fbpx

Kulinarė, kuriai virtuvė – tai žaidimų aikštelė

Dalintis:

Vienoje Tauragės picerijoje stebiu miklių rankų šou: tarp miltuotų plaštakų tarsi koks didžiulis blynas ore skraido tąsus tešlos paplotis. Kulinarė, o šiuo metu tiesiog picų kepėja Raimonda Valančiūtė, gamina man itališką gardėsį. Kočėlas gamybos procese – šventvagystė, todėl ir lekia būsimasis picos padas nuo vienos rankos prie kitos. Nespėju nė mirktelti, kai paruošta pica jau skrunda krosnyje. Žvilgteliu į laikrodį – Raimonda netruko nė minutės. Nenuostabu, juk tai jos pašaukimas, o maisto gamyba – niekad nepabostanti aistra.
Į virtuvę nuvedė pomėgis saldumynams Kulinarija Raimonda susidomėjo dar vaikystėje. Jai tai – tarsi žaidimas, kurio pabaigoje sukuriamas kitus džiuginantis gardėsis. Pati ji prisipažįsta valganti retai ir nedaug. Nuo mažų dienų į burną nededa mėsos. Kodėl? Tiesiog neskanu.– Gaminti ėmiausi iš didžiulės meilės saldumynams. Ko ko, bet jų niekad neatsisakau. Dažniausiai namuose ir kepu konditerijos gaminius. Populiariausias šeimoje – obuolių pyragas. O man skaniausias patiekalas – tortas, – šyptelėjo metus „Molupyje“ dirbusi mergina.Žinant šią informaciją nestebina ir pareiškimas, jog mėgiamiausia Raimondos pica – Havajų. Juk ji pagardinta ananasų skiltelėmis. Vis ta meilė saldėsiams.Imame diskutuoti apie tai, jog Raimondai pasisekė. Einant į gimtadienį nereikia sukti galvos dėl dovanos: juk tortas – privalomas kiekvienos šventės atributas. Ar pašnekovė laiko save gurmane?– Mėgstu maišyti nesuderinamus dalykus, tačiau gurmanė nesu. Keliaudama visuomet pasidomiu, kokie tos šalies, kurioje lankausi, tradiciniai patiekalai. Ar paragaučiau, tarkim, Rytų šalyse taip mėgstamų skrudintų vabzdžių, nežinau. Galbūt iš įdomumo. Šiaip man patinka žaisti, jei taip galima pavadinti, su maistu, o ne jį valgyti. Keista, ar ne? – teigė mergina.Prisipažino nevertinanti ji ir prabangių restoranų. Skanu tai, kas paprasta. O paprasta būna tik paprastose kavinukėse. Paklausta, gal galvoja ateityje turėti savo nuosavą paprastą kavinukę, mergina trumpam susimąsto.– Galbūt. Pirmiausia noriu užsidirbti namams, mašinai, o vėliau ir apie verslą pagalvosiu, – atsakė ji.Išties, apie tolimą ateitį Raimonda negalvoja, nes spontaniškumas – jos varomoji jėga. Niekas nežino, kur kitą dieną pasisuks jos keliai.Lankėsi picų „gimtinėje“O jie sukosi. Ir ne kartą. Suvokusi, jog dar vaikystėje įgytos priklausomybės saldėsiams lengvai neatsikratys, mergina nusprendė išmokti juos pasigaminti pati.– Kulinarijos pradžiamokslį įgijau Tauragės profesinio rengimo centre. Tuomet ėmiau ir išvykau į Jungtinę Karalystę. Norėjau daugiau užsidirbti. Crawley mieste trejus metus dirbau barmene, – pirmąją stotelę įvardijo mergina.Taigi neapsiribojo ji tik maistu – pramoko ir gėrimų maišymo subtilybių. O pramokusi grįžo į Lietuvą. Tuomet keliai pasisuko Italijos link – į Sicilijos salą, kurioje įsikūrusi jos sesuo.– Paatostogavau ten kokį mėnesį. Italija – nuostabi! – Pietų šaliai pagyrų negailėjo Raimonda.Ar žino ji, kad būtent Neapolyje ir gimė pica? Raimonda palinkčiojo galvą, tačiau prisipažino tikslios istorijos nepamenanti.O istorija įdomi. Kai 1522 m. į Europą buvo atvežti pomidorai, Neapolyje atsirado itališkosios picos „pamotė“, o XVII amžiuje – picų kepimo meistrai, vadinami picajolais („pizzaiolo“). Pica gimė kaip neturtingųjų sluoksnio dovana karalienei Margaritai Savojietei. Ant tešlos papločio varguoliai uždėjo tai, ką tuo metu turėjo – suvienytos Italijos vėliavą simbolizuojančius raudonus pomidorus, baltą mocarelos sūrį bei žalius bazilikus ir šį kepinį 1889 m. įteikė juos aplankiusiai karalienei. Taip ir gimė „Margaritos“ pica – pati paprasčiausia, tačiau populiariausia tarp italų. Visame pasaulyje ją išgarsino amerikiečiai, jei tiksliau, į JAV emigravę italai.