Rudenėjančio Dublino akvarelės

Kai prie Vilniaus oro uosto aikštelėje pasistatai automobilį, kelionė į Airijos sostinę Dubliną tampa kelių greitai bėgančių valandų reikalu. Akys užkliūva už suvenyrų kioske kabančio gintarinio pakabuko, kurį bandai įsivaizduoti ant pagyvenusios airių muitininkės kaklo. Gintaro tau nereikia, nes tu esi lietuvis, ir tau dabar rūpi, ar ne per daug cigarečių veži savo giminaičiams. Prisimeni, jog buvo skelbta, kad tiriant tabako gaminių kontrabandą iš Lietuvos, Dublino oro uoste buvo konfiskuota šimtai tūkstančių cigarečių. Airijoje gyvenantys lietuviai sako, jog dabar tokie „čarteriniai smulkios kontrabandos reisai“ aprimo.
Nobelio premijos laureatų šalis Airijoje, Dalkey pilies kultūros paveldo centre, dar kartą pasigendi Vilniuje matyto mažo gintarinio trupinio, norėdamas viduramžių rūbais plevėsuojančiai gidei atsidėkoti už pasakojimą apie liūdną Airijos istoriją. Nacionalinės kalbos ir rašto apribojimai beveik tuo pačiu metu palietė ir Lietuvą, ir Airiją. Tą lemtingą smūgį airių kalbai sudavė Didysis bulvių badas, po kurio ji jau nebeatsigavo. Įvedus Nacionalinę mokyklų sistemą 1831 m. (anksčiau nei pačioje Anglijoje) airių vaikams buvo draudžiama kalbėti airiškai. Buvo naudojamas vadinamasis medinis „gėdos pagaliukas“, kurį kabindavo airiškai prašnekusiam vaikui ant kaklo. Už kiekvieną airiškai pasakytą žodį pagaliuke buvo įrėžiama žymė, o pagaliukas perkabinamas „prasikaltusiam“ vaikui. Dienos pabaigoje ant kaklo turėjęs pagaliuką vaikas buvo išperiamas tiek kartų, kiek buvo žymių. Tėvai tokį žiaurų elgesį su vaikais pateisindavo, nes manė, kad tik anglų kalba atveria galimybę ištrūkti iš užburto skurdo rato: anglų kalba leisdavo emigruoti į Angliją arba JAV. Nuolatinė baimė ir bausmės vertė daug vaikų tiesiog bėgti iš mokyklų, todėl XX amžiaus pradžioje ženkli vyresnių gyventojų dalis buvo visiškai neraštinga. Tik atkūrus Nepriklausomą airių valstybę, buvo nutraukta nacionalinės airių kalbos diskriminacija.  Kišenėje neradęs gintaro, padėkos ieškai širdyje, nes iš savo protėvių esi girdėjęs, kad ten sudėti visi lietuviški lobiai, tarp jų ir Nemuno šalies pasakos apie nuolat gražėjantį mūsų gyvenimą. Kai sužinai, kad minimalus atlyginimas Airijoje yra 1462 eurai, lietuviškos pasakos tampa anekdotais. Airiai savo gyvenimo gražumu viešai nesigiria, tačiau retkarčiais nuskrisdamas į Dubliną, net siaučiant visuotinei krizei, matai didelius pokyčius, kurie tave sutinka ištaigingai modernėjančiame oro uoste arba Lifėjaus krantinėje. Per Dubliną tekančios upės krantus neseniai sujungė naujas keltų arfos formos tiltas, pavadintas airių dramaturgo Samuelio Beketo vardu.S.Beketas gimė 1906 m. pietiniame Dubline, bet didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje. 1937 metais S.Beketas apsistojo Prancūzijoje, tačiau nuolat blaškėsi tarp Dublino, Londono, Paryžiaus, kitų Europos miestų. Paryžiuje S.Beketas prisijungė prie modernistų grupės, bendradarbiavo avangardistines idėjas propaguojančiuose žurnaluose, tapo itin artimas su airių tremtiniu, rašytoju Džeimsu Džoisu. 1969 metais buvo apdovanotas Nobelio premija. Airija turi itin stiprias literatūrines tradicijas. Kas nėra girdėjęs airių poeto, romanisto, dramaturgo OscarWilde (Oskaro Vaildo ) arba „Uliso“ ar dubliniečių autoriaus James Joyce (Džeimso Džoiso)? 4,42 mln.  gyventojų turinti šalis gali didžiuotis Nobelio premijos laureatais Bernard Shaw, Samuel Beckett, Seamus Heaney, William Butler Yeats. Dėmesys ir pagarba Airijos rašytojams reiškiama kiek kitaip nei Lietuvoje. Kiekviename Dublino knygyne rasi šių rašytojų biografijas, akademinius ar populiarius leidinius, suvenyrinius kalendorius su rašytojų gyvenimo ir kūrybos fragmentais. O jeigu turėsi laiko pasivaikščioti po miestą, nenustebk kokiame nors skverelyje sutikęs skulptūrose išreikštą rašytojų atmintį. Rudeniškai drungname mieste tave pažinimo džiaugsmu sušildys nuo postamentų nužengę kuklūs, natūralaus žmogaus ūgio paminklai. Po keltiškais kryžiais – Dublino praeitis Žingsniuodamas į Nacionalinį Botanikos sodą, įsikūrusį Dublino Glasnevino rajone, netikėtai patenki į rekonstruojamas Valstybinės Airijos kapines, kurios savo svarbumu yra kiek panašios į Rasų kapines Vilniuje, tik be lietuviškų gėlių darželių. Keltiško stiliaus smiltainio kryžiais nusmaigstytose 175 metų senumo Glasnevino kapinėse, šiaurinėje Dublino dalyje, yra palaidoti prie dabartinės Airijos kūrimo prisidėję žmonės. Čia pastatytas modernus lankytojų centras, kuriame galima rasti informacijos apie kapinėse palaidotus Airijos sostinės žmones. Kiek toliau nuo lankytojų centro veikia ne pirmos jaunystės krematoriumas. Rudplaukis krematoriumo darbuotojas baltu chalatu ramiai peša cigaretę, o iš kamino iššokęs salsvas dubliniečio palaikų dūmelis bando kabintis už aukštų medžių, bet amžinybės nešamas dingsta švininio dangaus erdvėje. Airiai nekompleksuoja. Pas mus tokia įstaiga būtų aptverta neperlipamomis tvoromis. O čia viskas prie tako – nori spoksok, nori uostyk, nori eik namo.  Dublino kapines ketinama renovuoti per 10 metų ir tam bus skirta 25 mln. eurų (per 86 mln. litų). Jau dabar ant daugybės paminklų pakabintos mėlynos spalvos lentelės su nuoroda, jog paminklas bus renovuotas. Atliktas kruopštus mokslinis tiriamasis darbas.Tikimasi, kad po renovacijos šios 49 hektarų ploto kapinės taps tokiu pat turistų lankomu objektu, kaip ir garsiosios Arlingtono kapinės Vašingtone ar Per Lašezo kapinės Paryžiuje.Dublino kapinėse palaidoti žymūs istoriniai veikėjai – Danielis Išvaduotojas O’Connellas (Danielis Okonelas), pagrindiniai Airijos 1820–1840-ųjų lyderiai ir nuo 1870-ųjų iki 1890-ųjų Airijos nacionalizmo judėjimui vadovavęs Charlesas Stewartas Parnellis (Čarlzas Stiuartas Parnelis). Glasnevino kapinėse taip pat palaidotas kovotojas už žmogaus teises seras Rogeris Casementas (Rodžeris Keismentas), kuriam Didžiojoje Britanijoje buvo įvykdyta mirties bausmė, bei 1922 metais nužudytas nepriklausomybės kovų veikėjas Michaelas Collinsas (Maiklas Kolinsas), taip pat ir rašytojas Brendanas Behanas bei poetas Gerardas Manley’s Hopkinsas (Džerardas Menlis Hopkinsas). Šiose kapinėse palaidotos ir 1840-ųjų Didžiojo bado bei choleros aukos ir 329 žuvusieji per 1985 metų „Air India “ lėktuvo katastrofą.Airijoje tikrai nėra kitos tokios vietos, kur taip stipriai būtų jaučiama šalies istorija, jos pasiekimai bei nacionalinis airių tautos pasididžiavimas. Airijos inkliuzas Tiek tos rudenėjančio Dublino dienos. Nuo kalnų nusileidę debesys Botanikos sodui skirtą laiką verčia perkeltį į kitą dieną. 1795 metais įkurtas Botanikos sodas garsus savo augalų kolekcija, kurioje yra per 20 000 augalų. Įdomi 1840 metais pastatytų šiltnamių ir oranžerijų architektūra. 19 hektarų užimančiame Botanikos sodo peizaže nuolat liuoksi lankytojų nesibijančios voveraitės. Parko erdvėje eksponuojama daug šiuolaikinių Airijos menininkų skulptūrų, keramikos darbų, instaliacijų. Po minorinio apsilankymo Airijos sostinei brangiose vietose ne nuodėmė išlenkti pintą Guinnesso alaus arba airiško sidro. Lekiame į už 25–35 minučių kelio automobiliu nuo Dublino miesto centro esantį vieną seniausių Airijoje Johnnie Foxs „pabą“, kuris garsėja tiršta jūros gėrybių sriuba ir airiškos muzikos tradicijomis. Stalelio tenka gerokai palaukti, tačiau niekas nedraudžia gurgiančiu pilvu vaikščioti po senienų muziejumi virtusias patalpas. Čia pabuvus šalia pasaulio įžymybių fotografijų smagu aptikti Anapilin išėjusio Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko nuotrauką. Dar kartą suvoki tiesą, kad gyvenimas ir mirtis visuomet šalia. Ir tai padarai Dubline, lyjant šio rudens lietui. Ant grindinio krintantys lašai žaižaruoja patirtų įspūdžių spalvomis, o Airija sutviska kaip širdžiai mielas inkliuzas gintaro gabale.