fbpx

Tauragiškės avantiūra: 9 mėnesiai motociklu po paslaptingąjį Laosą

Dalintis:

Pasiryžti tolimesnei kelionei ne visada paprasta: galvoje ima suktis daug minčių apie pasiruošimą, išlaidas, laukiančius nuotykius ir galimas problemas. Tauragiškei Kornelijai Jurevičiūtei pats gyvenimas viską taip sudėliojo, kad norėdama atgauti dvasinę pusiausvyrą ji nusipirko bilietą į Tailandą mėnesiui, tačiau likimas susiklostė, kad mergina po 9 mėnesių nuotykių į Lietuvą grįžo iš Laoso.

Sunkumai privertė ieškoti savęs

Kornelija Jurevičiūtė kai kuriems tauragiškiams žinoma, kaip „Tauro“ stovyklos organizatorė, animatorė, linksmindavusi mažuosius įvairių švenčių progomis, persirengdavusi pačiais įvairiausiais personažais. Animatorės veiklą mergina nutraukė išvykusi studijuoti į sostinę, kur pradėjo dibti komunikacijos agentūroje. Galiausiai jos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė žinia apie sunkią močiutės ligą.

– Ieškojau tuo metu darbo, siunčiau gyvenimo aprašymus. Tą vakarą sužinojau, kad mano vienam artimiausių žmonių, mano močiutei, diagnozuotas 4 stadijos vėžys. Ryte turėjau vykti į du darbo pokalbius, dar dabar nežinau, kaip sugebėjau. Pravertė animatorės darbo patirtis, „užsidėjau“ storiausią savo kaukę, tad darbą man pasiūlė abi įmonės. Pasirinkau didesnę agentūrą, dirbau daug, tačiau kiekvieną savaitgalį vykdavau į Tauragę padėti mamai ir pasimatyti su močiute. Mano visa širdis buvo ten, ne darbai man rūpėjo. Tad po bandomojo laikotarpio likau be darbo – „agentūros strategija keičiasi“, po kelių dienų mirė močiutė, po kelių savaičių į užsienį išvykęs vaikinas parašė žinutę, kad mūsų septynerių metų santykiai taip pat mirę, – gyvenimą pakeitusias netektis prisiminė Kornelija.

Mergina, supratusi, kad pasaulis slysta iš po kojų, ilgai nedvejojusi nusprendė ieškoti savęs. Įsigijo lėktuvo bilietą į Tailandą, į visą mėnesį vyksiančią „Mindfulness project“ sąmoningumo stovyklą. Vylėsi, kad joga, meditacija, nauja aplinka padės sudėlioti gyvenimą „į lentynėles“.

– Maždaug 40 km iki stovyklos važiavau taksi. Kai pamačiau stovyklos žmones, tai pirma mintis buvo – kur aš papuoliau. Buvo didelis šokas, dauguma basi, o mane pasitikdami visai nepažįstami žmonės puolė apsikabinti. Bet vėliau apsipratau, stovykloje apsikabinimai tapo įprastu kasdieniu dalyku, – kalbėjo pašnekovė.

Stovykloje Tailande. Kornelijos Jurevičiūtės asmeninio albumo nuotrauka

Mėnuo stovykloje neprailgo, nes dienotvarkė buvo įtempta. Keltis tekdavo 5 val., iki 11 valandos niekas nesikalbėdavo, teko dalytis įvairiais darbais ir pareigomis, o vakare visi susirinkdavo į pokalbių ratus, dalydavosi sunkiais gyvenimo potyriais.

– Tailande įprasta keliauti autostopu, tad vieną laisvą sekmadienį apie 30 stovyklos narių nutarėme nuvykti prie ežero. Gan greitai sustojo pavežti mūsų du džipai. Važiavo jie kartu, o mes susėdę dainavom iki pat ežero, – neišdildomus įspūdžius pasakojo K.Jurevičiūtė.

Kelionė į Laosą – netikėtas sprendimas

Pasibaigus planuotam laikui stovykloje, Kornelija kartu su drauge ispane Elena apsisprendė dar negrįžti namo, o keliauti apžiūrėti kaimyninės valstybės – Laoso. Iki ten merginos taip pat nusigavo autostopu. Tačiau sienos kirsti be nuotykių nepavyko, laimei, viskas baigėsi gerai.

– Kirtus Tailando pasienį, autobusu reikia važiuoti dar apie 2 km iki Laoso sienos. Ten nuvykus paaiškėjo, kad mums Tailande neuždėjo vieno antspaudo, tad teko keliauti atgal. Vargiai angliškai kalbantiems pasieniečiams šiaip ne taip pasakėm, dėl ko grįžom. Galiausiai pavyko kirsti Laoso sieną. Ši valstybė visiškai kitokia nei Tailandas, ten autostopu važiuoti neįmanoma – niekas nestoja, žmonės bijo. Tad teko keliauti pirmus 10 km pėščiomis, paskui tuk-tukais ir autobusais, – prisiminė pašnekovė.

Mėnesį merginos autobusais klaidžiojo po Laosą, džiaugdamosi viena kitos draugija, palaikydamos viena kitą. Kornelija atvira – viskas priklauso nuo žmogaus, tačiau su Elena keliauti buvo lengva.

– Elena po mėnesio mūsų bendros kelionės išvyko namo, bijojo karantino, o aš nusprendžiau dar pasilikti. Susipažinau su kanadiečiu Keithu, su kuriuo po keleto dienų nusprendėm toliau keliauti kartu. Man reikėjo tik nusipirkti motociklą. Apsistojus sostinėje hostelyje „Star“ (angl. žvaigždė) kieme pamačiau motociklą, savininkas pasiūlė parduoti už 200 Eur, tad po kelių dienų derybų (nors nieko nenuleido) nusipirkau savo pirmąją transporto priemonę, kurią pavadinau „Golden Star“ (auksinė žvaigždė). Keith norėjo vykti į Laoso šiaurę, bet kadangi aš ten jau buvau, pasiūliau važiuoti į pietus. Ten ir pasukom, – pasakojo tauragiškė. – Daug kam kilo klausimų, kaip aš čia taip keliauju, o ne dirbu. Iš kur pinigai byra? Esu taupesnė nei atrodo, visas santaupas iš darbo Aliaskoje buvau paskolinusi draugui, tad jis ir pervesdavo skolą tarsi algą, kas mėnesį. Kiek atsiėjo visa kelionė, neskaičiavau ir nenoriu, tik žinau, kad buvo verta ir atsipirko su kaupu.

Laose. Kornelijos Jurevičiūtės asmeninio albumo nuotrauka

Kornelija skaičiuoja nuo Laoso sostinės Vientiane į šalies pietus iki Don Det salos ir atgal nuvažiavusi apie 4 tūkst. km motociklu. Keliauti teko ne tik įprastais keliais, nes didelė šalis turi vos kelis didesnius miestus. Dauguma – žvyrkeliai, kaimeliai ir įvairios genčių gyvenvietės. Kartą teko motociklus kelti į valtį ir plukdyti 10 km upe per Konglor kalną, tai buvo itin įspūdinga patirtis, tvirtina Kornelija.

Unikalūs vaizdai ir patirtys

– Užsukome į labai įdomų itin atokų kaimą pas Kapitoną kablį (angl. „Captain hook“). Jis – vienos genties narys, pramokęs anglų kalbos per „Youtube“, priiminėja turistus. Genties žmonės labai prietaringi, turistams draudžiama liesti jų namus – sako, jei to namo gyventojams nutiks nelaimė, turistai bus kalti dėl to ir turės sumokėti baudą. Taip pat mums pasakojo, kad vienai šeimai nutiko nelaimė – mergaitei lūžo koja ir visa šeima turėjo penkeriems metams išvykti iš kaimelio į mišką, kad genčiai neužtrauktų nelaimių, – apie neįprastus Laoso genties papročius kalbėjo keliautoja.

Beje, šioje gentyje dirba tik moterys. Taip jau įprasta. O pasiteiravus, ką veikia vyrai, Kapitonas tiesiog nusijuokė.

Aplankyta ir daugeliui turistų žinoma kavos plantacija, pavadinta „Mystic mountain“ (paslaptingas kalnas) vardu. Priešingai nei kone laukinės genties kaimelyje, ten gyvena išsilavinęs ūkininkas Mr. Khan su šeima, priimantis turistus, ne kartą sulaukęs ir pasaulyje garsių žurnalistų dėmesio.

– Jis man savo šarmu labai priminė mano dėdę Antaną, buvo labai keista. Mr. Khan mums aprodė visą kavos plantaciją, demonstravo, kaip gaminama kava, priėmė į savo namus. Ši vieta labai įspūdinga, jei kas keliausite, labai rekomenduoju, – pataria Kornelija.

Keliautojų pietinis taškas – vieta Mekongo upėje, vadinama „4 tūkstančiais salų“. Nors ir vylėsi išvysti neįprastus upinius delfinus, dvi savaites salose viešėjusių keliautojų jie taip ir nenudžiugino savo pasirodymu. Tačiau didžiausią įspūdį paliko Khone Phapheng kriokliai, didžiausi šiaurės rytų Azijoje.

– Prieš kelionę nusipirkome palapinę, kilimėlius, nes nežinojome, ar rasime kur nakvoti, juk karantinas. Tačiau palapinėje teko nakvoti vos kelis kartus, kai norėjome likti gražiose vietose, įspūdingiausia nakvynė buvo krioklio papėdėje, – apie sunkią kuprinę per daug nesiplėtojo K.Jurevičiūtė.

Netoli kaimelio Kasi, važinėjant po kalnus. Kornelijos Jurevičiūtės albumo nuotrauka

Labai įdomu tai, kad visa kelionė vyko jau karantino metu. Prasidėjus koronaviruso pandemijai, Kornelijai teko išgirsti įvairių gąsdinimų ir abejonių, ne vienas sutiktas žmogus keliautojus vadino išprotėjusiais. Tačiau net ir sustabdyti provincijų pasienių pareigūnų keliautojai buvo palydimi šypsenų ir gero kelio linkėjimų. Tik galiausiai pačiai Kornelijai pabodo nuolat bastytis su nelengva manta ant pečių. Atėjo mintys apie namus.

Kelionė namo – su nuotykiais

Kaip ekspromtu kilo mintis vykti į Laosą, taip kilo ir mintis keliauti namo. Nusprendusi grįžti į Lietuvą, tauragiškė mėnesiui apsistojo pas draugą ir stebėjo repatriacinių skrydžių (karantino metu organizuoti specialieji skrydžiai grąžinti turistus į gimtąsias šalis) grafiką.

– Jau norėjau namo, tačiau du mėnesius nebuvo nė vieno skrydžio. Kalbėjau ir su Lietuvos užsienio reikalų ministerija bei su Lietuvos ambasada Kinijoje, niekuo negalėjo padėti. Galiausiai sužinojau, kad renkami žmonės dar vienam skrydžiui, tačiau nesurinkus pakankamai keleivių skrydis buvo atšauktas. Po kelių savaičių paskelbė apie dar vieną skrydį, tačiau jo bilieto kaina buvo net 3 tūkst. eurų – už tiek Laose galėjau dar ilgai gyventi, todėl atsisakiau, – sakė Kornelija.

Tik po kurio laiko pavyko rasti dar vieną skrydį namo.

– Per feisbuką parašiau australui, jis nuolat dalijosi informacija apie skrydžius, papasakojau savo situaciją ir jis pažadėjo paklausinėti. Jau kitą rytą jis paskambinęs pranešė, kad yra bilietas į Vilnių už 1,5 tūkst. Eur. Turėjau jam tuoj pat pasakyti – imu ar ne, buvau šoke – ką daryti? Paaiškino, kad sumokėti reikia tuoj pat grynais, bet aš būdama Luang Prabang mieste už 10 val. kelio to padaryti niekaip negalėjau. Tada australas pasisiūlė už mane sumokėti, manęs net nepažinodamas. Susitarėm, kad aš jam pervesiu pinigus, tačiau tai vis tiek neįtikėtina – iš kur jis galėjo žinoti, kad neapgausiu? Mano skrydis namo truko net 66 valandas, nes kilo daugybė nesklandumų. Pusantros paros užstrigau Malaizijoje, – nuotykingą kelionės pabaigą prisiminė Kornelija.

Net po tiek įvairiausių sunkumų ir nesklandumų Kornelija tvirtina, kad mielai šią avantiūrą pakartotų. Visgi artimesniu metu ji viliasi aplankyti artimesnes, Europos, šalis, vykti į Elenos vestuves Ispanijoje.

Dalintis:

About Author

Morta Mikutytė

Naujienų portalo kurjeris.lt redaktorė

Palikite komentarą