– Itališkos picos išties gardžios. Mano sesers draugas Dario dirba vienoje Palermo kavinių, tad jis ir pagamino tikrą sicilietišką picą. Labai gardu. Ir nepila jie jokių padažų kaip lietuviai, – į mano klausimą, ar svečiuodamasi Sicilijoje ragavo ten pagamintos picos, atsakė Raimonda.Kepti picas išmoko IslandijojePasidarė smalsu, ko gi reikia, norint pasigaminti gardžią picą.– Pagrindiniai ingredientai – paplotis, pomidorai ir sūris. Visa kita – fantazijos ir skonio reikalas. Svarbiausias yra padas. Namie tikros picos nepasigaminsi, nes geriausiai tešlą „iškočioja“ specialus aparatas. Žinoma, prieš ir po reikia padirbėti rankomis. Tąsyti paplotį, mėtyti. O kai jau atrandi idealų tešlos receptą, ieškai skaniausios pomidorų padažo receptūros. Picerijoje jį gaminame patys, – teigė mergina.Receptūra išties svarbi. Italai netgi yra išleidę įstatymą, kuriame detaliai aprašytas tikros picos receptas. Jo laikymąsi prižiūri tam tikri vyriausybės inspektoriai. Pagal šį įstatymą tikra pica turi būti su plonyte plutele, pomidorai gali būti tik tam tikrų rūšių, o sūris – tik mocarela. Leidžiami prieskoniai: bazilikas, česnakas, raudonėlis ir alyvuogių aliejus.O kur picos gaminimo subtilybių išmoko Raimonda? Pasirodo, Islandijoje. Stebina, ar ne?– Islandijoje gyveno pažįstama. Tad grįžusi iš Sicilijos ir metus išdirbusi „Molupyje“ nusprendžiau vėl pakelti sparnus. Ką ten veikiau? Apsistojau Reikjavike ir įsidarbinau vienoje „Domino’s“ tinklo picerijų. Ten ir pagaminau savo pirmąją picą. Pirmas blynas, tiesiogine to žodžio prasme, neprisvilo, – darbo picerijose pradžią atskleidė Raimonda.Per dieną su dviem ar trim kolegomis (beje, visi bendradarbiai – islandai, tik vėliau prisijungė dar viena lietuvė) Raimonda pagamindavo per 1000 picų. Islandai, anot jos, dėl jų išprotėję. Viename Reikjaviko rajone, kuriame ir pati dirbo, tauragiškė teigė suskaičiavusi penkiolika picerijų.1000 picų – nemažas krūvis. O kiek Raimonda jų pagamina Tauragėje?– Vidutiniškai apie 100. Geriausią dieną, o tai dažniausiai būna šeštadienis ar sekmadienis – apie 200. Šiaip islandiškos ir lietuviškos picos labai skiriasi. Reikjavike gamindavome storus, čia – plonus padus. Ir technologija visai kitokia, – teigė mergina.To, ko negali pagaminti – nėraAbejonių nekyla: virtuvėje ši mergina jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Tačiau vis tiek įdomu, ar yra tokių patiekalų, kurių neįveiktų netgi ji. Ar Raimondos virtuvėje yra buvę „stichinių nelaimių“?– Kad nelabai pamenu. Matyt, nėra to, ko neįveikčiau. Jei ir nelabai skanus patiekalas išeina, artimieji vis vien suvalgo. Tyli, nekritikuoja, – nusijuokė mergina. – Tiesa, pirmąjį kartą nepavyko pagaminti cepelinų. Tokie pasišiaušę buvo. Mama paaiškino, jog netinkamą kiekį krakmolo įdėjau. Gaminau tol, kol skanius išviriau. Turėjau šį staiga iškilusį iššūkį įveikti.Paklausta, ar ilgai dar ketina užsibūti Tauragėje, juk patirtis rodo, kad noras išvykti turėtų kilti ir vėl, Raimonda tik gūžtelėjo pečiais. Nežino.– Norėčiau aplankyti šiltąją Ispaniją bei lietuvių pamėgtą Norvegiją, o ilgesniam laikui apsistoti ten, kur jau buvau – Italijoje arba Islandijoje. Pastaroji šalis labai įdomi. Ten nėra jokios žalumos – vien akmenys. Tačiau geriamasis vanduo puikus. Kitoks. Paragautumėte, iškart suprastumėte, apie ką kalbu. Visur švaru, tyras oras. Tiesa, nuolat jaučiama drėgmė, – apie jau spėtas pamėgti šalis užsiminė Raimonda.Atsisveikindama mergina tarstelėjo niekur neskubanti. Dirbti picerijoje jai labai patinka, nes tai daro tiesiog savo malonumui.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą