Debesys virš Lietuvos ir saulė virš Paryžiaus

Pavasaris pagaliau, nors ir nenoriai, pažvelgė mums į akis. Debesimis aptrauktas dangus toks pat nusmurgęs kaip per krizę, nors valdžios vyrų choras gieda, kad jau pakilome ir keliamės. Gal ir keliamės, tik nežinia, iš kur? Šlovė pigių skrydžių bendrovėms, kurios apsnūdusias mūsų mintis pakelia aukščiau, nuskraidina į šiltesnius kraštus arba suteikia malonę pasigrožėti ant tvirtų kultūros ir istorijos pamatų stovinčiais miestais. Iš kuklios savo algelės, žinoma, jei tamsta šito nori, gali kelias dienas pažioplinėti po Paryžių, pavaikščioti žydinčiais Eliziejaus laukais, nukakti į dar neišdžiūvusiais paveikslais žaižaruojantį Monmartrą arba ant visos Prancūzijos didybės nusispjauti iš Triumfo arkos ar Eifelio bokšto aukštybių. Nors spjaudytis nederėtų.
   Prancūzai mums beveik giminės Nuo 1920 m. Klaipėdos kraštą administravo prancūzai, todėl galime teigti, kad kelis metus netgi buvome bendrapiliečiai. Pagėgiuose prancūzai įkūrė stadioną. Jeigu ne jie, kažin ar turėtume kur plikomis blauzdomis palakstyti. Lietuvoje padavimais ir legendomis apipintas prancūzų gyvenimas. Ežeruose paskandinti Napoleono lobiai, kalnuose ar kapinėse užkastas iš Rusijos prancūzų pagrobtas auksas nuolat kaitino ir tebekaitina lakią lobių ieškotojų vaizduotę. Kartais lobių ieškotojai nusirita iki absurdo. Septintajame XX amžiaus dešimtmetyje su aukščiausios sovietinės valdžios palaiminimu buvo išknistos Bitėnų-Šilėnų kapinės, kuriose ieškota net septynių centnerių aukso. Deja, KGB marodieriai aukso nerado nė kruopelės. Tačiau pasekėjų atsirado. Dar kelius dešimtmečius buvo be perstojo kasinėjamos evangelikų liuteronų kapinės, matyt, tikintis greitai ir gausiai praturtėti. Paryžių sukūrė komikai ir knygos Vykdami į Paryžių, apie prancūzų charakterį, temperamentą, gyvensenos ypatumus pirmiausia sprendžiame iš perskaitytų knygų ir pamatytų filmų. Kas jaunystėje neskaitė Aleksandro Diuma „Trijų muškietininkų“, Žorž Sand meilės romanų,  kvapą gniaužiančios Viktoro Hugo „Paryžiaus katedros“. Pasižvalgęs supranti, kad prancūzai puikiai valdo gyvenimo meną, nors kalbama, kad jie šiek tiek plevėsos, mėgėjai paplepėti,  be reikalo paslampinėti, vengia sunkiai ir įtemptai dirbti. Tokį prancūzo įvaizdį greičiausiai suformavo sodraus humoro prisodrinti linksmi komedinio žanro filmai. Prancūzų komikai Burvilis ir Lui de Fiunesas ir, žinoma, „Aukštas blondinas juodu batu“ – Pjeras Rišaras, sukūrė nerūpestingo prancūzo personažą, kuris lengvai prigijo mūsų sąmonėje. Tačiau turbūt nė vienas kitas prancūzų aktorius nekelia tiek nostalgijos, kiek šiurkštaus grožio prancūzų kino žvaigždė Žanas Gabenas, vaidinęs beveik tik tragiškus vaidmenis. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio taip atrodo, kad kiekviena prancūzo diena yra šventė. Sudėtinga, kartais dramatiška, šalies istorija yra palikusi daug ženklų. Ir ne tik. Knygose, muzikos kūriniuose, dailės darbuose sudėta prancūzų dvasia yra labai įvairi ir turtinga. Ir Paryžius su savo nepakartojama architektūra, paminklais, jaukiais skersgatviais, bulvarais, krantinėmis tiesiog limpa prie patvarumo pasiilgusios mūsų širdies. Nesvarbu, kad sakoma, jog  pinigai nešildo prancūzų kišenės, tačiau mes kiekvienu savo apsilankymu į jų biudžeto taupyklę įmetame po kelis šimtus eurų. Už viešbučius, už bilietus į muziejus, už paskubomis sukrimstą „crepe“ blynelį ar jaukioje kavinėje išgertą taurę vyno. Jeigu leidžiame sau atsipalaiduoti, tai ir tų kelių šimtų nepakanka. Žinoma, gerokai skurdžiau verčiasi tauragiškiai nuvažiavę „padirbėti“ į Paryžiaus prekybos centrus. Kiekvienas už nugaros ištartas „bonžur“ yra ne Lui de Fineso balsas. Žydinčių kaštonų miestas Pavasaris Paryžiuje yra nuostabus. Tik jį pamatęs gali suvokti kiekvieno prancūzo akyse spindintį gyvenimo geismą. Gal todėl tėvynėje sklando mintis, kad visą modernų Lietuvos laikotarpį atspindintis menas kainuoja tiek, kiek ketvirtadalis aukcionuose parduodamos Picaso drobės? Taip kukliai save įvertinti mokame tik mes. Nors kuklumas žmogų puošia, bet pažvelgę į veidrodį nepastebim, kad būtume labai išsidabinę. Savo tėvynėje „smūtkelių“ veidais ropinėjame po pigių drabužių krautuves, įvairių popierėlių reikalaujančias įstaigas, kontoras, darbo biržas, sodras, pagaliau, ligonines, senelių namus. Atšalusius mūsų veidus gentainiai ištatuiruoja ant granito ir todėl baisu darosi užeiti į gyvenimą baigusių „smūtkelių“ kapines. Paryžiaus veidai linksmesni. Nežinau kaip kapinėse. Tačiau negalvokime, kad paryžiečiams nieko neskauda, neprakiūra piniginė, neateina teismo antstolis, nebūna nelaimingos meilės ar neužsidega lygintuvas. Visko būna, tačiau to „visko“ savo veiduose nerašo. Tik mums patinka vaikščioti su auksine grandinėle „aš nelaimingas“. Kitų tautų atstovai ant tos grandinėlės užsivelka marškinius, užsitempia suknelę, užsiriša kaklaskarę, kliusteli vyno ir eina kvatodami keliais ir klystkeliais. Ir atrodo, kad tik jiems žydi kaštonai, į atokiausius Paryžiaus šlaitus lipa žydintys rakteliai, narcizai, tulpės ir kita žiedais patvinusi žalioji masė. Žiedynai, ir tie, atrodo, ne žmogaus pasodinti, o paskirti Dievo. Tie Paryžiaus žemės lopinėliai, atsilapoję apykakles, neriasi iš kailio, kad tik įtiktų praeivio žvilgsniui. Nuo žiedų gausumo raibsta akys, tarsi kokiai Pelenei pavasarinėje žydėjimo puotoje. Ir jei pasiseka Paryžių aplankyti pavasarį – pamatai, kad tai vos ne kiekvienoje gatvėje augančių, žiedais apkaišytų kaštonų miestas. Buvusių kolonijų gyventojai plūsta į Paryžių Žvilgsnis, be abejo, užkliūna ir už elegantiškų vyrų ir moterų. Su kostiumais į darbą nevaikšto, ko gero, tik statybininkai, ir tai kažin. Jiems sudarytos visos sąlygos būti irgi elegantiškiems. Prie remontuojamo arba statomo namo iš konteinerių sumontuojamas vos ne panašaus dydžio statinys su buitinėmis patalpomis, kondicionieriais, darbui reikalingais agregatais ir įranga. Bet jau Paryžiaus  centre statybų aikštelės atrodo kaip paveikslėliai. Prancūzas net cigaretę laiko elegantiškai. Rūko vyrai ir moterys, tačiau gatvės nuorūkomis neapšnerkštos. Aukštosios mados prancūzės ir prancūzai gatvėje nedemonstruoja, nors vitrinų langai siūlo visko, ko pasaulyje yra. Reklama kalba tik prancūziškai, nes svarbu, ar prekė amerikoniška, ar atvežta iš Tailando, ar pagaminta Prancūzijos provincijoje. Į akis krinta, kad prancūzų vyrai itin rūpinasi savimi. Bepigu jiems būti puošeivomis. Vaikščiojant Paryžiaus gatvėmis į akis krito vyriškų drabužių parduotuvių gausa. Visai pamanomą kostiumą galima nusipirkti už 150–200 eurų, o batus galima įsigyti už 150 eurų. Kasdieninių moteriškų drabužėlių  kainos šiek tiek aukštesnės. Daug kas priklauso dar ir nuo to, kokia etiketė užklijuota. Norintiems pasipuikuoti piniginės storiu Paryžiuje yra begalės vietų, kur tai padaryti. Tačiau atokesnėse gatvėse po 5 eurus pardavinėjami nukainoti ir padėvėti rūbai, kuriuos perka ne tik Paryžiuje gyvenantys emigrantai. Buvusių kolonijų gyventojai, gerai kalbantys prancūziškai, plūste plūsta į Prancūziją. Kai kurie sostinės rajonai tampa tarsi Tuniso arba Alžyro priemiesčiais. Todėl nenustembi vakaro prieblandoje už nugaros pastebėjęs automatininkus. Tokia gyvenimo realybė. Virš Libijos skraido prancūzų lėktuvai, Prancūzijos policija nubaudė pirmą moterį už visą veidą dengiančio musulmoniško šydo (nikabo) dėvėjimą. Prancūzijoje, kur gyvena didžiausia Europos musulmonų bendruomenė, galioja draudimas viešumoje dėvėti visą veidą dengiančius šydus. 150 eurų bauda gresia kiekvienai, pažeidusiai šį draudimą. Didesnės bausmės gresia vyrams, kurie verčia moteris dėvėti visą kūną ir veidą dengiančius apdarus. Jiems netgi gali tekti dvejiems metams sėsti už grotų. Vien dėl šių priežasčių neramumai gali įsiplieksti bet kada. Sveikas ir sudie Prityrę keliautojai sako, kad Paryžius – per didelis miestas, kad galėtum apžiūrėti per vieną arba dvi paras, tačiau gerai suplanavus laiką ir tinkamai pasirinkus lankytinus objektus Paryžiuje praleistos 24 valandos gali suteikti daug vertingesnių įspūdžių negu daug dienų kitur. Tuo turėjome progos su savo šeima įsitikti. Į Beauvais oro uostą netoli Paryžiaus mus atnešęs ,,Ryanair‘is“, mums buvo suteikęs tik gerą nuotaiką. Kaštonų ir alyvų žiedais aplipęs Paryžius pasitiko mus lyg senas draugas. Kiekvienas savo kalba pasikalbėdami ropinėjome gatvėmis, vaikštinėdavome Sen Žermeno ir Sen Mišelio bulvarais, prisėsdavome ant suolelio Liuksemburgo soduose. Kai grįždavome į kuklų viešbutėlį Koperniko gatvėje, atrodė, kad Paryžiaus kaip katinas glaudžiasi prie kojų ir išrietęs nugarą murkia iš laimės, kad mes atvažiavome. Norėtume dažniau, tačiau per tiršti mūsų neturto debesys virš tėvynės. Todėl ištariame „au revoir“ – sudie taip, lyg sakytume amžiams.