Margučių margintojos patarimai

Artėja gražiausia pavasario šventė – Velykos. Sunku jas įsivaizduoti be margučių. Nuo senų laikų iki šiol juos įvairiais būdais margina suaugusieji, tačiau ypač tą daryti mėgsta vaikai. Dabar kiaušiniai skutinėjami, apklijuojami lipdukais, dažomi apsukant įvairiaspalviais siūlais arba įvyniojant į skudurėlius prie lukštų prispaudžiant įvairias žoleles. Akriliniais dažais dažytų kiaušinių valgyti nerekomenduojama. 
Dažymui imami kuo tvirtesniais lukštais, nesuskilę, švarūs, kietai virti kiaušiniai. Pasitelkusios išmonę, kantrybę ir senolių patarimus mūsų šeimininkės kartą metuose imasi šio amato. Ne visoms vienodai sekasi. Kad šeimininkių įgūdžiai taptų tvirtesni, patarimo kreipėmės į šalyje garsėjančią margučių ir kraičio skrynių margintoją, lietuviškų liaudies meno tradicijų puoselėtoja Angelę Rauktienę, kuri pirmadienį Algimanto Mackaus gimnazijoje Pagėgių kultūros centro kvietimu šio krašto moteris ir merginas mokė margučių marginimo paslapčių. Margučių muziejaus įkūrėjai Kauno technologijos technikume išmokusi audinių marginimo ir apdailos meno Angelė 22 metus atidavė dailininkės-apipavidalintojos darbui Šilutės melioracijos valdyboje. Šiuo metu drauge su vyru Vytautu gyvena tik iš kūrybos. Vytautas drožia medžio skulptūras, tekina medinius indus, gamina kitus namų apyvokos daiktus, kraičio skrynias, netgi medinius kiaušinius, kuriuos margina Angelė. Raukčiai pirmieji pažvelgė į margučius kaip į mūsų kultūros paveldą ir pradėjo puoselėti šią tautodailės tradiciją. 2000 m. Angelė Rauktienė kaip margučių margintoja atstovavo Lietuvai Švedijoje. 2006 m. tapo „Lietuvos kaimo spindulio 2006“ nominante. Angelė ir Vytautas Raukčiai yra vienintelio Lietuvoje privataus margučių muziejaus „Buities ir margučių palėpė“ įkūrėjai.– Paprotys dažyti kiaušinius žinomas dar nuo pagonybės laikų. Lietuviai kiaušinius margino ne tik Velykoms, bet ir kitoms pavasario šventėms – Jurginėms, Sekminėms. Margučių pėdsakų aptinkama jau XIII amžiuje – Gedimino pilyje rastas kaulinis margutis ir pora molinio margučio šukių. Kiaušiniai marginami ne tik Lietuvoje, jie žinomi ir Ukrainoje, Gudijoje, Lenkijoje, Vokietijoje bei kitose šalyse. Lietuvoje populiariausi trys kiaušinių marginimo būdai – dažymas viena spalva, marginimas vašku ir skutinėjimas. Viena spalva – juoda, raudona, mėlyna ar žalia – nudažyti margučiai populiariausi buvo Klaipėdos krašte. Tiek marginimas vašku, tiek skutinėjimas paplitęs visoje Lietuvoje, – pasakojo A.Rauktienė.Marginimas vašku Paprastai vašku ornamentuojami jau virti nedažyti kiaušiniai. Vaško spalva priklauso nuo kaitinimo trukmės: iš pradžių jis būna šviesus, po to gelsta, vėliau ruduoja ar net pilkėja. Marginimo įrankis – metalinė adatėlė su galvute, įtvirtinta į medinį kotelį. Pirmąsyk ornamentuojant vašku pravartu žinoti: jei vaškas nuo lukšto atšoka, neprilimpa, vadinasi, kiaušinis per šaltas, reikia jį pašildyti, kad būtų kambario temperatūros. Ornamento nepadarysite, jei vaškas per karštas – įrankiu braukiant per lukštą jis nutįsta. Vašku išmargintą kiaušinį merkite į paruoštus šaltus dažus. Kiaušiniui nusidažius, vaškas ant jo paliekamas arba nugramdomas. Vašką galima nutirpinti kiaušinį trumpam įmerkus į karštą vandenį ir greitai išgriebus, po to nusausinus minkštu skudurėliu – lukšto spalva tampa gilesnė, ryškesnė. Raštai sudaromi iš taškų ir į vieną galą plonėjančių brūkšnelių, primenančių pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų dėliojami įvairiausi raštai. Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Net menkas rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją, todėl sunku rasti net ir du vienodo rašto margučius. Ypač populiarūs iš brūkšnių išrašyti, saulutes primenantys raštai. Jie kartais apvedžiojami taškučių eilėmis arba rūtų šakelėmis – tai saulės ir kitų dangaus šviesulių simbolis, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Apskritimas yra amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Panašių raštų esama senosiose verpstėse, vėlesnių laikų keramikoje, siuvinėjimuose. Tradiciškai kiaušiniai Lietuvoje buvo dažomi natūraliais dažais – ąžuolo ar juodalksnio žievės nuoviru, svogūnų lukštais, raugintais burokėliais, samanomis, ramunėlėmis, beržų lapais ir kitais dažomųjų medžiagų turinčiais augalais. Cheminiais dažais pradėta dažyti XIX a. pabaigoje.Kaip dažė „gelažuniais“Kiaušinius dažyti „gelažuniais“ – senas žemaitiškas „receptas“. Balti ar vašku ornamentuoti virti kiaušiniai kelioms dienoms merkiami į gamtinius dažus. Jie paruošiami taip: susmulkinama alksnių, juodalksnių arba ąžuolų žievės, paverdama apie valandą vis įpilant vandens, po to į nuovirą pridedama surūdijusių gelžgalių. Taip išgaunamos tamsios spalvos bei atspalviai – nuo melsvai pilko iki juodo.Unikalūs gamtos dažai Greitai ir lengvai valgyti skirtus kiaušinius nudažysite augaliniais dažais: svogūnų lukštais, visada žaliuojančiais iš po sniego nuskintais bruknių lapais, žolių stiebeliais, samanomis arba tiesiog šieno kuokštu: džiovintų žolelių rinkinys gali būti labai įvairus (dobilai, kiti pievų žolynai). Kiaušiniai nusidažo žalsvai, tabako spalva, įvairiausiais geltonais atspalviais.Dažymo principas toks pats, kaip ir svogūnų lukštais: į puodą pridedama daug žolyčių, šieno pabirų ir viskas pavirinama. Kiaušiniai gali būti dedami tiesiai į nuovirą arba apraišiojami, pavyzdžiui, svogūnų lukštais (suteiks raudonesnių atspalvių).Kas ir kaip dažo: jeigu augalas turi dažomųjų medžiagų, dažo visos jo dalys, bet stipriau šaknys bei žiedai. Gerai dažo kai kurių augalų sėklos, kankorėžiai (juodalksnių, alksnių), žievė (ąžuolo), be to, graikiniai riešutai ar augalai, turintys daug tanino (pvz., arbatžolės dažo tamsiomis spalvomis). Augalų dažomąsias medžiagas galima sutvirtinti valgomąja druska.