Skaudi patirtis išmokė branginti kiekvieną minutę

Europos Sąjungoje kasmet nustatoma apie 350 000 naujų krūties vėžio atvejų, Lietuvoje – apie 1500. Nuo krūties vėžio ES miršta apie 130 000 moterų, Lietuvoje – apie 600, arba 11 moterų per savaitę…  Vis dėlto labiau nei skaičiai sukrečia realūs realaus žmogaus išgyvenimai. Apie tai, ką patyrė susirgusi, „Tauragės kurjeriui“ papasakojo jauna ir graži tauragiškė Giedrė (vardas pakeistas).
Nerimas – nuo vaikystės Apie baisią ligą, vadinamą krūties vėžiu, Giedrė žinojo ne iš nuogirdų – šia liga sirgo jos mama. Vaikystės prisiminimuose – begalinės mamos kelionės po ligonines, nykios dienos belaukiant, kol ji grįš. Mama pasveiko – tiesa, krūtį teko paaukoti. Vis dėlto mergaitei ši diagnozė liko siaubu, persekiojusiu visą gyvenimą. Nerimas tapo nuolatiniu gyvenimo palydovu.Giedrė tapo medikė. Ir savo sveikata ji visada rūpinosi. Kai į mūsų miestą atvažiuodavo „Rožinis autobusėlis“, ji visada pasinaudodavo proga pasitikrinti. Gydytojai aptikdavo mastopatinių pakitimų, tačiau nieko bloga neįtardavo.Maždaug prieš pusantrų metų Giedrė pajuto skausmą dešinėje pažastyje. Iš pradžių save ramino, kad tai negali būti vėžys – juk vėžys neskauda. Tačiau nerimas graužė – o gal jau vėlyva stadija? Nebeištverdama nerimo ir abejonų Giedrė pasiguodė kolegei. Ši ir nutempė į kaip tyčia tomis dienomis užsukusį „Rožinį autobusiuką“. Ten Giedrę echoskopu apžiūrėjęs gydytojas nedelsdamas išrašė siuntimą į Klaipėdą.„Kodėl aš?“Giedrė sako, kad tomis dienomis, laukdama paskirtos dienos, išgyveno tikrą siaubą.– Pirmiausia kamavo klausimas „O kodėl aš?“ Ir iškart pati sau atsakydavau „O kodėl ne?“ Žinau statistiką, žinau, kad mano genetika gali tai lemti. Vis dėlto buvo labai baisu. Jau sėdėdama eilėje prie gydytojo kabineto, šalia tokių pat jaunų moterų pajuodusiais nuo nerimo veidais, maniau, kad mano gyvenimas baigtas.Kabinete Giedrė neišgirdo nieko džiuginančio: krūtyje išties yra susiformavęs neaiškios kilmės darinukas, kol kas bus bandoma gydyti vaistais. Tris mėnesius Giedrė gėrė paskirtus vaistus, daugiausia homeopatinius. Sumokėjo už juos kelis šimtus litų. O atvažiavusios pasitikrinti jos laukė tikras šokas – situacija nepagerėjo, reikalinga skubi operacija.– Štai tada tarsi žemė po kojomis susiūbavo. Išėjusi iš kabineto, tramdyti ašaras įstengiau vos kelis žingsnius – kad nematytų prie kabineto laukiančios moterys. Užėjusi už kampo, daviau valią ašaroms. Operacijos data buvo paskirta jau po mėnesio. Kiek nerimo būta tą mėnesį, sunku ir apsakyti. Jam besibaigiant man jau atrodė, kad visa tai klaida, kad nieko man nėra, ir jokios operacijos nebus…Deja, tokios vilkys buvo tuščios. O operacija pasirodė daug sunkesnė nei iš pradžių tvirtino gydytojai.– Man sakė, kad operacija paprasta, po savaitės jau galėsiu eiti į darbą, – prisimena Giedrė.Deja, viskas nusitęsė vos ne pusmetį…Siekiant nesudarkyti krūties pjūvis atliktas aplink spenelį. Gal todėl operacija nebuvo labai sėkminga, po jos prasidėjo komplikacijos. Skausmas tapo nebepakeliamas, pakilo temperatūra, prasidėjo vidinis kraujavimas, krūtyje kaupėsi kraujas ir limfa. Ji padidėdavo dvigubai. Vis dėlto moteriai užteko stiprybės su lankyti atvažiavusiomis draugėmis juokauti, kad padidino tik vieną krūtį, kitai pinigų neužteko… Mat iškaba ligoninėje skelbė, kad tai Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius.Kas dvi savaites tekdavo atlikti punkcijas, kas dvi dienas – perrišti. Ir jokio nuskausminimo. Iš pradžių perrišimams važiuodavo į Klaipėdą, vėliau tai atlikdavo pati. Giedrė sako, kad prieš nuimdama tvarčius turėdavo save nuteikti, kokį vaizdą pamatys – kiekvienąkart jis šokiruodavo.– Kokius keturis mėnesius nuo kaklo iki juosmens buvau slyvos spalvos. Nei rankos pakelti, jei galvos pasukti. Apsirengti, susišukuoti, vairuoti automobilį – ištisa kančia, – skausmingi prisiminimai dar labai gyvi.Vis dėlto buvo ir gera žinia: tai, kad išoperuotas darinukas buvo gerybinis.Po operacijos praėjo pusantrų metų, tačiau ir dabar Giedrė negali pasigirti itin gera sveikata, kas tris mėnesius ji važiuoja į Klaipėdą tyrimams. Ji supranta, kad grėsmė neišnyko, ji visada šalia.Palaikė artimiejiPaklausta, kas sunkiomis valandomis ją palaikė, Giedrė sako visada žinojusi, kad jos žmogus bus šalia, kas beatsitiktų. Ji dėkinga ir dukrai, su kuria yra labai artima, ir draugėms, kurios turėjo kantrybės išklausyti, paguosti.– Žinau, kad turėjau labai įkyrėti savo verkšlenimais. Jos išties kantriai viską atlaikė…Giedrė įsitikinusi, kad apie klastingą ligą reikia kalbėti, labai svarbu, kad moterys nesigėdytų tokios diagnozės. Ji supranta, kad grėsmė susirgti tyko ir jos dukros, neseniai atšventusios aštuonioliktąjį gimtadienį.– Esame ne kartą apie tai kalbėjusios, tik kad jaunimas nieko neima į galvą. Tiesa, neseniai tokią diagnozę išgirdo jos 22-ejų draugė. Mačiau, kad tada ir mano dukra suvokė, kad jaunystė nuo ligos neapsaugo, ir vienintelis būdas išvengti liūdnų pasekmių – reguliariai tikrintis.Giedrė mano, kad ligos profilaktikai reikia sveikai maitintis, judėti, vengti stresų, bet juk genų nenugalėsi…Džiaugsmas, kad gyveni– Tik visa tai perėjusi supratau, ką reiškia džiaugtis kiekviena diena ir labai paprastais dalykais, kurių anksčiau nepastebėdavau – medžiais, debesimis, gėlėmis. Supratau, kad mums skirtas laikas – ne begalinis, todėl svarbu atsirinkti, kaip jį eikvoti. Neverta jo aukoti tam, kas nemiela, – dalijasi mintimis Giedrė.Krūties vėžys – liga, su kuria galima apsiprasti ir netgi pamiršti. Žmonės serga įvairiomis ligomis, vėžys – tik viena iš jų, o ne kažkoks baubas. Tačiau gali juo virsti toms, kurios nesirūpina savimi.Giedrė labai nori, kad moterys nebijotų kalbėti apie krūties vėžį, kad nemanytų, jog apie jį gėda kalbėti, kad tikrintųsi, ir nepaprastai džiaugiasi, kad informacija apie tai, ką reikia daryti, sparčiai plinta po Lietuvą.