Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
„Kai atsakymai širdy ir mintyse tarytum aiškūs, bet, bandant išreikšti žodžiais, tik garsais tampa… Nes sąvokos „meilė“, „viltis“, „kančia“, „laimė“ pripildomos tik mūsų asmeninių patirčių turiniu. Bet vis tiek gi viskas ir visų apie tą patį… žmogaus gyvenimą…“ – šiuos žodžius Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas Marius Venskus savo feisbuko paskyroje parašė po ilgo pokalbio su šių eilučių autore. Interviu prisėdome tuštutėlėje bažnyčioje. Artėjančio Prisikėlimo džiaugsmas šiemet persmelktas liūdesio. Ką reiškia kunigui mišias aukoti tuščioje bažnyčioje, kokią žinią žmonijai neša ši pandemija ir ar išmoksime pamoką? Mariaus žodžiai – į jūsų širdis.
– Tradicinis šių dienų klausimas: klebone, kaip jūs jaučiatės šiandien, kaip jūsų sveikata, ar viskas jums gerai? – Jaučiuosi gerai, esu įpratęs prie tokio gyvenimo stiliaus. Žinoma, jis dabar truputį kitoks, kai negali laisvai judėti, šiek tiek nepatogu. Mano gyvenimas ir per karantiną labai nepasikeitė – kasdieniai ritualai liko tie patys: rytinė malda, mažos kelionės iš namų į parapijos namus ir bažnyčią. Tačiau pats žinojimo faktas, kad reikia laikytis karantino, kad reikia saugoti vienam kitą, kad vis tiek reikia būti su žmonėmis, nes jie turi jausti – jų kunigas niekur nedingo, šiek tiek išmušė iš vėžių. Žinoma, kaip ir visi dabar, jaučiu nuolatines abejones – viruso juk nesimato, gražus oras, žmonės aplinkui linksmi. Na, negi iš tikrųjų čia taip viskas dabar negerai?
– Kalbėdamas jūs visą laiką šypsotės. Širdyje jaučiate pavasarį, nesvarbu, kad jis kiek kitoks šiemet?
– Pažiūriu statistiką – baisu. Tačiau ir save, ir kitus raginu – reikia klausyti, ką mums sako valdžia, ką rekomenduoja, ir kiek įmanoma stengtis paisyti karantino sąlygų. Kad ir su skaudančia širdimi, nes savijauta šiandien labai keista matyti tuščią bažnyčią.
Marius Venskus. Mortos Mikutytės nuotrauka
– Jau turbūt trečią savaitę ir jūs, ir kiti kunigai aukojate mišias tuščioje bažnyčioje. Koks tai jausmas? Prieš keletą dienų socialiniame tinkle parašėte, kad tiksliai prisimenate net kur sėdi ištikimiausi mišių klausytojai.
– Jausmas labai liūdnas. Visos mišių apeigos yra bendrystė. Kai tu sakai – „Viešpats su jumis“, kai sakai pamokslą tuštutėlėje bažnyčioje ir nematai žmonių akių, labai liūdna. Tačiau taip, aš iš tikrųjų labai pastabus ir žinau, kur kas įprastai sėdi mišių metu, todėl matau tų žmonių veidus ir kalbu jiems. Man galėtų atvesti būrį žmonių, susodinčiau kiekvieną į jų nuolatines vietas netgi atokiausiuose bažnyčios kampeliuose. Kaip sako popiežius Pranciškus, malda pereina barjerus, todėl šito išbandymo metu ji pagilėja. Bet liūdnumas, žinoma, dėl to nedingsta. Lieka viltis, kad greit viskas pasibaigs.
– Visai neseniai citavote popiežių Joną Paulių II ir jo kvietimą žmonėms – „Nebijokite!“, nors, pasak popiežiaus, iš kitos pusės, kančia verčia atsakymo ieškoti ir reaguoti ne tik tuos, kurie kenčia, bet visus: per užuojautą, solidarumą, meilę. Kas jūsų akimis yra šita pandemija, arba tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje? Kas nors pasakytų, kad tai Dievo bausmė, bet juk Dievas nebaudžia. Tada kas tai?
