Tauragės muziejus didžiuojasi retais eksponatais

Dalintis:

Jei nors kartą lankėtės Tauragės „Santakos“ muziejaus Etnografijos skyriuje, neišvengiamai teko pabendrauti su jo vedėja Viliute Ružinskaite. Etnografijos skyriuje ji dirba aštuonioliktus metus. Nors vargu ar kalbėdami apie šią moterį būsime teisūs sakydami, kad ji dirba, – V.Ružinskaitė gyvena savo darbu.
Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą  Viliutė Ružinskaitė 1988 metais baigė Vilniaus universitetą, kur Filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Studijų metais V.Ružinskaitė lankė Visuomeninį profesinį fakultetą ir įgijo kraštotyros organizatoriaus specialybę. Kraštotyrininkų, muziejininkų, kaip pagrindinės specialybės, tais laikais Lietuvoje niekur neruošė. Patraukė Veronikos Povilionienės daina Lietuvių kalbą ir literatūrą studijavusi V.Ružinskaitė į etnografijos verpetą įsisuko po vienos lietuvių kalbos paskaitos, kai dėstytojas Donatas Sauka į svečius pas pirmakursius studentus pakvietė dainininkę Veroniką Povilionienę. – Ką ji mums pasakojo, šiandien nelabai pamenu, tačiau lig šiol prisimenu, kaip ji uždainavo: „Oi, ant kalno, ant aukštojo…“ Nuo jos balso grožio šiurpuliukai perėjo visą kūną. Netrukus universitete pamačiau skelbimą – kvietimą į kraštotyrininkų ramuvą (klubą) ir ten nuėjau, – pasakojo V.Ružinskaitė. Kraštotyrininkų ramuvą ji lankė visus penkerius studijų metus. Kartu su klubo nariais mokėsi dainų ir šokių, lankė paskaitas, dalyvavo ekspedicijose ir įgijo nemažai praktinės patirties, kuri lig šiol pasitarnauja jos darbui. Ramuvos narių ekspedicijos, anot Viliutės, būdavo kompleksinės – istorikų, etnografų, kalbininkų, tautosakininkų. Praktikos metu pirmoji ekspedicija su ramuva Seirijuose, Lazdijų rajone (Dzūkijoje), V.Ružinskaitei, anot jos, paliko didžiausią įspūdį.– Tai buvo pirmoji ir pati šauniausia mano ekspedicija. Šis kraštas labai dainingas. Ilgai vakarodavome pas vietinius gyventojus dainas užrašinėdami. Prisimenu, turėjome didelį rusišką magnetofoną. Penkias juostas dainų prirašėme, o paskui jas užrašėme ant popieriaus, – prisiminimais dalijosi Etnografijos skyriaus vedėja. Surinko medžiagą knygelei Po studijų universitete Jurbarko rajone gimusi V.Ružinskaitė gavo paskyrimą dirbti Pagramančio devynmetėje mokykloje. Po trejų darbo mokykloje metų ji rengėsi išvažiuoti iš Pagramančio ir kaip tik tuo metu sužinojo, kad Tauragėje, „Santakos“ muziejuje, reikia etnografo. Nuo 1991 metų rudens V.Ružinskaitė dirba Tauragėje. „Santakos“ muziejuje yra Istorijos, Gamtos ir Etnografijos skyriai. Muziejui priklauso ir Fotografijos galerija. Etnografijos skyrius artimiausias Viliutės širdžiai, ypač tautosaka. Dirbdama Pagramantyje lietuvių kalbos mokytoja V.Ružinskaitė tautosaką žemaičių dūnininkų tarme užrašė Stanislovo Sirvydo pasakojimus, pasakas, sakmes. Pernai jos dėka buvo išleista knygelė. Eksponatus dovanoja geri žmonės Nemažai „Santakos“ muziejaus pirmųjų Etnografijos skyriaus eksponatų gauti iš naikinamų mokyklų muziejų, nemažai jų – iš Jovarų, Žalgirių, „Šaltinio“, Pagramančio, Batakių mokyklų. Daug vertingų eksponatų iki 2000 metų dovanojo mūsų krašto žmonės. Geranoriškai nusitekę kraštiečiai užtaisė muziejuje esančias stakles, sutvarkė kaip reikiant botagą. Genovaitė Šimanauskienė muziejui paskolino savo tautinį vestuvinį kostiumą, siūtą 1957 metais. Tautinius drabužius – sijoną, liemenę ir prijuostę – G.Šimanauskienė iš pačios austų juostų, padedama mamos, pasisiūdino tremtyje, Sibire. Vestuviniam kostiumui moteris suaudė garažinius siūlus, kurie buvo naudojami kaip skudurai rankoms valyti. Šis itin kruopštaus rankų darbo pareikalavęs kostiumas sudomino ne vieną lankytoją. Jis muziejuje – jau apie dešimtį metų. Ne mažiau įdomi caro laikų skaros (kuskos) istorija. Už šią skarą anuomet jos šeimininkė paklojo tris rublius. Tais laikais karvę buvo galima įsigyti už 16–18 rublių. Manoma, kad šiai skarai daugiau nei 100 metų. Per lenkimo linijas ji jau suplyšusi. Muziejaus lankytojus, pasak Viliutės, ne mažiau domina bandonija, šiaudinis bičių avilys, XX a. I pusės manglis (lyginimo lenta, naudota pasiturinčiose šeimose; „mangel“ išvertus iš vokiečių kalbos reiškia „lyginti“), 1903 metų skrynia. Per 80 įvairių darbų muziejui atidavė Kazimieras Paulauskas, o po jo mirties – jo žmona. Eidukas iš Pagramančio muziejui atvežė visą sunkvežimį įvairių senovinių daiktų. Kazimieras Jankauskas iš Skaudvilės dovanojo savo tėčio rankų darbo pintą kėdę. – Be gerų žmonių tiek eksponatų neturėtume, – „Desertui“ sakė V.Ružinskaitė. Pernai muziejuje (ne tik Etnografijos skyriuje) apsilankė daugiau nei 3000 lankytojų. Įėjimas į muziejų suaugusiajam kainuoja 2 litus, moksleiviams – litą. Pirmą ir trečią mėnesio trečiadienį įėjimas moksleiviams nemokamas. Užgavėnių valgis – šiupinys V.Ružinskaitė rūpinasi ne tik muziejaus eksponatais, ji domisi ir senoviniais lietuvių papročiais. Papročiams aprašyti reikėtų atskiro straipsnio. Paklausta apie Užgavėnių valgius Viliutė sakė, kad senovinis žemaičių Užgavėnių valgis yra šiupinys – perlinių kruopų košė su žirniais ir spirgučiais. Blynai esąs labiau aukštaitiškas valgis. Tačiau einat per kaimus patogiau nešti blynus, todėl jie populiarūs visoje Lietuvoje.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą