Pasirėmus dviem lazdomis – svajonės apie tolimas keliones

Eugenija Juškienė trečią rugsėjį sutinka ne mokykloje. Vos išėjusią į pensiją užklupusi netikėta liga ją laiko įkalinusi namuose arba blaško po ligonines, bet ji nesijaučia vieniša: aplanko buvę kolegos iš Jovarų pagrindinės mokyklos, buvę mokiniai, draugai, kaimynai, šalia – dėmesingas ir paslaugus vyras, didelę namų ūkio dalį perėmęs ant savo pečių, dažnai lankantys sūnūs, anūkai, marčios.
Pagalba ir dėmesys irgi gydoApsilankyti sodyboje Butkelių kaime pakvietė šeimininkas Bronislovas Juškys. Jis norėjo pasidalinti geromis naujienomis, kaip jo žmonai Eugenijai ligą padeda įveikti kiti žmonės.Keturis dešimtmečius mokyklai atidavusiai moteriai artimiausi žmonės susiję su Jovarų pagrindine mokykla, kurioje ilgiausiai dirbta – nuo pat jos įkūrimo. Ją aplanko buvę kolegos, buvę mokiniai, buvę klasės auklėtiniai, administracija pasveikina per šventes.– Buvo gera dirbti kartu su direktoriumi Algimantu Kaminskiu. Šios mokyklos kolektyvas visuomet buvo labai kūrybingas, kai kuria veikla lenkdavome kitas mokyklas, bet nemokėjome daug girtis. Buvo įgyvendinami įvairūs projektai – sveikatingumo, buvo miškininkų būrelis, mano tėviškėje Stokaičiuose rengdavome biologų stovyklas. Mokykloje veikė moksleivių užimtumo klubas „Švyturys“, kuriam vadovavo dabar Tauragę garsinantis Liudas Mikalauskas. Tai buvo ypatingai gabus, šimtmečio vaikas – dainavo, kūrė himnus, mokykloje pastatė operetę „Romeo ir Džiuljeta“, suprantama, pats suvaidino Romeo. Buvau be galo laiminga, kai jis mane neseniai aplankė su grupe „Ugnies“ choro dalyvių ir buvusių biologų stovyklos narių. Sujaudino mūsų namuose nuskambėjusios Liudo ir choristų atliekamos dainos, – pasakojo Eugenija.Minėjo jos nepamirštančius buvusius auklėtinius Liną, Marių, Iną, Rolandą, buvusius mokinius: Gitaną, Egidijų, Loretą, Vaidą, Audronę ir kitus, kaimynes Oną, Albiną, Agotą, direktoriaus pavaduotojas Jolantą Butkienę, Aldoną Pocienę.– Kai mane aplanko brangūs man žmonės – artimieji, buvę kolegos, buvę mokiniai, kaimynai, į mūsų namus ateina džiaugsmas. Pamirštu visas bėdas, kalbamės apie viską, prisimename praeitį, juokaujame. Gal tiek daug lankytojų nusipelnau tuo, kad jų labai laukiu. Džiaugiuosi kiekvienu telefono skambučiu, – teigė Eugenija.Ji pasakojo, kad buvę kolegos ją ne tik sveikina įvairiomis progomis, lanko – staiga užklupus ligai Silvina su Roma net ir daržą nuravėjo.Reikia mokėti priimti visokius likimo išbandymus Daug kas priklauso ne tik nuo aplinkinių – artimųjų, bendradarbių, kaimynų – jautrumo, dėmesingumo, bet ir nuo ligos užklupto žmogaus. Dažnai būna, kad ligos prispaustas žmogus nebenori nieko matyti, atsiriboja nuo visų ir visko. Tuomet ilgainiui atsitraukia lankytojai ir pagalbininkai, ligonis lieka vienas, o tai jį varo į dar didesnį nusivylimą. Dovaną – dėmesį – išėjusieji į užtarnautą poilsį ar pasiligojusieji turi mokėti priimti, beje, ir nusipelnyti jo…Kai apie tai užsiminiau, Eugenija atsakė, kad visada džiaugiasi lankytojais, telefono skambučiais, tik sunkiausiomis akimirkomis norėjo remtis vien į medikų ir artimųjų pečius, kai sunku buvo kęsti sąnarių skausmą, kai reikėjo pagalbos norint apsirengti, susišukuoti.– Santariškių klinikų nuostabių gydytojų Sigitos Stropuvienės, Irenos Butrimienės dėka esu gydoma naujausiais biologiniais vaistais. Per trejus metus keliolika kartų gulėjau ligoninėje, pasiremdama į dvi „drauges“, jau galiu vaikščioti po namus, išeiti į kiemą, net netoli nuvažiuoti pasisvečiuoti. Rugsėjo pirmąją šventėme pas buvusią kolegę Nijolę, – pasakojo Eugenija.Didžiausias ramstis Didžiausias Eugenijos ramstis visada buvo vyras Bronislovas, ypač pasiligojus. Moteris sako, kad jiedu, užauginę du sūnus Vaidotą ir Rimantą, susilaukę dviejų anūkų, niekada nėra susipykę. Tačiau Bronislovas užginčija, kad tai netiesa:– Juk pykdavai, kai žaisdami su šunimi tavo gėlynus išmindžiodavome…Po šios replikos Eugenija priduria:– Geriausias mano vyro bruožas – linksmumas.Kai žmoną užklupo liga, Bronislovui tenka rūpintis ir devyniasdešimtmetį perkopusia Eugenijos mama, kuri sveikata taip pat negali pasigirti. Buvusiai tremtinei Petronėlėi Žygaitienei skaudu, kad dukra kartais už ją sunkiau vaikšto. Su visa gausia šeima – tėvais, dviem broliais, dviem seserimis ir tėvų augintine Sibire teko pabuvoti ir mažytei Eugenijai.PomėgiaiNepaisydama ligos, Eugenija daug laiko skiria savo pomėgiams – knygoms skaityti, megzti, kepti pyragus. Tai irgi kaip vaistai – knygos veda tolyn, o mezgimas ramina ir teikia džiaugsmo, kai gražų darbelį dovanoja artimam ar geram žmogui, o skanus maistas kiekvieną pamalonina. Apie kitą abiejų su vyru pomėgį – keliones – Eugenija kol kas gali tik pasvajoti.Bronislovą vietiniai žmonės mena kaip dainininką, be jo neapsieidavo šventės, vakaronės. Dabar kviečiamas į saviveiklą atsisako esą dėl to, kad yra… per senas ir negražus, juokeliais atsikratydamas kvietimų, kad nereikėtų žmonos namuose palikti. Bet čia jis skriaudos neįžvelgia, sako:– Aš turiu kitus savo džiaugsmus: bites ir balandžius.Žmonos tėviškės sodyboje Stokaičiuose Juškiai laiko 40 šeimų bičių. Namuose Bronislovas turi keliasdešimt pūstagūžių veislės balandžių. Pasak jo, dabar balandžių mažai kas belaiko, nes pašaras – grūdai – pabrango. O bitės – tai malonumas ir nauda, jas išmoko prižiūrėti dar vaikystėje iš savo tėvo.Svajones teko atidėtiJuškių namai atrodo taip pat kaip prieš keletą metų, kai čia lankiausi – jaukūs, puošnūs, patraukli aplinka, daug gėlių. Į klausimą, kaip šeimininkei pasiligojus sugebama gražiai sutvarkyti nemažą sklypą, Eugenija rodo į vyrą, sako, kad ir pati truputį prisideda, pasitelkia pagalbininkę. Abu šeimininkai nori, kad nepaisant iškilusių sunkumų namuose niekas nesikeistų. Ir tiki, kad dar galės atsidėti didžiausiam savo pomėgiui – keliauti.– Niekas mūsų nevarė, prieš trejus metus į pensiją išėjome abu kartu, kad galėtume daugiau laiko sau skirti. Aš tada dirbau Tarailių pagrindinėje mokykloje ūkvedžiu, – pasakojo zootechniko specialybę turintis Bronislovas. – Vaikai užauginti, nieko mums netrūko, ketinome gražiai ir ramiai pagyventi, pakeliauti. Europą esame išmaišę. Galėjome tai sau leisti, atlyginimus gavome, dar bitutės mums šiek tiek pinigėlių uždirbo, tačiau netikėtai užklupo žmonos liga, svajones teko atidėti ateičiai, – pasakojo Bronislovas.Į klausimą, ko Eugenija labiausiai norėtų, ji greitai atsako:– Nueiti į koncertą, teatrą, nuvažiuoti prie Jūros, nukeliauti į Turkiją, Egiptą.Ji tiki, kad šie jos norai išsipildys: po gydymo sąnarius bus galima protezuoti, o tada viskas bus įmanoma.