– Žinoma, reikia sulaukti tikslesnių mokslinių patvirtinimų, iš kur tai kilo. Tačiau viena aišku – ši pandemija nėra Dievo bausmė. Dievas niekada nebaudžia žmogaus. Dievą įrėmina du svarbiausi aspektai – meilė žmogui ir pagarba jo laisvei. Bibliniu požiūriu žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, taigi savyje turi visas dieviškąsias savybes, ir kai mes su jomis prasilenkiame, ignoruojame jas, pradedame jausti dirglumą, vidinę įtampą. Kai žmogus prasilenkia su meilės, teisingumo ar laisvės savybe, jis pasąmonėje tai jaučia ir tai jį degina. Dievas pasaulį patikėjo žmogui kaip atsakomybės išraišką, todėl mes, būdami kūrėjai, dalyvaujame Dievo kūryboje. Ir Dievas leidžia mums pamatyti, kaip tėvas kartais kad leidžia, mūsų klaidas. Tai ir yra žmogiškoji laisvė. Kas parašyta biblijoje? Prieš tave, žmogau, kiekvieną dieną yra padėta gyvenimas ir mirtis, gerumas ir neapykanta, tu pats renkiesi. Todėl šitą pandemiją galiu vertinti kaip mūsų buvimo, atsakomybės šioje žemėje išraišką. Šita situacija – tai kvietimas permąstyti savo gyvenimą.
– Vis dėlto tai, kas dabar vyksta pasaulyje, pirmiausia susiję su žmogumi, su jo veikla?
– Vienareikšmiškai. Net ir ne tos baisios viruso pasekmės, bet ir visa kova su juo yra žmogaus veikla. Ir tas griežtasis stop. Juk kas paaiškėjo – ne finansai dabar yra pirmoj vietoj, ne akcijų biržos, o kiekvienas žmogus yra pirmoj vietoj.
– Tačiau kaip įveikti baimės ir kančios jausmą? Ką jūs patartumėt žmogui, kuris labai bijo, kuris yra rizikos grupėje, kurį tiesiogiai palietė šios epidemijos netekties skausmas?
– Aš nežinau, ar su manim sutartų psichologai, bet mes įsivaizduojame gyvenantys bendrystėje, kuriai paklūsta saulė ir vėjas, kad mes esame lemiamas šito gyvenimo veiksnys, kad mes sukontroliuosim viską. Tačiau turime atsipalaiduoti ir suprasti – yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Šitoje situacijoje nebijoti reiškia nenuleisti rankų. Žmogus turi suvokti, kad viskas gali griūti per akimirką. Didžiausia žmogaus problema – kad jis išstūmė kančią iš savo kasdienybės. Mirtį taip pat mes esame išstūmę. Tai, kas mūsų senoliams, mūsų protėviams buvo sakralus gyvenimo ciklas – gimimas namuose ir iškeliavimas tuose pačiuose namuose, šiandien mums nebesuvokiama. Mintį, kad gyvenimas yra labai trapus ir mirtis visada stovi šalia, mes išmetėme iš savo kasdienybės.
– Norite pasakyti, mes gyvename taip tarsi jaustumėmės, kad gyvensim amžinai?
– Taip. Ir tai nėra atskiro žmogaus kaltė. Tokia šių dienų iliuzija – tu turi daiktus, kurie tau nepriklauso, tu skaičiuoji dalykus, kurių dar neturi, šitas pasaulis tave moko žvelgti šviesmečiais į priekį. Ar pastebėjote, jog mes gyvename mąstydami, kad mums nieko blogo negali nutikti? Ir kai kas nors atsitinka, nebepajėgiame to išgyventi.
Marius Venskus. Mortos Mikutytės nuotrauka
– Sakėte, kad akylai stebite pandemijos statistiką. Tai pirmiausia skaičiai – Lietuvoje serga jau beveik tūkstantis, keliolika mirė. Tačiau kiekvienas šitas skaičius yra žmogus, kiekvienas statistinis skaičius paliečia ne tik susirgusį ar mirusį žmogų – jis atneša kančią į šeimas, sukrečia draugus, bendradarbius. Todėl kančios dabar labai daug.
– Biblija sako: kaip tavo gyvenime yra diena ir naktis, taip bus ir džiaugsmo, ir kančios. Nugyventi gyvenimą nepatiriant kančios, yra iliuzija. Ištikus nelaimei, susirgę, pirmiausia klausiame – kodėl man, kaip gali būti, kad man taip atsitiko? Todėl, kad gyvenimas yra sunkus. Kas sakė, kad bus lengva? Kai tai suvoksime, mes tapsime laisvi, laisvi priimti sprendimus, neužsidaryti savyje, vertinti gyvenimą, koks jis bebūtų. Suvokti, kad gyvenimas yra sunkus, yra iššūkis ne tik pasauliečiams, tai iššūkis ir kunigams. Man teko trejus metus studijuoti Venecijoje, gyvenau pačioje Venecijos širdyje. Tada tai neatrodė taip nuostabu, o vėliau vis pagaudavau save galvojantį – o, jeigu dabar galėčiau gyventi Venecijoje, tiesiog gerčiau į save tą laimę ir tuos vaizdus. Bet gyventi reikia ne praeitimi, mano laikas yra ne vakar.
– Tai kada tas „mano laikas“ – šiandien?
– Taip, mano laikas yra šiandien. Tačiau to, kas buvo vakar, užbraukti negalima. Šiandieninis žmogus yra vakarykštis žmogus. Šiandiena ateina iš vakar, o rytojus ateis iš šiandienos. Krikščioniui laikas pakyla virš chronologijos, virš 24 valandų per parą. Taip, ši diena mums labai nelinksma, šis periodas šiandien toks gavėniškas, toks apiplėštas, toks apnuogintas, tačiau pasitikdami šį savo trapumą, supratę, kad jis yra sudedamoji mūsų gyvenimo dalis, galime išeiti į naują etapą.
Mortos Mikutytės nuotrauka
– Kuri šventė jums, kaip dvasininkui, artimesnė – Kalėdos ar Velykos? Kuri svarbesnė?
– Per Kalėdas, ypač jeigu jos tradicinės, su geru sniegu, šaltuku ir dovanomis, buvimas bažnyčioje bent jau išoriškai atrodo šventiškesnis. Tačiau krikščioniui pati svarbiausia žinia yra Velykų žinia – mirties ir prisikėlimo žinia. Mes švenčiame Prisikėlimo šventę, pakirsto žmogaus prisikėlimą.
– Prisikėlimo mišias transliuosite internetu, tačiau turbūt ne visi jas pamatys. Gal galite atskleisti keletą savo pamokslo sakinių tiems, kas negalės sekmadienį jūsų girdėti?
– Problema, kad šiandien dar nežinau, ką sakysiu. Velykų pamokslas bus viso tridienio – Didžiojo ketvirtadienio, Didžiojo penktadienio, Velykų nakties stebėjimų rezultatas. Tiems, kas neturės galimybės klausytis mišių, palinkėjimas – iš bet kurios stipresnės situacijos mes visada išeinam kitokie, ir iš šios situacijos mes išeisim kitokie. Tik kokie išeisim, priklausys nuo to, kaip mes gyvensim šiuo laikotarpiu. Tikiu, kad tos bauginančios, liūdnos, kartais piktos mintys atsitrauks. Nuslopus pandemijai, mes skubėsime atstatyti savo ankstesniąją tikrovę – lėkti, važiuoti, pirkti. Tačiau jei per tą laiką suprasime, kad lygiai taip pat tikra šiame gyvenime yra kitam suteikti džiaugsmo ir vilties, mes pasikeisime. Žmogaus egzistencijai privalu suderinti tris pradus – intelektualinį, fiziologinį ir dvasinį. Jeigu įstengsime tai padaryti, tapsime vilties ir džiaugsmo žmonėmis. Mano Velykų palinkėjimas – gyvenkite nuolatiniam prisikėlimui ir tegu jūsų širdys būna atviros.
– Klebone, ar jūs – laimingas žmogus? Kas apskritai yra laimė?
– Laimė – atrasti savo paskirtį šioje žemėje. Mes kiekvienas ją turime. O ta paskirtis, pranokstanti mūsų socialinį statusą, mūsų turtą ir turėjimą, yra būti tiesiog žmogumi. Kai žmogus tai suvokia, visi kiti dalykai tampa gyvenimo dovana. Taip, aš laimingas, nes su manimi yra Dievas ir žmonės yra kupini man gerumo, nes visada esu nuolatiniame klausimų ir atsakymų ieškojimo kelyje. Nuolatinis ieškojimas gyvenimą padaro įdomų ir spalvingą. Kartais užtenka stabtelėti ir pašnekinti žmogų, jei jis pasako – „Ačiū tau“, mano diena nuskaidrėja. Laimė man yra nežinoti visų atsakymų, nelaimingas tas, kuris žino visus atsakymus – apie save, apie kitus. Taigi aš labai laimingas, turiu daugybę vilčių ir svajonių (juokiasi). Šviesaus prisikėlimo visiems, o ypač mano pamiltiems tauragiškiams.
