Leidosi į piligriminį kelią: įspūdžiai neišdils niekada

Šv. Jokūbo piligriminis kelias, vedantis į Santjago de Kompostela miestelį Ispanijoje, nepraranda populiarumo. Juo ėjusi VšĮ „Žaliasis regionas“ vadovė Gaiva Mačiulaitienė įsitikinusi, kad tik ketvirtadalis žygeivių tai daro religiniais sumetimais. Daugelis kitų turi savų tikslų: patinka eiti, išbandyti jėgas, numesti svorio, patirti ką nors naujo ar pažinti save. Pašnekovė per mažiau nei dvi savaites nukeliavo daugiau nei 300 km.

Atostogos kelyje

Tauragės regiono turizmu besirūpinančios VšĮ „Žaliasis regionas“ vadovė Gaiva Mačiulaitienė šiemet atostogas nusprendė praleisti neįprastai. Susikrovusi kuprinę ji su drauge leidosi piligriminiu Camino de Santiago keliu, kitaip – šv. Jokūbo keliu.

– Mano draugė anksčiau nuėjo 700 km atkarpą šiuo keliu. Jos pavyzdys mane ir paskatino žengti šį žingsnį. Tąkart ji kelyje užtruko mėnesį. Mano atostogos trumpesnės, tad atstumą rinkomės trumpesnį – rinkomės vadinamąjį Camino Primitivo maršrutą nuo Oviedo miestelio Ispanijoje, – pasakojo G.Mačiulaitienė.

Vos pasiekus pradinį kelionės tašką prieš akis nusidriekė 320 km kelias atokiais Ispanijos kaimeliais ir miesteliais, kalnais. Šis Camino de Santiago maršrutas – pats seniausias, kurį dar IX a. naudojo pirmieji šių vietovių piligrimai. Rašoma, kad net Astūrijos (Ispanijos regionas) karalius Alfonsas II vienas pirmųjų ėjo būtent šiuo keliu prie šv. Jokūbo kapo.

– Pradėjusi eiti piligriminiu keliu pastebėjau, kad žmonių ten – kaip Tauragėje darbo dieną. Manau, iš jų tik 25 proc. eina religiniais sumetimais. Dauguma turi kitų tikslų, tačiau kad pabūtum su savimi, turi labai užsisklęsti, nes prasilenkiant visi sveikinasi, linki gero kelio. Mes su drauge ėjome dviese, bet daugiausia palaikėme atstumą viena nuo kitos, – kelionės įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Seniau piligriminis kelias buvo žymimas kryžiais. Asmeninio albumo nuotrauka

Vaizdingas maršrutas

Pakelėje – gausu įvairių šventyklų. Kai kurios itin senos ir jau nebeveikiančios. Netrūksta ir ligoninių, kurių taip pat daugelis nebeveikia, išlikę tik senutėliai statiniai.

– Kiek žinau, senais laikais daug keliaujančiųjų susirgdavo ar tiesiog nutardavo eiti piligriminiu keliu, kad pasveiktų, ir jiems reikėdavo gydymo įstaigų. Todėl tiek ligoninių buvo pastatyta. Bet daugelis nebeveikiančios. Senais laikais šį piligriminį kelią ženklino kryžiais, tad jų būtent Camino Primitivo labai daug. Tik vėliau piligriminių kelių maršrutus imta ženklinti išpieštomis kriauklėmis, – žiniomis pasidalijo Gaiva.

Pasak žygeivės, jos pasirinktas maršrutas – kalnuotas ir labai vaizdingas. Jei lyguma nueiti 26 km yra visai nedaug, tai kalnuotoje vietovėje tenka labai pasistengti, kad tiek įveiktum. O dar sunki kuprinė ant pečių.

– Apsistoti galima daugelyje vietų, jų tikrai nemažai. Kone kas 10 km galima rasti ir kur prigulti, ir pavalgyti. Pastebėjau, kad kone visas vietinis verslas paremtas piligrimais, einančiais šiuo keliu. Vietiniai gyventojai labai draugiški, nors beveik nekalba angliškai, bet vis tiek visais būdais bando padėti. Sykį šiek tiek nuklydau, tai per langą persisvėrusi moteris visaip bandė paaiškinti, kaip man grįžti į savo kelią, – vietiniais gyventojais stebėjosi G.Mačiulaitienė.

Vėliau piligriminius kelius imta ženklinti geltona kriaukle mėlyname fone. Asmeninio albumo nuotrauka

Žygeivė pastebėjo, kad kaimuose gausu galvijų, kone kiekviena šeima juos laiko nors kelis. Pašnekovės spėjimu, regione labai palaikomi smulkieji ūkininkai, o kaimų keliukai – visi asfaltuoti, palaikoma tvarka.

Keliautojai – skirtingi

Kelyje piligrimams skirtos nakvynės vietos vadinamos albergais. Jose patogumų nedaug, miegoti tenka dviaukštėse lovose, vienoje patalpoje gali naktį praleisti net iki 25 piligrimų. Tokios vietos populiarios, mat itin nebrangios – už nakvynę mokėti tenka nuo 10 iki 15 eurų. Tačiau verslūs vietiniai gyventojai pasirūpino ir prabangesnio gyvenimo mėgėjais – pakelėje esama viešbučių, kuriuose galima patogiai įsikurti.

– Kasdien keliesi ir nežinai, kas laukia, kiekviena diena pilna įspūdžių, matai kažką naujo. Labai daug ženklų pakelėse, kad nepaklystum, albergai irgi paženklinti, – džiaugėsi piligriminiu keliu ėjusi Gaiva.

Keliaudama Camino Primitivo keliu G.Mačiulaitienė susitiko ne tik daugybę pačių įvairiausių šalių atstovų, bet ir pačių ispanų. Keliautoja įsitikino, kad daugeliui jų tiesiog garbės reikalas būtinai eiti šiuo keliu. Dažnas prisipažino einantis toli gražu ne pirmą kartą – vienas didžiuodamasis teigė einantis jau septintą kartą.

– Lygo miestelyje labai gražu, išlikusi Romos laikų miestą juosusios sienos dalis, stovi įspūdinga katedra. Perėjusios visą Alstūrijos kraštą pasiekėme Galiciją. Finisterija – dažnai pasaulio kraštu vadinama vieta. Ne pakeliui į Santjago de Kompostela miestelį, tačiau ten piligrimai eidavo nusiprausti po kelionės, išsiskalbti drabužius, kad šv. Jokūbo kapą pasiektų švarūs – dvasiškai ir fiziškai, – kelionę nupasakojo G.Mačiulaitienė, prisiminusi ir finalinį tašką.

Anot pašnekovės, pasiekus Santjago de Kompostela būtina eiti į katedroje laikomas mišias. Ten jas aukojo net 10 kunigų. Keliautojai įspūdingiausias pasirodė smilkymo momentas, kai bažnyčioje siūbuojama milžiniška smilkalinė:

– Nesu labai religinga, tačiau kelio galą pasiekus apėmė ypatingas jausmas, o visi ten susitikę sveikina vienas kitą įveikus kelionę. Mišių metu smilkstant smilkalams sukilo daugybė jausmų, labai gaila, kad to neleido filmuoti. O vakare aikštėje pasipila linksmybės.

Gaiva Mačiulaitienė pasakojo, kad buvo įdomu kelyje susitikti daugybę įvairių žmonių. Iš jų ji sužinojo, kad piligriminių kelių gausu įvairiuose pasaulio kampeliuose, ne tik Europoje. Susitikti vokiečiai, italai ar kiti europiečiai per daug nenustebino, tačiau netikėta buvo sužinoti, kad keliauja ir žmonės, į Ispaniją atvykę net iš Naujosios Zelandijos – jie pasakojo skridę 48 valandas, kad patektų į šį piligriminį kelią. O sutiktas australas atskleidė leidęsis į šią kelionę pėsčiomis po to, kai prarado savo tėtį – šis kviesdavęs sūnų keliauti kartu, tačiau pastarasis nerasdavęs laiko. Tėčiui mirus australas tokiu būdu nusprendė įgyvendinti jo norą.

Kelionę pėsčiomis įveikusi G.Mačiulaitienė gavo tai įrodantį sertifikatą. Asmeninio albumo nuotrauka

12 dienų – 320 km

Kelionę G.Mačiulaitienė pradėjo balandžio 15 dieną, o baigė balandžio 27-ąją. Per 12 dienų įveikti 320 km lygumomis, kaimeliais, miesteliais, kalnais. Pirmosios dienos buvo sunkiausios, kai atrodė, kad nereikia skubėti, o draugės pažadas vakare pasiekus miestelį dar pasivaikščioti skambėjo nei juokingai, nei graudžiai.

– Buvo visai kitokios atostogos. Mėgstu aktyviai leisti laiką, tačiau taip dar nebuvo. Patiko pažinti žmones – šiame kelyje visi tampa tokiais savotiškais draugais. Kaimuose visai nemoka kitų kalbų, tačiau vis tiek sveikinasi, bendrauja, bando padėti. Pamatai šalį iš vidaus – man buvo labai įdomu profesine prasme. Kaip tik populiariname lietuviškąjį piligriminį kelią, neseniai baigėme ženklinti ir atidarėme kelią per Tauragės rajoną, – priminė G.Mačiulaitienė, kuri Tauragės rajono atkarpos atidarymo metu siuntė nuotolinius sveikinimus iš šv. Jokūbo kelio Ispanijoje.

Kad buvo sunku, pašnekovė neslepia – buvo momentų, kai į ledinį upelį įkišus pėdas atrodė, vanduo užvirs. Teko ir kai kurių nereikalingų daiktų atsikratyti, nudžiugino nenauji žygio batai, nepritrynę pūslių. Nepaisant visų patirtų sunkumų ir džiaugsmų, G.Mačiulaitienė įsitikinusi – visus 700 km dar nužygiuos.