Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Du sūnus Vytautą ir Kęstutį į gyvenimą išleidę Zosė ir Antanas Balčiūnai prie šventinio Velykų stalo sės dviese. Tauragiškiai tikisi, kad karantinas neįkalins jų namuose visam ir bent jau į bažnyčią maldai nueiti galės. „Tik tikėjimas mus veda į priekį, suteikia jėgų ir išminties ne tik per šventes, bet ir kiekvieną dieną“, – „Tauragės kurjerio“ skaitytojams sako kunigo Kęstučio Balčiūno mama Zosė.
Sūnus pasirinko kunigystę
Jaukiuose Balčiūnų namuose, gėlių apsuptyje, įrengtas mažas altorėlis. Zosė, prie jo kasdien uždegdama žvakutę, sukalba maldą. Kai dar negaliojo draudimai susitikti daugiau nei dviejų namų ūkių nariams, prie maldos stalo moteris suburdavo daugiau nei dešimt Taurų kaimo gyventojų. Dabar tikintieji maldas kasdien kalba klausydamiesi internetu ar per radiją transliuojamų mišių.
Namų altorėlį įsirengusi tauriškė anksčiau maldai prie jo suburdavo ir kitus Taurų gyventojus. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka
– Esu iš labai tikinčios šeimos. Augau Šilalės rajone, tėvelis į namus gyventi buvo priėmęs vietinį vargonininką. Bažnyčia, malda ir tikėjimas mane lydi visą gyvenimą. Pažinti Dievą išmokiau ir sūnus, bet net neįtariau, kad jauniausias, Kęstutis, pasirinks kunigo kelią, – pasakoja Zosė.
Taurų palikti nenori
Pasak jau 60 metų santuokoje gyvenančios moters, būtent tikėjimas ir priesaika prieš Dievą padėjo tiek metų nugyventi kartu su vyru Antanu.
– Susipažinome, kai Antanas buvo parėjęs iš kariuomenės. Susitikome šokiuose, metus draugavome ir susituokėme. Abu esame ne vietiniai, ne tauragiškiai, nors po tiek metų gyvenimo čia, Tauruose, niekur kitur kraustytis nenorėtume. Tik amžinojo poilsio prašome, kad palydėtų atgal į Tenenius, – sako į aštuntąją dešimtį įkopusi moteris.
Balčiūnai į Tauragę atsikraustė, kai jauniausiam sūnui sukako dveji.
– Laikinai apsigyvenome tokioje pirtyje, vėliau gavome sklypą Tauruose, pasistatėme namuką ir jame iki šiol gyvename. Pripratome Tauragėje, gera čia, tik gaila, kad kaimynai aplinkiniai pasikeitę. Kas išmirė, kas sparnus pakėlė kitur, – pasakoja Zosė.
Tikėjimą įskiepijo tėvai
Abu Balčiūnai kilę iš didelių šeimų. Antanas iš penkių vaikų, Zosė iš septynių. Tauragėje poros giminių nelikę.
– Kęstutis pats sugalvojo į kunigus eiti. Nuo vaikystės vaikus vesdavau į bažnyčią, melsdavomės ir namuose. Sekmadieniais iki šiol nieko nedirbame, einame į pamaldas arba meldžiamės namuose, – pasakoja Zosė.
Kęstutis Balčiūnas dabar tarnauja Palangos bažnyčioje. Asmeninio albumo nuotrauka
Vyriausias Balčiūnų sūnus, dabar stambus ūkininkas Vytautas baigė veterinarijos mokslus. Tėvai tikėjosi, kad brolio pėdomis pasuks ir Kęstutis, bet jaunėlio meilė Dievui nutiesė kitą kelią.
– Net pirmoji Kęstučio mokytoja sakė, kad vaikas buvo kitoks nei bendraamžiai. Kai išveždavo į kolūkį bulvių kasti, jis niekada nesiverždavo į priekį, visada užleisdavo kitus, surinkdavo kas liko. Mokykloje visada padėdavo kitiems, niekada nėra pavėlavęs į pamokas. Net tada, kai klasės draugai bėgdavo iš pamokų, jis sėdėdavo ir laukdavo. Ateidavo mokytoja klausti, ko jis vienas klasėje, – sūnaus vaikystę prisimena mama.
Moteris pasakoja, kad vakarais Kęstutis visada eidavo patarnauti mišioms.
– Sėda ant dviračio ir vakare važiuoja į bažnyčią. Nerimaudavau, kad kokia mašina nenutrenktų. Pamenu, vieną vakarą ilgai Kęstučio nesulaukiau po mišių. Jau norėjau į greitąją skambinti, klausti, ar į ligoninę po kokios avarijos neatvežė. Kai grįžo, sako, man Marija stebuklą padarė. Pasirodo, kol vyko mišios, kažkas pavogė Kęstučio dviratį. Nuplėšė su visa spynele šventoriuje paliktą. Ant dviračio buvo pritaisyta tokia dėželė, kurioje jis pirštines laikydavo, kad grįždamas namo rankų nenušaltų. Apibėgęs visą šventorių dviračio Kęstutis nerado ir pėsčiomis patraukė namo. Pasakojo, prie pašto pamatęs jo dviratį vedantį vyrą. Capt už dviračio, sako, čia mano dviratis. Kaip įrodymą pasakė, kad dėtuvėje yra pirštinės. Žmogus patikėjo, atidavė dviratį. Gerai, kad gerai baigėsi, kad ne į Jūrą kur nustūmė ar kitaip nesusidorojo, – prisiminė Z.Balčiūnienė.
Balčiūnų asmeninio albumo nuotrauka
Patyčios nepalaužė
Pirmosios komunijos jauniausią sūnų Balčiūnai išleido dvylikos. Nuo to meto su bažnyčia Kęstutis ir nesiskiria.
– Niekada nekalbėdavom apie kunigystę. Net minties tokios nebuvo. Aš dirbau traktoristu, Zoselė ir pieno supirkimo punkte, ir parduotuvėj, ir higienos centre sukosi, o vaikai namuose gyvulius prižiūrėjo. Buvom nupirkę penkias kiaules, tai jas Kęstutis ir užaugino. Tikrai tikėjomės, kad veterinaras bus, – žmonai antrina Antanas.
Dar dirbdama higienos centre Zosė smarkiai apsinuodijo chemikalais. Jie pažeidė kvėpavimo takus, o gydytojai, įvertinę padarytą žalą, skyrė neįgalumo grupę. Kad nereiktų sėdėti be darbo ir greičiau užsimirštų, moteris pradėjo auginti gėles. Tuomet gėlininkystė Tauragėje dar nebuvo taip išpopuliarėjusi. Prie ūkio daug padėjo jauniausias sūnus. Kiek vėliau, išėjęs mokslus, tėvams perleido savo automobilį, kad patogiau gėles į turgų vežti būtų.
Dabar Palangos diakonu tapęs Kęstutis Balčiūnas nuo klasės draugų iki pat paskutinės minutės slėpė savo planus stoti į kunigų seminariją. Kai mokykloje paklausdavo, kuo bus baigęs mokyklą, Kęstutis tvirtindavo, kad bandys perprasti kulinarijos paslaptis.
– Tokie laikai buvo. Vaikas lankė dabartinę Martyno Mažvydo progimnaziją ir savo pašaukimą reikėjo slėpti. Prisimenu, tyčiojosi, vaikai ant uniformos kryžius paišydavo, šantažuodavo. Žinodavo, kad einame į bažnyčią, sakydavo, kad esam antitarybiškai nusiteikę. Nelengva buvo, – apie visais laikais gajas patyčias mokyklos suole prisimena kunigo mama.
Kunigystė – tik iš pašaukimo
Kęstutis kunigauja jau 20 metų. Mama liūdi, kad pagal bažnyčios kanonus sūnaus tarnauti į Tauragę niekada neatsiųs.
– Pati pirmoji jo bažnyčia – Gargžduose. Vėliau buvo Klaipėda, Rietavas, Mažeikiai, Senoji Akmenė, Žarėnai prie Telšių. Čia Kęstučiui priklausė trys parapijos, išdirbo jose devynerius metus. Dabar jau Palangoj trečius metus dirba. Mudu su tėvu visur važiuodavom, visas bažnytėles aplankėm, – pasakoja tauriškė.
Paklausta, ar dažnai mato jaunėlį, moteris graudinasi – jei ne karantinas, matytų dažniau.
– Anksčiau per visas šventes atvažiuodavo. Kūčių dieną, prieš mišias aplankydavo, per Velykas prie bendro stalo po mišių sėsdavome. O dabar būsim vieni. Tik telefonu kalbam dažnai, pasiilgstam, – sako Zosė.
Pasak A.Balčiūno, kunigystė – sunkus darbas. Ypač dabar, per karantiną, tikintieji nori, kad kunigas juos lankytų namuose, kviečia Kęstutį ir pas ligonius, ir į paskutinę kelionę palydėti.
– Geras kunigas tik tas, kuris iš pašaukimo šį kelią pasirenka. Juk jei kokia bėda, žmogus eina pas kunigą. Kunigas turi paguosti, patarti, suprasti. Kęstutis dabar dar ir atsakingas už kelių parapijų kunigus. Kas kur, žmonės tuoj jam skambina. O ir bažnyčia reikia rūpintis. Ją renovuoti, puoselėti, saugoti. Tie, kurie mano, kad iš kunigystės turtus galima susikrauti, turi rinktis kitą profesiją. Bažnyčia – ne aukso kasyklos, – sako kunigo tėtis Antanas.
Per Velykas – prie kuklaus stalo
Šį sekmadienį Balčiūnai tikisi pasimelsti bažnyčioje. Tauragėje koronaviruso situacija nėra bloga, o ir Antanas jau paskiepytas abiem skiepų dozėmis, todėl į viešumą išeina vis drąsiau.
Zosė ir Antanas Balčiūnai. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka
– Nors man jau daugiau nei septyniasdešimt, aš dar nepaskiepyta. Kai paskambino, pasiūlė su „Astra Zeneca“ skiepytis, atsisakiau, o kito skambučio taip ir nesulaukiu. Gal paskambinsiu, paklausiu pati, gal pamiršo. Sąžiningai laikomės karantino, niekur nevaikštom, saugomės, bijom užsikrėsti. Jei sakys, kad bažnyčia per Velykas bus uždaryta, pasimelsime namuose. Dažysime kiaušinius, išsikepsime kepsniukų. Velykų stalas neturi būti nukrautas. Anksčiau, kai vaikai grįždavo, per Velykas visada pyragą kepdavau, dar kugelį. Pašaudavau į orkaitę ir kai grįždavome iš bažnyčios, sėsdavome prie stalo. Dabar, kai likome dviese, nieko daug mums nebereikia, – sako Zosė ir primena, kad nors ir neperkrautas Velykų stalas turi būti šventiškas.
Paklausta, ko palinkėtų visiems tauragiškiams, švenčių proga moteris pirmiausia palinkėjo santarvės.
– Sveikatos dar ir išlaukti šitą sunkų laiką ypatingai susikaupus. Gal Dievas duos ir šita bėda nuo mūsų pasitrauks. Norėtųsi juk su žmonėmis susitikti, vaikus apkabinti, norėtųsi gyventi taip, kaip buvome įpratę, – atsisveikindama linkėjo Zosė Balčiūnienė.
