fbpx

Oplankio dvaro gyventojams ne šventės svarbiausia (nuotraukos)

Dalintis:

Neįtikėtina, kad griūvančiuose Oplankio dvaro rūmuose tebegyvena žmonės. Daugumos gyventojų tėvai čia įsikūrė sovietmečiu. Butus dvaro rūmuose tuomet jiems suteikusi valdžia davė ir darbo. Tačiau nei tuomet, nei iki šiol niekas pastatų, suręstų kaip manoma XIX a., neremontavo. Dar daugiau, savivaldybė siekdama atsikratyti remontuotino pastato, jį dalimis išpardavė ten gyvenusiems. Tad dabar griūvančio istorinio dvaro ansamblio likimas – pačių gyventojų rūpestis. O rūpintis statiniais, atvirai kalbant, oplankiškiams mažiausiai rūpi. Kur kas svarbiau jiems galvoti apie sunkią buitį, liūdną lemtį, gimdyti ir į gyvenimą išleisti vaikus bei visais įmanomais būdais stengtis ištrūkti iš Oplankių dvaro į tikrą, visavertį gyvenimą. Nors yra ir tokių, kuriems šie rūmai buvo, yra ir bus tikrieji namai.
   Avarinis, bet gyvenamas Prieš trejus metus išleistame leidinyje „Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai“ rašoma, jog Oplankių „dvaro centras įsikūręs Lauksargių apylinkėse, prie kelio iš Lauksargių į Vilkyškius, Jūros upės slėnyje. Dvaro kompleksą sudaro 3 funkcinės zonos: buvusi dvaro centro sodyba, ekonomo bei dvaro darbininkų sodyba ir malūnininko sodyba“. Kiek tolėliau yra Oplankio ežeras, per kurį teka Uplankio upelis (Barzupis). Kraštotyrininkai mano, kad Oplankio tvenkinys yra vienas seniausių šios rūšies Žemaitijos vandens telkinių, suformuotas termokarstinio ežerėlio vietoje ir siekia net I–II a. Minėtame istorikų leidinyje pastebima, jog pagrindinis ansamblio statinys – avarinis. 1990 m. Raseinių valstybinė įmonė „Remonto ir statybos projektas“ buvo parengusi Oplankių dvaro rūmų komlpleksinio kapitalinio remonto ir pritaikymo projektą. Tačiau darbai taip ir liko popieriuje, nes tąsyk pristigo lėšų. Tačiau, tame pačiame avariniame name žmonės tebegyvena iki šiol. O juk per tuos 20 metų pastatas nepajaunėjo, bet atvirkščiai – susidėvėjo. Žinant, kad namo niekas neremontavo, darosi baugu žiūrėti, kaip nebodami grėsmės čia žmonės gyvena jiems įprastą gyvenimą. Jie sako, kad priprato taip gyventi: matyti įlinkusias lubas, jausti pro kiauras sienas ir stogą švilpaujantį vėją, kopti į antrą aukštą mediniais, ant nutrupėjusio perdengimo besilaikančiais laiptais… Išskirtinė praeitis Buvę dvaro rūmai net ir istorijos ar architektūros neišmanančiam praeiviui kelia susidomėjimą. Pastatas, nepaisant savo nusidėvėjimo ir garbaus amžiaus, yra dviejų aukštų, dengtas dvišlaičiu stogu, raudonų plytų mūro, tinkuotas. Šoniniuose fasaduose išmūryti prieangiai su arkomis, virš prieangių – balkonai. Fasado plokštumoje tebėra išlikę puošybos elementai: lizenos ir lipdytinės rozetės. „Rūmų perdangos – gelžbetoninės ir medinės. Pastato viduje gausu išlikusių unikalių interjero įrangos ir puošybos detalių: mediniai sienų paneliai, vestibiulio sienų tapyba heraldiniais motyvais, mediniai laiptai ir lenkti turėklai, gipso lipdiniai, medinės vidaus durys, parketo ir plytelių grindų fragmentai. Kai kurių elementų stilistika ir architektūros formos liudija, kad rūmai statyti XIX a. istorizmo laikotarpiu“, – rašoma Tauragės krašto metraštyje. Čia taip pat rašoma, jog Oplankių dvaro ansamblio architektūros stilių nulėmė tuometinė sodybos geografinė padėtis – Mažosios Lietuvos pasienis. „Tauragės rajone tai bene ryškiausias dvaro sodybos ansamblis, akivaizdžiais kultūriniais saitais buvęs susietas su Mažąja Lietuva“, – rašo mūsų metraštininkai. Istorija politikams – nė motais Dėl akyse nykstančio kultūros paveldo apgailestauja ir vietos gyventojai. Tačiau iš tų, kurie čia dar liko arba grįžo gyventi, nė vienas neturi tiek pinigų, jog įstengtų suremontuoti rūmus. „Dvariškiai“ vienu balsu tvirtina, kad visi 13 butų (į tiek dalių sovietinė valdžia buvo padalijusi rūmus) yra išpirkti.– Įpiršo valdžia mums tuos butus įtartinai pigiai – po 20–30 litų. Tad dabar visas dvaras yra privatizuotas. O tai, kaip vėliau supratome, reiškia, kad ir visi ūkio reikalai perėjo mūsų žinion. Nuo tada pagalbos nebesitikime: kur beėjome, į ką besikreipėme, atsakymas tas pats – jūsų turtas, jūs ir tvarkykitės. Tačiau mes džiaugiamės duonai ir kurui pinigų prasimanę. Iš kur tiek pinigų paimsi, jog rūmus suremontuotum, – retoriškai klausė jauna, tris mažamečius auginanti, mama.Ji neslepia, jog kai kuriuos valdininkus buvo pavykę „į svečius“ prisikviesti. Tačiau jie, lygiai kaip ir iš Vokietijos atvykstantys buvę statinių gyventojai, paskėsčioja rankomis ir išvažiuoja. Visiems esą aišku, kad pastatą yra kur kas paprasčiau nugriauti nei suremontuoti. Kad svečiai domisi tik savo istorija, oplankiškiams nuostabos nekelia. Tačiau, kad vietos valdžiai tiek į istoriją, tiek į kiekvieną dieną savo gyvybe rizikuojančius vietos gyventojus „nusišvilpti“ – nesuvokiama. Todėl jie kantriai laukia, kol kažkas atsitiks ir galiausiai patys kantriausi Oplankio dvaro gyventojai bus išgelbėti. Oplankiškiai viliasi, jog kai gyvenimas čia taps nebeįmanomas, valdžia privalės juos aprūpinti kitais, kur kas patogesniais gyvenamaisiais būstais. Keičiasi kartos Šiuo metu Oplankių dvaro rūmuose gyvena šešios šeimos, likusiuose septyniuose butuose – ūžauja vėjas. Viename jų – nuo pavasario. Kovo mėnesį čia rastas negyvas senas šio namo gyventojas. Kitus senukus iš pastato pasiėmę ar į šiltus butus perkėlę artimieji, giminaičiai, vaikai. Tačiau pirmame aukšte su katyte gyvenanti Elena iš čia nė nesiruošia kitur važiuoti.– Aš čia visą gyvenimą gyvenu. Fermoje dirbau, ištekėjau, o prieš 15 metų vyrą palaidojau. Vaikai į kitus rajonus išsikėlė, kvietė ir mane pas juos apsigyventi. Bet aš nenoriu būti nuo kito priklausoma. Kol sveikata leidžia, sakiau, čia dvare ir gyvensiu, – pasakoja iš pensijos gyvenanti Elena.Šiuose rūmuose gimė bei užaugo ir kitos pašnekovės. Viena jų buvo iš dvaro „pabėgusi“ – tris metus gyveno Tauragėje, dirbo kirpėja, o butą nuomojosi. Tačiau šiuo metu moteris yra priversta taupyti – persikėlė atgal į gimtus rūmus ir laukia ekonominio pagerėjimo. Gimtine vadina bei čia glaudžiasi ir jauniausia Uljanovų, užauginusių devynis vaikus, dukra Lina.– Čia gimėme ir užaugome 5 broliai bei 4 seserys. Vieno brolio nebėra gyvo, Anapilin iškeliavo ir tėvai. Šiuo metu dvaro rūmuose gyvena ir mokyklą lanko 5 vaikai. Į Lauksargius ir atgal kiekvieną dieną juos vežioja mokyklinis autobusas. Tad vaikams problemų nekyla. Suaugusiems Oplankiuose kur kas sudėtingiau – nei darbo, nei pajamų. Iš visų gyventojų darbą turi tik du. Automobilio nė vienas neįsigijome. O artimiausia maisto prekių parduotuvė yra tik Griežpelkiuose arba Lauksargiuose. Labiausiai vargstame su kuru – neturime pinigų jam įsigyti, o jei bandome kokį medelį nusipjauti, tuoj kas nors paskundžia. Tačiau juk reikia kažkaip išgyventi. Iš Darbo biržos gaunamos pašalpos vargiai užtenku maisto produktams. Dar gerai, kad aš šeimos nesukūriau ir vaikų neturiu, o mano seserys vargsta: pinigų reikia ir maistui, ir kurui, ir mokslams, ir vaistams, – lieja gyvenimo išmintį Lina.Apžiūrėjusi ir išklausiusi šitokią kasdienybę nelabai drąsiai paklausiau, kokiomis nuotaikomis Oplankių dvaro gyventojai sutiko šv.Kalėdas ir laukia Naujųjų metų. Atsakymas buvo toks, kokio ir buvo galima tikėtis: „Ar šventės, ar eilinis savaitgalis – dienas leidžiame prie televizoriaus ekrano. Televizija mums – didžiausia pramoga ir populiariausias laisvalaikio praleidimo būdas“.– Kaip nors sulauksime ir tų, ir kitų Naujų metų, svarbu tikėti Dievu, – pridūrė į rūmus iš buvusio kumetyno atskubėjęs Ditrichas. Ko gero, pusamžis vyras – teisus. Tikėjimas – svarbiausias oplankiškių gyvenimo variklis. Kiek ilgai jis suksis, nuo jų, deja, nepriklauso.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą