fbpx

Lietus, akmenys sraunioje upėje, šaltis? Smagumėlis!

Dalintis:

Niekada nesuprasdavau, ką jaučia nuotykių ieškotojai, išsirengiantys į žygius baidarėmis rudenį, žiemą ar pavasarį. Viena – juk šalta, antra – šlapia, trečia – vandens lygis pakilęs, upė sraunesnė – padidėja tikimybė apsiversti. Nesupratau, kol nesileidau į tokį žygį pati. Lemtingąją dieną Pagramančio regioninio parko direkcijos surengto žygio „Žemyn upe 2013“ starto vietoje Lakštingalų slėnyje pasitiko vėsūs orai – tik 11 laipsnių šilumos, lietus ir visi tie iš sraunios Akmenos kyšantys akmenys ir šakos. Irklo rankose nebuvau laikiusi gyvenime.
 Trečdalis „žalių“ irkluotojųKad leidžiantis į žygį patvinusia upe reikėtų pirma bent kartą baidare pamėginti plaukti ramiame vandenyje, pagalvojau savaitę prieš žygį. Tačiau juk ant vonios kilimėlio nepasitreniruosi irkluoti. Kiek nurimau, kai, dėstydama irklavimo pradžiamokslį, baidares žygiui nuomojusios įmonės savininkė paprašė pakelti rankas tuos, kurie nė karto gyvenime nėra plaukę baidare. Iš per 100 dalyvių rankas pakėlė trečdalis. Mintyse išniro trisdešimties Akmenoje dreifuojančių irkluotojų vaizdinys: srauni upė plukdo baidares tolyn tolyn, žemyn upe…Svarbiausios taisyklės: lipant į baidarę koją statyti per vidurį, plaukiant baidarėje nesistoti, nesikibti už į vandenį nuvirtusių medžių šakų, nes liksi kyboti arba srovė paneš po apačia ir nuskęsi… Ką daryti srovei nešant baidarę į akmenį, neišgirdau. Bendra nuotrauka, žygeiviai čiumpa už baidarių ir leidžiasi į upę.Kaip vairuoti – neaiškuĮvykiai sekė vienas kitą taip greitai, kaip putojanti ir baidarę ėmusi nešti Akmenos srovė. Iškart už posūkio kyšo akmenų plikės. Dešiniuoju irklu irkluoji, vadinasi, suksi į kairę, ar priešingai? Kad išsigandęs mano baidarės kolega šaukia „Dešinėn!“, išgirdau, kai apsukome skalbimo mašinos dydžio akmenį. Priešakyje dviejose baidarėse su irklais blaškėsi irgi pirmąsias plaukimo pamokas išgyvenantys irkluotojai. Nelabai girdėjosi, apie ką jie tarpusavy ginčijosi, kai raudona jų baidarė bakstelėjo į dešinįjį krantą ir srovė apsuko plaukti atbulomis. Man buvo suteiktas malonumas stebėti, kaip jie kapanojasi stumdomi kitų pro juos, tiksliau, į juos plaukiančių baidarių – mūsų baidarę srovė irgi apsuko atbulą.Vis dar nesutariau su savo bičiuliu, kai jis šaukia kairėn, ar tai reiškia stengtis, kad baidarė plauktų ton pusėn, ar merkti irklą ir irtis iš kairės. Po penketo kilometrų Akmena jis vis dar netikėjo, kad man iriantis viena puse baidarė sukasi priešingon. Mūsų vargus perpratęs netoliese plaukęs Vaidotas Šliogeris, Pagramančio regioninio parko direktorius, šūktelėjo, kad galinis atsakingas už vairavimą. Aš buvau atsakinga už visus tuos baidarės priešakyje netikėtai atsiduriančius akmenis. Ką gi: arba jie netikėtai išnirdavo, arba pro smulkaus lietaus lašais nusėtus savo akinius aš nebemačiau toliau mūsų baidarės priekio ir pajusdavau juos tik panirusius po baidare. Keletas brūžtelėjimų per dugną, keletas susvyravimų į vieną ar kitą pusę, du kartai medžių šakučių brūkštelėjimų per veidą, ir tampi pats laimingiausias žygeivis. Laimingiausias, nes „po viso to“ vis dar neįkritai į upę.Per Akmenos „ėdamą“ PagramantįAkmenai praplatėjus ėmiau pastebėti nuostabų mane supantį gamtovaizdį kairiajame upės krante. Statūs keliasdešimties metrų aukščio šlaitai, prieš žygeivius atsiveriantys tarsi žemės reljefo skersinis pjūvis. Kol upė leidžia atsikvėpti, akimis glostai: žemė, molis, smėlis, šlaitu į vandenį su visomis šaknimis nusliuogęs medis. Dar keletas nuostabių kraštovaizdžių, ir po atsipalaidavimo akimirkos pastebėjau, jog mano pirštinės kiaurai permirkusios, vatinės striukės dengiamos alkūnės irgi, kojų šlaunų viršus šlapias. „Patraukiu“ varvančią nosį, nors šalčio nejaučiu. Dešiniajame upės krante, plaukiant Pagramančio miesteliu, prie savo namų ūkinio pastato stovintis ir mane stebintis senolis gūžteli pečiais. Lyja… Kažkuris žygeivis senoliui šūkteli: „Greitai Akmenoje gyvensit“. Išties – vyro žemių kasmet „atkanda“ patvinusi Akmena, namas jau visai prie vandens. Kitos sodybos šuns voljerą nuo stataus šlaito krašto ir „epizodo“, kai šuo su visa būda sliuogia šlaitu žemyn ir į upę, skiria vos keliasdešimt centimetrų.Plaukiame pro Pagramančio tiltą. Niekada nebuvau susimąsčiusi, kad matysiu jį iš apačios. Praplaukus keletą sodybų viena žygeivių baidarė prisišvartuoja kairiajame upės krante. Neįtikėtina – plaukikai nušlepsi namo. Kaip vėliau pasakojo, persirengė ir vėl sėdo atgal į baidarę. Vietiniai…„Sakė atsipalaiduoti“Jaudinančioji žygio dalis baigiasi ties vieta, kur Akmena įteka į plačią Jūrą. Srovė kur kas ramesnė. Kelią upės vingyje pastoja vos viena kita salelė. Dar žygio pradžioje į upės krantus bumbsėję ir per slenksčius nemokšiškai svyravę žygio naujokai Jūroje įgijo sparnus. „Pasigedę veiksmo“ ėmė baidarėmis baksnoti vieni kitus, po to nutarė pamėginti plaukti atbuli, dar vėliau – prieš srovę, kol galiausiai apsistojo ties mintimi palenktyniauti ir nukūrė pirmyn.Stoja tyla. Pro šalį „vėžlina“ sumuštinius šlemščianti sutuoktinių pora. Tolumoje iš kitos baidarės rūksta cigaretės dūmelis.Ringiuose visi žygio dalyviai sustojo pailsėti ant betono plokščių tilto. Tarp žygeivių su hidrokostiumais atsirado pora „ichtiandrų“, sumaniusių panardyti šaltame Jūros vandenyje.Vėliau, tęsdama kelionę Jūros upe, susipažįstu su vidutinio amžiaus pora Ernesta ir Algirdu. Moters plaukai šlapi – vietoje, kur Akmena įteka į Jūrą, apvirto jų baidarė.– Vyras sako: „Atsipalaiduok, grožėkis vaizdais“. Vos atsipalaidavau ir, nepajutau, kaip atsitrenkėme į kitą baidarę. Tiek ir tereikėjo: susvyravome ir apsivožėme, – pasakojo Ernesta.Likusią žygio dalį vienuolika pakeliui susitikusių baidarių „prisišvartavo“ vieni prie kitų ir irkluotojai, nešami srovės, su kaimynais dalinosi įspūdžiais. Paaiškėjo, kad viena pora į vandenį įkrito dar žygio pradžioje.– Vienoje pusėje buvo akmenys, kitoje – nuvirtęs medis, norėjome praplaukti per vidurį, – apie tai, kaip Akmenoje apsivertė jų baidarė, pasakojo vyriškis.Tačiau daugiausia džiaugsmo jau išlipusiems į krantą žygio dalyviams suteikė paskutinių plaukikų pasirodymas. Du jaunuoliai su baidare apsivertė ramiame Jūros vandenyje likus dviem metrams iki kranto, kuriame turėjo baigti kelionę išsilaipindami. Varvėdami prie laužo, jie šniurkščiojo nosį ir gailėjo sušlapusių žygio pabaigai saugotų sausų drabužių. Vienas nelaimėlių, vardu Martynas, iš „Nokia“ varvino Jūros vandenį. Visi guodė nelaimėlius ir dėkojo už suteiktą atrakciją išvysti, „kaip būna, kai apvirsti su baidare“.Prie laužo stovėjo laiminga tokį „krikštą“ jau patyrusi Ernesta, nuo laužo iš jos džiūstančių kelnių kilo vadens garai. Kaip ant iešmo kepami šašlykai prieš laužo liepsną sukiojosi ir kiti žygio dalyviai: tai delnus šildė, tai sėdmenis džiovino. Visi patenkinti, pilni įspūdžių.Grįžusių į Lakštingalų slėnį žygeivių laukė karšta ant laužo virta kopūstienė su stambiais dieviško skonio spirgais. Linksmi ir pavargę žygiaiviai teiravosi Pagramančio regioninio parko direktoriaus apie galimybę dalyvauti kitame baidarių žygyje, smalsavo, kaip vyksta žygiai dviračiais ir tvirtino patyrę pačių geriausių emocijų. Ekstremali ekskursija Akmenos ir Jūros upe pateisino lūkesčius šimtu procentų.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą