Kruizas Baltija – šiaurės spindesys

Drįsiu spėti – tie, kas bent kartą keliavo į svečią šalį, jei tik turės galimybių, laiko ir pataupys atostogoms, tikrai darsyk krausis lagaminus. Šis pasakojimas ne apie tai, kai iš namų išveja emigranto kelias, tiesiog negaliu nepasidalyti puikios kelionės akimirkomis. Paskutinės atostogų dienos buvo įsimintiniausios – ilgai planuota išvyka pateisino lūkesčius, tačiau, kaip bebūtų apmaudu, sujaukė mintis. Gal ne patriotiškai dabar pasakysiu, kad gražiau už Švedijos ir Suomijos salas, saleles, įlankas, įlankėles, šešiolikaaukščių kruizinių laivų didybę nieko nesu mačiusi. Mūsų šaliai iki šių Baltijos kaimynių – toli it iki Marso.
Talinas jautrus Gruzijos konfliktui  Baltijos kruizo, pastaraisiais metais labai išpopuliarėjusio ne tik tarp europiečių, bet ir tarp tolimosios Azijos turistų, maršrutas driekiasi per tris sostines – Taliną, Helsinkį, Stokholmą. Estijos sostinė mus pasitiko apniukusi ir lietinga. Didžiausias traukos centras – Tompėjos pilis, kurios kuorai turistus traukia it magnetas. Mažytės suvenyrų parduotuvėlės, siaurutės gatvelės, jaukios kavinukės primena Vilnių. Susikalbėsite Taline ir rusiškai. Bet kuriame restorane ar kavinėje rasite rusišką meniu, nors jaunesni padavėjai šios kalbos nesupranta. Kainos nesikandžioja, maistas gardus. Už pietus dviem sumokėję apie 100 litų, bandėme save tikinti, kad nieko pigiau nerastume ir Lietuvos sostinės centre, mat pietavome pačioje Talino širdyje, kur šurmuliuoja minios atvykėlių. Talino senamiestyje įsikūrusios dauguma užsienio valstybių ambasadų. Praeiviai vis stabtelėdavo prie vienos jų – Rusijos ambasados. Žvilgsnį traukė nuleista šios šalies vėliava, ant lauko palangių spingsinčios žvakutės ir puokštės juodais kaspinais perrištų raudonų gvazdikų. Supratome – Rusija ir Estijos rusai gedi Pietų Osetijoje žuvusių savo piliečių. Tolimosios Gruzijos ir Rusijos karinis konfliktas Estijoje buvo itin jautriai sutiktas. Vienas ambasados langas iškultas, matyti, kad iš gatvės į jį sviestas akmuo ar koks kitas kietas daiktas – neapykantos ženklas. Iki šiol ant Baltijos jūros kranto įsikūrusiame mieste gyvas 1994-aisiais rugsėjo 28-osios naktį nuskendusio kelto „Estonia“ atminimas. Išsigelbėti katastrofos metu pavyko vos 137 keltu iš Talino į Stokholmą keliavusiems žmonėms. Paminklas – amžinojo atminimo duoklė 859 žuvusiems kelto keleiviams turistams rodomas kaip viena svarbiausių lankytinų vietų, pasakojami sukrečiantys išsigelbėjusiųjų prisiminimai. Senamiestis prižiūrimas it kūdikis Trumpa stotelė Talino viešbutyje – ir skubame į uostą. Kelsimės į Helsinkį, vienos atšiauriausių, bet įstabiausių Europos valstybių – Suomijos sostinę. Pasaulyje Suomija garsi žymiuoju Santa Klausu, kurio rezidenciją Laplandijoje galima aplankyti ištisus metus, 188 tūkstančiais ežerų (šalis laikoma ežeringiausia pasaulyje), šimtais tūkstančių salų – akmenuotųjų šcherų, „Nokia“ telefonais, „Paulig“ kava ir 2006-aisiais Eurovizijos konkursą laimėjusiais sunkųjį metalą ir roką grojančiais „Lordi“. Sakoma, kad šių kaukėtų „pabaisų“ veidų nėra mačiusi net pati Suomijos prezidentė Tarja Halonen. Suomijos prezidentūroje, kur iškart po šiai šaliai Eurovizijoje pergalę atnešusiai „Lordi“ prezidentė įteikė garbės ženklus, šios grupės nariams išskirtinėmis teisėmis buvo leista nenusiimti savo kaukių. Gėlėse paskendęs Helsinkio centras kruopščiai prižiūrimas – kasdien nurenkami peržydėję žiedai, gėlių klombos tarsi nutūptos pirštinėtų prižiūrėtojų, trykšta fontanai, iš prieplaukų vienas po kito kursuoja turistiniai laivai ir laiveliai. Daugybė žalumos, skverų, išlakių medžių, tiesiog ant vejos šalia triukšmingų gatvių susėdę ar net sugulę praeiviai dalijasi dienos įspūdžiais. Kas keliasdešimt metrų turistus pasitinka ir pagalbą siūlo penkiomis užsienio kalbomis kalbantys ryškiais marškinėliais vilkintys Helsinkio turizmo informacijos centro instruktoriai. Pastebėjome, kad itin populiarus dviračių transportas. Suomijoje privalu visiems – ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems dviračiu važinėti dėvint šalmą. Puikiai sutvarkyta transporto infrastruktūra – atskiri šaligatviai nutiesti dviračiams, pėstiesiems ir net mamoms, stumiančioms vaikų vežimėlius. Jei kada nukeliausite į Helsinkį, nepraeikite pro garsųjį žuvų turgų, nuo neatmenamų laikų šurmuliuojantį miesto prieplaukoje. Žuvų turgumi ši didžiulė prekyvietė vadinama tik iš įpratimo – teisybė, ten tikrai nebrangiai – už 10 eurų jums iškeps nepakartojamo skonio lašišos kepsnį, pagardintą daržovėmis, krevetėmis ir kitais gardumynais, tačiau ši vieta lūžte lūžta nuo gausybės rankų darbo suvenyrų – itin populiarūs iš elnių ragų pagaminti, kalnai suomiškų mezginių, garsiųjų Suomijos peilių. Galėsite paskanauti gal 20 rūšių marinuotų alyvuogių, ypač suomių mėgstamos džiovintos elnienos (elnius suomiai augina fermose), ką tik iškeptos duonos, išlenkti bokaliuką alaus. Pastarasis gėrimas nepigus – apie 300 ml butelaitis kainuoja 3 eurus, tačiau suomiai mėgsta itin silpną alų, tokio prėsko Lietuvoje turbūt nė nerasi. Nuo žuvų turgaus iki svarbiausios Helsinkio vietos – Senato aikštės, kurioje įsikūrusios Suomijos valdžios įstaigos, universitetas, balta it gulbė ant kalno iškyla Helsinkio katedra, vos kelios minutės kelio. Įspūdinga detalė – centrinės miesto aikštės ir jos prieigų grindinys šildomas. Tokiu būdu prestižinėje sostinės vietoje, kur kasdien lankosi aukšti svečiai ir pareigūnai, išspręsta sniego valymo problema, mat žiemos Suomijoje itin atšiaurios ir sniegingos. Per Baltiją – plaukiojančiu gigantu Vakare – vėl į uostą, į Stokholmą keliausime šešiolikos aukštų kruiziniu laineriu, kelionė truks apie 16–17 valandų. Keleivių salėje – neramus jaudulys. Gal 2000 turistų, apsikrovę lagaminais, net nešini visai mažais vaikais, vedini šunimis, su kuriais Skandinavijoje įprasta keliauti visur kartu, į laivą suleidžiami stebėtinai greitai. Kalbų maišalynė – estai, suomiai, švedai, vokiečiai, kinai, angliškai kalbantys keliautojai. Kiekvieną įamžina fotografai – vėliau savo nuotrauką galėsite nusipirkti už 20 eurų. Laivo dydis užburia – nemaži žvejų laivai, sunkiasvoriai vilkikai šalia jo atrodo it žaisliukai. Norom nenorom į galvą lenda įkyri mintis – o kas jei tokį gigantą ištiktų „Estonios“ likimas? Tačiau laivo įgula tikina, kad keleivių gelbėjimo sistema sutvarkyta itin kruopščiai, į vieną gelbėjimo valtį telpa 150 žmonių, kai kurios, matyt, naujoviškesnės, primena uždarus plūdurus, į kuriuos nelaimės atveju būtum nuleistas specialia „rankove“. Apie viską pagalvota – likimo valiai nebūtų palikti net kartu su šeimininkais keliaujantys augintiniai – instrukcijos deniuose smulkiai nurodo, kaip šuniuką perduoti gelbėtojui. Klounų, žonglierių, žymiausių Švedijos grupių pasirodymai vilios nemiegoti visą naktį. Vos išplaukus iš uosto duris atveria visos lainerio parduotuvės – garsių firmų parfumerijos (beje, gerokai pigesnės nei Lietuvoje), aprangos salonai, prekybos centrai, barai, restoranai, kazino, naktiniai klubai, saunos ir baseinai gundys bent žvilgtelėti. Sočiai pavalgyti galima švediško stalo restorane. Tiesa, nepigu – už dviejų valandų vakarienę kiekvienas paklosite po 35 eurus, tačiau išragauti visko, garantuoju, nepajėgsite. Parduotuvės parduotuvėmis, o labiausiai vilioja vaizdas iš atviro denio. Nė nenumaniau, kad Baltijos jūra tokia salinga. Akmenuoti šcherai lydi beveik visą kelią, jie nusėti suomių ir švedų vilomis, su jų gyventojais gali linksmai susimojuoti. Laivai it autobusai iš autobusų stoties kursuoja vienas paskui kitą, tarp jų it balti vabalėliai nardo privatūs kateriai. Žodžiais šiuos vaizdus ir nepakartojamą Baltijos vėjo dvelksmą, stovint aukščiausiame laivo denyje, sunku atvaizduoti. „Šiaurės Venecija“ spindi prabanga Beveik 900 metų skaičiuojantis Stokholmas po šios kelionės, nors ir išvargus – juk nemiegoti kruiziniu laivu plaukėme, nenublanksta. Dėl daugybės kanalų šis šiaurės miestas vadinamas „Šiaurės Venecija“. Įsimintiniausios ekskursijos – miesto Rotušė, kurioje vyksta iškilmės po Nobelio premijų įteikimo, ir Švedijos karaliaus Vazos laivo, išgulėjusio jūros dugne 333 metus, muziejus. Stokholmo senamiestis, išsidėstęs palei pat jūrą, pakeri įspūdingais senutėliais pastatais, karaliaus rūmų ištaigingumu. Kasdien vidurdienį Švedijos karaliaus rūmų aikštėje vyksta iškilminga karališkosios sargybos pasikeitimo ceremonija, priviliojanti minias turistų. Keleto valandų procedūra skamba karinių orkestrų maršais, iškilmingomis kalbomis, spalvingais kariuomenės paradais. „Novaturo“ gidės Galinos pasakojimas verčia stebėtis beveik kiekviename žingsnyje – jos žodžiais, švedai mėgsta juokais kartoti, kad jie, o ne Rusija pastatė komunizmą. Bene didžiausias ir ypatingiausias dėmesys šioje šalyje skiriamas vaikams ir jaunimui. Pravažiuodami pro vieną iš daugelio Stokholmo vaikų darželių nustebome, kad tai vaikų darželis, o ne koks spalvingas atrakcionų parkas. Darželiuose vos 6–10 vaikučių grupelės, jie ne tik žaidžia įstaigos teritorijoje, bet ir dažnai išvedami pasivaikščioti senamiesčio gatvelėmis. Tuomet vienodai ryškiai aprengiami, kad praeiviai, vairuotojai iškart pamatytų ir mažiuliams duotų kelią. Visi mokiniai mokyklose valgo nemokamai, jiems skiriamos visos reikalingos mokymosi priemonės. Vidutinis atlyginimas 2007-aisiais Švedijoje siekė 25800 kronų (beje, jis nuolat auga). Tai sudarytų beveik 10000 litų. Todėl nieko stebėtino, kad Stokholmo gatvėmis zuja naujutėlaičiai automobiliai, beveik kiekviena švedų šeima turi įsigijusi gabalėlį salos Baltijos jūroje, kur turi savo vilas, į kurias kas savaitgalį nuosavomis jachtomis plaukia pailsėti nuo civilizacijos triukšmo. Didžiausias Švedijos turtas – miškai, dengiantys pusę šalies teritorijos. Savos medienos švedai beveik nenaudoja, saugodami žaliąjį šalies rūbą, perka ją užsienyje, daugiausiai medienos atkeliauja iš Rusijos. Ir pats Stokholmas paskendęs parkuose, skveruose, kurių takeliais ramiai važinėja dviratininkai. Kad tik tokios ligos kamuotų Galėtum pasakoti be galo, stengiesi įsiminti viską, ką matei. Grįžęs vėl ir vėl peržiūrinėji nuotraukas. Parvežti lauktuvių namie likusiems ir laukiantiems – būtina. Sako, jei neįperki svečioje šalyje brangios dovanos namie laukiančiam draugui, parvežk bent pakrantės akmenėlį. Šiandien esu tikra – kelionės užkrečiamos, tai liga, nuo kurios neišgyjama. Duok dieve, kad tik tokios jos mus kamuotų.