Programuotojas virtuvėje: „Maisto paruošimo ir kompiuterinės programos algoritmai labai panašūs“

Neseniai minėta Pasaulinė informacinių technologinių plėtros diena, tad mėnesio paskutinio penktadienio laikraščio numerio rubrikai „Virtuvės svečias“ pasikvietėme patį kiečiausią miesto informatiką. Romaldas Maciulevičius, Kauno kolegijos Tauragės skyriaus bei Jaunųjų programuotojų mokyklos dėstytojas, vakarienei pagamino „glazūnją“ (kiaušinienę rusiškai, išvertus – „akiniuotį“).
 Kostiumuotas žvejysDocento R.Maciulevičiaus darbotvarkė labai įtempta, tad žinia, kad jis gali imtis gaminimo tą pačią dieną, kai jį pasikvietėme, buvo tikra laimė. Informatikui paskaitos trunka iki 20.40 val. (jis dėsto tiek dieninių, tiek ištęstinių studijų studentams), kartą per savaitę moko jaunuosius programuotojus. Į redakciją jis atskubėjo po ką tik pasibaigusio dėstytojų pasitarimo.– Glazūnja – žvejų valgis, – pradėjo informatikas ir, rišdamasis ant kostiumo prijuostę, ėmė šypsotis. – Šį valgį, vilkėdamas kostiumą, jau esu ruošęs. Žvejyboje. Mokytojavau Moksleivių kūrybos centre. Paskambino Dauglaukyje, prie Jūros senvagės, žvejojęs draugas ir pasiguodė, jog jam jau dvi valandas nekimba. Turėjau minutėlę laiko, draugas pažadėjo paskolinti guminius ir spiningą – negalėjau atsisakyti.Romaldas ėmė juostelėmis pjaustyti papriką.– Ten lydekos, kuojos, lynai kimba. Lynas – žuvis, turinti panašumų į karpį ir karosą, – paaiškina, – lynų akių rainelės geltonos. Turiu tokį vieną savo lietuviškų žuvų akvariume, – smilių galais pademonstruoja žuvies ilgį (apie 15 cm) kostiumuotasis ir ištirpus sviestui į keptuvę suberia supjaustytą daržovę.Tada ima kvadrato forma pjaustyti batono riekes (kurias vėliau apkepa svieste), o aš teiraujuosi apie žuvų priežiūrą.– Jos minta gyvūninės kilmės maistu, – pasakodamas Romaldas nevengia mokslinių išsireiškimų, kurie prijuostę vilkinčiam ir maistą ruošiančiam kostiumuotam dėstytojui suteikia dar daugiau žavesio, – sliekais. Po lietaus jų randu už Profesinio rengimo centro pastato.Klausiu, ar jo netrikdo praeivių žvilgsniai, kai jis renka sliekus.– Varnos tai keistai žiūri. Jos ten irgi sliekų ieškoti susirenka. Nežinau, gal jos pasipiktinusios, – humoro nestokoja informatikas. – O dėl žmonių, tai kai aš ką nors darau, nesuku sau galvos, ką kiti apie mane galvoja.Gaminimas panašus į programavimąPaprika ir batono riekelės apkepė, į keptuvę laikas „ritinti“ kiaušinius. Vyras atsargiai vieną po kito muša juos į keptuvės kraštą ir dar atsargiau leidžia ant įkaitusio kepimo indo dugno. Deja, trečio trynys prakiūra.– Šitas bus man, – kiek susisieloja informatikas.Teiraujuosi vyro, kas šeimoje atsakingas už maisto ruošimą.– Mūsų darbai padalinti taip, kad maisto ruošimas teko žmonai. Reikalas tas, kad žmona – pedantė, o aš gamindamas mėgstu daryti netvarką. Įsivaizduokite, kaip aš jaučiuosi, kai ji stovi ir žiūri, kaip man sekasi. Va, kai ji išvyksta į komandiruotę, tada virtuvėje karaliauju aš. Kartą vaikams ruošiau cepelinus, per anksti sudėjau juos į puodą ir šie ištižo. Tai nusunkiau vandenį ir, sukratęs juos į skardą, iškepiau iš jų kugelį.Teiraujuosi, ar kartais gaminimas neprimena programavimo, nes tiek vienu, tiek kitu atveju vadovaujamasi tam tikra veiksmų seka, kaip sako programuotojai, – algoritmu.– Maisto paruošimo ir kompiuterinės programos algoritmai labai panašūs. Ruošdami patiekalą mes numatome vieną algoritmo šaką – kokių reikia produktų, ką ir po ko dėsime, tai yra konkretaus produkto paruošimą. Kuriant programą reikia numatyti visus galimus variantus, kartais netgi absurdiškus. Taigi mano persiorientavimas į kugelio kepimą buvo greitas algoritmo pataisymas. Paprastai taip šeimininkė nedaro – jei produktas neišėjo, paprastai jis išmetamas. Programą gi mes vis tobuliname ir tobuliname – programuotojas savo kūrinį išmeta ypatingai retai. Man tokių programuotojų sutikti neteko – bandome „iš cepelinų iškepti kugelį“, – paaiškino programuotojas, nusiimdamas prijuostę.Informatikas papuošia „glazūnją“ petražolėmis, patiekalą įdeda į lėkštes, taures pripildo „Boržomi“ mineraliniu vandeniu.Kaip kompiuterį pasigaminoPokalbis pakrypsta apie pašnekovo studijų laikus ir informatiko darbą. Romaldas elektronikos inžinieriaus išsilavinimą įgijo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabartinis Aleksandro Stulginskio universitetas) 1980 m. Gavęs paskyrimą dėstytojauti Tauragėje, jis buvo įdarbintas pilyje įsikūrusiame Politechnikume. Ten buvo sukurtas naujas dėstomasis dalykas – „Elektroninės skaičiavimo mašinos ir prietaisai“. Juokinga tai, kad Politechnikume nebuvo nė vienos skaičiavimo mašinos, pagrindinės darbo priemonės, su kuria jaunas informatikas turėjo supažindinti ir mokyti savo studentus.– Aš ir keletas studentų ją suprojektavome. Pagal mūsų brėžinius Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos (SMEG) specialistai pagamino mums montažinę plokštę (tai tas pats, kas motininė plokštė, pagrindinė kompiuterio techninės įrangos dalis – aut past.) ir paskolino matavimo prietaisą dinaminiams procesams elektroninėse grandinėse nustatinėti. Visą kitą mes pasidarėme patys, net klaviatūros klavišus, klaviatūrą suprogramavome prie televizoriaus ekrano, – pasakoja Romaldas, įterpdamas tik IT specialistams suprantamus išsireiškimus apie kompiuterio sąranką ir veikimo principus. – Duomenis į skaičiavimo mašiną perkeldavome kasetiniu magnetofonu.Tai, ką sukūrė Romaldas, padedamas savo studentų, buvo pirmasis Politechnikumo kompiuteris. Kaip sako Romaldas, pirmieji kompiuteriai buvo vadinami skaičiavimo mašinomis, nes pavadinimas „computer“ yra kilęs nuo angliško žodžio „compute“ – skaičiuoti. Informatiko sukonstruotas kompiuteris buvo eksponuojamas Maskvoje, Tarybų Sąjungos liaudies pasiekimų parodoje, už išradimą tauragiškiai apdovanoti bronzos medaliu. Tačiau, anot Romaldas, tai nebuvo pirmasis tuo metu Tarybų Sąjungoje sukurtas kompiuteris.Pirmasis kompiuteris Tauragėje – dviejų kambarių dydžioO kaip atrodė pats pirmasis kompiuteris Tauragėje? Informatikas sako, jog SMEG buvo kompiuteris, kuris savo dydžiu prilygtų dviem redakcijos kambariams. Anot Romaldo, praėjus porai metų po to, kai jis sukonstravo kompiuterį, Politechnikumas gavo vieną panašų į buvusį SMEG gamykloje. Tik gerokai patobulintą. Jis buvo toks mažas, jog dydžiu prilygo… trijų durų spintai.– Tada gamintojai negalvojo, kad skaičiavimo mašinos (kompiuteriai) kada nors bus naudojamos ne gamybai ir mokslui, tad nematė reikalo projektuoti jų mažų. SM-1600 (taip vadinosi pirmasis 1988 m. Tauragę pasiekęs kompiuteris) sudarė trys sekcijos ir 5 terminalai (darbo vietos informatikams – su klaviatūromis ir vaizduokliais). Jį mes gavome SMEG vieno vadovų Ramūno Šniepio dėka.Dabar tiek SM-1600, tiek Romaldo su studentais projektuotų kompiuterių nebėra. Po Nepriklausomybės atkūrimo, pasak jo, kompiuteriai buvo išrinkti dalimis – sidabru ir auksu dengtas dalis kažkas pasisavino, likusias išmetė.Pašnekovo ir mano lėkštės ištuštėjo, „Boržomi“ beveik išgertas. Pokalbis turiningas. Klausiu Romaldo, kodėl, buvęs vienas pirmųjų programuotojų ne tik Tauragėje, bet ir Lietuvoje jis pasirinko pedagogo darbą. Jis atsako, kad taip susiklostė aplinkybės: pradėjus dirbti atsirado šeima. Jis džiaugiasi, kad vaikai pasirinko panašią studijų kryptį ir įgijo gerą išsilavinimą. Dukra baigė taikomosios matematikos studijas, sūnus – kompiuterinių sistemų architektas.– Vaikai yra mano investicijos, – sako informatikas. – Mano du milijonai. Vienas jų jau augina dividendus (anūkus – aut past.).