pasijusdavau, lėkdavau į sodą, sukišdavau pirštus į žemę ir imdavau kapstinėti, sodinti, sėti, ravėti. Tai nuramindavo, pripildydavo naujų jėgų. Nuo mažens patikdavo gėlės. Vienos mėgiamiausių – patvoryje susodintos kvepiančios levandos. Palaipsniui netgi ėmiau nebegrįžti į namus pietų. Triūsdavau sode nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Prieš pat miegą ateinu į šią pavėsinę, atsisėdu ant slenksčio ir imu uosti gėlių aromatą, klausytis vakaro tylos, – apie meilę gėlėms svajingai kalbėjo moteris.Šalia gėlyno, kuriame vis randama ką „nupešti“ – ir mažas daržas. Anksčiau, pasak Teodoros, šeima jame augino daugiau daržovių ir vaisių. Šiandien tam nebėra nei jėgų, nei laiko.– Oi ne, nebegaminu. Anūkės man pačios blynus kepa. Pyragą ir marti pagamina, nes žino, kokia esu saldumynų mėgėja, – man pasiteiravus, ar randa dar laiko atlikti močiutės pareigas, suskubo atsakymą pateikti Teodora. – Neturiu laiko ir su kaimyne paplepėti. Pašnekame tik per tvorą, kol abi darželius ravim.Mums bekalbant, dangus apjuodo – artėjo audros debesys.– Reikia gėles nukabinti, vazonėlius apdangstyti, o vėjas viską nudraskys, – garsiai mintis, tarsi skirtas man, tarsi sau, dėliojo senolė.Pasak jos, liko tik vienas tikslas – sulaukti aštuoniasdešimtmečio. Tuomet beliks tik liežuvu malti bei vadovauti.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą