Vigantas Užmiškis: „Laimė yra nedaug“

Susėdam vienas prieš kitą tuščioje scenoje, tarsi kokie pakelės vargdieniai, norėdami prisidengti nuo besileidžiančios gyvenimo saulės. Abiem gerokai virš trisdešimt. Jeigu salėje suskambėtų kokio vakarėlio melodijos, tai kažin ar mūsų širdies damos, su kuriomis kasdien esame, dabar pakviestų mergaičių viliotinio. Per drauge nugyventus metus mes abu joms parodėme savo vyriškus kampus, ragus ir ką tik nori, dėl kurių kartais joms ne kartą susitvenkdavo atodūsis.
Nors abu esame taikūs, bet vis tiek kam nors, kada nors, gal netyčia esame kepštelėję pagaliuku. Norėtųsi, kad būtų buvę neskaudžiai. Susėdome pasidalyti ne moteriškais „pergyvenimais“, o vyriškai pagodoti. Kalbai nepamaišytų lašas degtinės, bet dabar negalima, nes abu esame tarnyboje, o įjungtas diktofonas fiksuoja kiekvieną gurgtelėjimą. Tokie garsai gali įsipaišyti į tekstą ir sukelti kūrybinių nepatogumų. Dėl šios priežasties esame priversti kalbėtis apie laimę, ieškodami jos ištakų nuklystame į jaunystės laikus – kai visos tvoros buvo žemos, o negražios mergaitės – princesės. Gal dėl to pasidaro šiek tiek šilčiau. Mano pašnekovui Vigantui Užmiškiui Tetaro dieną – kovo 27-ąją sukanka 50. Šviesi ponios Vilijos laimė Niekada nemaniau, kad Vilijos Užmiškienės vyras yra Užmiškis. Galvoje buvo įstrigusi beveik nesveika mintis, kad kolegė dangstosi slapyvardžiu, tarsi norėdama parodyti savo nešešėliuotą kilmę. Jeigu pažvelgtume į sudėtingus tautos gyvenimo metus, Užmiškio gi negalėjai pavadinti miškiniu, nes pavardė puikiai nusakė tikrąją asmens buvimo vietą. Visi žinome, kad už miško kyla ir leidžiasi saulė, tuo mūsų gyvenimui dovanodama arba nusinešdama jo šviesą. Pasirodo, kad Vilijai šviesą dovanojo Vigantas Užmiškis, nuskindamas jos mergautinę pavardę. Ai, kaip man apmaudu, kad sudužo mano iliuzijos. Dabar man Vilija Užmiškienė yra tik virtuvėje su Užmiškiu besistumdanti moteris, besiruošianti Tauragės liaudies teatro kunigaikščio Viganto jubiliejui. Kaip viskas proziška, kaip kokio vodevilio repeticijoje. Guodžia tik vienas žiupsnelis paslapties. Vilijos vardas Viganto lūpose neskamba be reikalo. Žmonos vardo intonacijų perlai surašyti diktofone ir bus pateikti auksinių vestuvių proga. Kaip sakoma, nuo to, tamstos, nepabėgsite. Humanitarinės pakraipos technokratas V.Užmiškis – žemaitiško ir dzūkiško kraujo mišinys. Jotvingių šaknys gilios, nesvarbu, kad Tauragės žemėje. Žinome, kad maišytakraujai būna talentingi. Mano pašnekovas apie talentus nelinkęs kalbėti, bet užsimena, kad jaunystėje labiau traukė humanitariniai mokslai. Po Gegužės pirmosios gatvės obelimis, po kuriomis prabėgo vaikystė, Vigantas vaidino gatvės vaikų teatre. Tai buvo gatvės mergaičių susispietimas, kuriame dalyvavo vienas kitas trumpakelnis vyriokas. Gal tai ir buvo pomėgio vaidinti pradžia, nuo kurio Vigantui nepavyko išsisukti. Baigė Tauragės politechnikumą, įgijo techniko-elektriko kvalifikaciją ir tapo technokratu su humanitarine pakraipa. Dabar niekas negali pasakyti, kokia gyvenimo minutė atvedė į Tauragės liaudies teatrą. Tačiau smagu, kad taip atsitiko. Neįsivaizduojamai būtų sunku gyventi be šiame kolektyve sutiktų ir dabar esančių žmonių. Kiekvienas turi savo gyvenimo spalvą, patirtį, charakterį, bendraudamas net nepastebi, kaip nusidažai kito gyvenimo žiedadulkėmis, tampi imlesnis, turtingesnis, atviresnis. Kūrybos dvasia savaip suriša žmones, padaro juos nenuobodžiais vieni kitiems. Tomo Džonso balsu – apie laimę Besišnekučiuodami iki laimės taip ir nepriėjome. Kai Vigantui primigtinai pakartoju klausimą „Kas yra laimė?“, šis vos nepyktelėjęs pasakė:– Laimė yra nedaug. Jeigu turėčiau kelis namus, porą automobilių ir dvidešimt porų batų, per daiktus nebematyčiau gyvenimo. Miegas su užtaisytu pistoletu po pagalve irgi nebūtų miegas. Neduok, Dieve, per miegus bandant apkabinti žmoną pistoletas imtų ir iššautų. Gerai, kad viskas gerai, o jeigu kaimynui į reikalingą vietą pataikytų? Rytas taptų ne lyrine komedija, o drama valdiškos įstaigos būstinėje. Visada maniau, kad kiek turiu, tiek ir pakanka. Niekada nesiekiau karjeros ar didelių turtų. Man didžiausia vertybė yra šeima. Čia atsiranda klimatas, kuris traukia pareiti namo, padėti rankas ant stalo ir žiūrėti, kaip kambario kampe blaškosi per langą krintantis šviesos blyksnis. Jeigu akys jį sugeba pagauti, atiduoti kitam žmogui, jeigu kitas žmogus nuo tos šviesos sušyla, atsisėda šalia, pasako žodį arba ant pavargusių pečių uždeda ranką, toji tyla ir yra laimės alsavimas. Tiesiog prisiminiau vieno poeto žodžius, kad nedaug žmogui reikia, tik saulės šviesos. Per daug mes linkę verkšlenti, norėti ir turėti daugiau už kitus. Pasižiūrėkime, kas darosi: mūsų namai jau tampa panašūs į bažnyčias, virtuvės – į turgavietes arba prekybos centrus, vis mažiau juose lieka vietos ten gyvenantiems. Aš ant Vymerinės gyvenu, savo džiaugsmą Jūroj skandinu, – beveik Tomo Džonso balsu savo monologą baigė V.Užmiškis. Improvizacija skambant eilėraščiams Panašu, kad mūsų pokalbis vyksta pagal visus teatrinio meno dėsnius. Herojus monologe apie laimę parodė daug dvasinės išraiškos, kuo mes visi turėtume džiaugtis. Bet ar ne laikas susirūpinti finalinėmis pokalbio mizanscenomis? Atsargiai atklydusių prisiminimų šešėliuose sugulė Tauragės liaudies teatre dirbusių režisierių vardai ir pavardės, su kolegomis suvaidinti vaidmenys, nuklegėjo išvykos ir drauge atšvęstos šventės. Atrodo, kad per tuos penkiasdešimt nugyventų metų nieko ypatingo neatsitiko, tačiau amžiaus traukinukas ėmė ir sustojo ant kalno. Kas toliau? Bandėm drauge improvizuoti. Į paskutinį traukinio vagonėlį pasodinom Viliją Užmiškienę su eilėraščių knygele rankoj, kad stumiančiam būtų linksmiau, ir sakom:  – Stumk, vyruti. Kaip nori, į pakalnę ar į kalną.– Kiek sveikata leis, stumsiu į kalną, – sako Vigantas. Scenoje stovėjęs rojalis iššiepė baltus klaviatūros dantis ir pats savaime pradėjo skambinti Volfgango Amadėjaus Mocarto „Turkų maršą“. Sugirgždėjo Viganto sąnariai ir Užmiškių gyvenimo traukinukas pradėjo čiukšėti į kalną. Žalia suknele švytinti Vilija pilna burna skaitė meilės eilėraščius. Scenoje susirinkę Tauragės liaudies teatro aktoriai mėtė į dangų gėles. Su padėklu rankoje scenoje vaikštinėjo Pavasaris ir visiems dalijo V.Užmiškio jubiliejaus vyną. Kaip baltas debesis danguje šypsojosi Antanas Naraškevičius ir netgi spragsėdamas pirštais džiaugėsi, kad ši mizanscena pavyko. Mes irgi džiaugiamės žemaitišku pono Viganto užsispyrimu gyventi. Atgal į vietą pastatę kėdes atsisveikinom. Nueiti buvo sunku. Galima palinkėti gero vaidmens, sveikatos, padoraus žento ar dar bala žino ko. Mano galva linkėjimai yra tik mandagumo gestas, panašus į loterijos bilietą. Panašu, kad V.Užmiškis loterijomis netiki. Pasakiau – „būk stiprus“. Spustelėjome vienas kitam rankas ir tiek. Kiekvienas žmogus yra ežeras, ir palikdamas jį jau nebematai savęs. Lieka tik raibuliuojantis kito gyvenimo atspindys, kurį norėtum padaryti kuklios žmogiškos būties paveikslu. Ne kur nors toli, didelėse blizgančiose parodų salėse, o čia, Tauragėje, po apniukusiu dangumi Vymerio gatvėje, ant kasdienybe alsuojančios žemės.