Tu numegzk, močiut, mums kelią…

Ruduo gražus ne tuo, kad turime laiko praskaidrinti žvilgsnį paskutiniame mus paliekančios vasaros spalvų švytėjime. Ruduo yra akimirksnis, parodantis, ką turėjome ir ko netenkame. Kai sunkūs lietaus lašai gena į trobą, bėgdami nuo rudens darganos paskubom kieno nors pasiprašome trumpo prieglobsčio.
Iš pradžių, kaip dabar Lietuvoje įprasta, esame priimami kaip kokie nors smulkūs plėšikėliai, neaiškios kilmės lieknėjimo preparatų pardavėjai ar gimdymo skausmus iškentėjusios naujos partijos agitatoriai. Tik vėliau, po gero pusvalandžio, kai trobelės šeimininkė neišlaikiusi bendrą buvimą slegiančios tylos staiga paklausia, dėl ko į delną renkame nuo stogo krentančius lietaus lašus, suprantame, kad būsimo pokalbio durys jau atidarytos. Niekas neklausia, kokie mes menininkai, apsikarstę ne pirmos jaunystės kameromis. Po lietingos pauzės esame pakviečiami prie stalo. Pro girgždančias duris į kitą kambarį nueina moters šešėlis, paskui grįžta atgal, rankose laikydamas arbatą, šiek tiek duonos ir dar šiek tiek medaus. Tuomet prasideda mūsų pokalbis –gaivus kaip čiobrelių arbata, rupus kaip namuose kepta duona ir savaip aromatingas, kaip šiais metais bičių suneštas medus. Taip ir kalbamės, tarsi ant lūpų jaustume ką tik nukritusią žiedadulkę.Bitėniškiams apie Zofiją Zubrickienę pasakoti beveik nereikia. Jeigu pasitelkę savo fantaziją įsivaizduotumėte gandralizdyje vąšeliu servetėles neriančią gandrienę Zosę – tai būtų pats tikriausias šios moters paveikslas. Žinoma, jei tamsta nesi matęs besišypsančio gandro, o dar labiau gandrienės, bematant atmuši kaktą į kasdienybės staktą ir, rankomis trindamas ką tik įgytą gumbą, bandysi atsikratyti bet kokių metaforų. Be reikalo. Dabar, kai iš Zofijos namų visi kur nors išskridę, kai vaikai toli, o vaikaičiai – tik šventadienių žavesys, kaimo namų tyla kambaryje kvepia rudeniu. Yra dar per vasarą surinktų vaistažolių kvapas, kažkuo kitu kvepia ant juostų audimo staklių suverti apmatai, kitaip kvepia siuvimo mašinoje besiilsinti adata, ant grindų nukritusi 10 numerio siūlų „špūlikė“, vakar gautas laiškas, šiandien iš kavos puodelio ištrauktas šaukštelis. Sutarkim taip: buities peizaže gandro sparnai yra tik priedas prie mūsų dvasios – visa kita yra pasveriama ir suskaičiuojama. Lankstydami pirštus, pabandome tą daryti: mama, močiutė, mezgėja, siuvėja, žolininkė, iš kirvio verdanti sriubą šeimininkė. Vienai kaimo moteriškei nuopelnų ir titulų kaip ir pakanka. Puiki prielaida tapti televizijos žvaigžde. Tik va, kad mūsų televizininkams tik tuštybės dugnas ir nuogas užpakalis terūpi… Ir, kaip Zofija sako, argi aš tam Dievo sutverta, kad kiekvieną vakarą visiems rodyčiausi, o dar pusplikė, o dar su savo skaudančiom kojom, pavargusiom akim, darbų išnarintais pirštais.Nors lietus rimsta, mes toliau ritinėjame Zofijos gyvenimo kamuoliuką. Yra vietų, kur reikia sustoti, panarplioti užmarštimi tapusius atminties mazgus, sugrįžti atgal, kai ką pradėti pasakoti iš naujo. Šioje vietoje verta prisiminti žiupsnelį šios optimizmo pilnos moters gyvenimo biografijos. Iš pirmo žvilgsnio ji paprasta kaip rudens voratinkliais apraizgyta žolė prie Betygalos, kur Antrojo pasaulinio karo viduryje Imantų kaime Zofija gimė. Kai jai buvo 11 metų, tėvai atsikėlė gyventi į netoli Pagėgių esančius Gudus, tačiau gražiausi jos vaikystės prisiminimai liko prie pro Betygalą tekančio Vieviržės upelio, o gal Šv.Mikalojaus bažnyčioje, į kurią, nuvažiavusi į gimtinę, visuomet  užsuka.  Nutekėjusi penkiolika metų išgyveno Prienuose. Ten gimė vaikai, prasidėjo nuosavo gyvenimo rūpesčiai, niekada iš rankų neiškrentantys darbai. Paskui netikėtai nusipirko namelį Bitėnuose, kuriame iki šiol gyvena. Tame namelyje per vasarą visiems užtenka vietos – ir broliams, ir seserims, ir vaikams, ir vaikaičiams. Atostogauti pas močiutę vaikaičiams yra geriausia, nes ji vaikų nespaudžia prie darbo, leidžia jiems pašėlioti, pabūti prie Nemuno arba paskui grybus pabėgioti Bitėnų kaimo miškais.– Nežinau, kodėl taip susiklostė mano gyvenimas, tačiau visur aš žmonėms buvau reikalinga, kam patarimais, kam darbais. Gal mane Dievas taip apdovanojo, kad aš, didelių mokslų nebaigusi, labai dažnai sugebėdavau užčiuopti gyvenimo išmintį, kurią rasdavau knygose, atmintyje užsilikusiuose savo močiutės patarimuose ar vyresnių žmonių pasakojimuose. Nebijojau jokio, net paties sunkiausio, darbo. Ir rankdarbiai pas mane atėjo ne patys savaime, bet paskatinti poreikio gražiau gyventi. Žiūrėk, kokį skudurėlį apneri vąšeliu, ir tas skudurėlis tampa vertas padėti ant stalo arba dovanėlė giminaičiui, kaimynui, o kartais net patenka į kokią nors parodą. Ir juostas pradėjau austi ne todėl, kad neturėčiau ką veikti. Tapo įdomu išbandyti save. Jeigu kitos moterys gali didžiuotis savo sugalvotais raštais, kodėl to paties padaryti negaliu aš? Ligų ir ligelių spaudžiama, susidomėjau vaistažolėmis ir dabar jau galiu kai kam patarti. Nesu kokia Jadvyga Balvočiūtė ar Eugenija Šimkūnaitė, tačiau šiek tiek žinau. Gyvenimas yra gražus ir geras. Kai jį kiekvieną rytą paglostai tarsi pavargusį arklį, jis klusniai veža net sunkiai pravažiuojamais vieškeliais, – sako Z.Zubrickienė.Paskui dar minutę kitą pagalvojusi priduria:– Kramtau gyvenimą kaip obuolį ir nieko išspjaut nesinori.Paskui visi patylim: fotoaparatas, diktofonas, ant Zofijos kelių susirangiusi katė ir aš. Yra gražus laikas apžiūrinėti Z.Zubrickienės rankdarbius, senas šeimos fotografijas, pasklaidyti senelio bajorystės dokumentus, akimirką su protėviais pabūti Gruzijoje arba grįžti atgal į mažą kaimelį prie Betygalos, kur maža mergaitė kaimynėms rodo savo pirmąjį nėrinį ir rausta nuo pagyrimų. Dabar ji pati tuos pagyrimus dalina mergaitėms, tačiau tokių, savo promočiučių tradicijų tęsėjų, yra nedaug. O gaila. Bet turėkime vilties, kad vieną kartą mūsų mergaitėms nusibos kompiuteris ir televizorius. Ant dabartinių mokinukių kelių užsiropštęs mažas angėlėlis paprašys: „Tu numegzk, močiut, man kelią“. Tada mergaitės paims seniai surūdijusius virbalus, iš kokios nors skrynios ištrauks siūlų kamuoliuką, kaip Z.Zubrickienė atsisės prie lango, užsidės akinius ir pradės savo vaikaičiams megzti mūsų gyvenimo pasaką. Kai nutrūks siūlas, prasidės gražūs jaunystės prisiminimai. Viskas bus šiek tiek kitaip. Močiutės jau nebeniūniuos ilgesingų lietuviškų dainų. Viena kita prisimins „Bitlus“ arba pavargusiomis kojomis trepsės hiphopą.Ruduo. Pakeliam ir prakandam ant stalo gulinčius obuolius. Sėdim, kalbam, ir limpa lūpos nuo paprasto, bet gražaus gyvenimo skonio. Atrodo, kad ne Z.Zubrickienės gyvenimas, o drugelis tupi ant raštais išmargintos juostos ir žiūri, kaip rankos veria siūlą į adatą.