Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tęsinys. Pradžia „Tauragės kurjerio“ Nr. 38
Miestelis nedidelis, bet tvarkingas
Dabar persikelkime į kitą Tauragės apskrities kraštą – Šilalę.
1920 m. spalio 17 d. čia įvyko tūkstantinės minios manifestacija prieš lenkus. Sakyta buvo kelios prakalbos lietuvių ir žydų kalbomis. Gynimo Komiteto naudai žmonės sumetė arti 6000 auksinų aukų, taip pat kelias dešimtis rublių auksu ir sidabru. Vienas vietos gydytojas Gynimo Komitetui atidavė savo vieną aukso ir vieną sidabro gydytojo diplomus. Jau įsirašė keli savanoriai į „Geležinį Vilką“, laukiama dar kelių dešimčių jaunuolių, stojančių savanoriais į kariuomenę.
1920-ųjų sausio 26-ąją vyko rinkimai į Kvėdarnos valsčiaus tarybą. Viskas buvę taip nevykusiai sutvarkyta, kad daugelis valstiečių buvo nepatenkinti. Esą Teneniai su keletu sodžių liko prie Buišių kaimo rinkimų centro priskirti už 2 mylių. Rinkimų dieną vos 10 vyrų iš teneniškių atėjo. Buisiškiai, nepažindami teneniškių, už jų keltąjį kandidatą nebalsavo. Ir tokiu būdu didelė Tenenių gyventojų dalis liko be savo atstovo valsčiaus taryboje.
1920 m. balandžio 8 d. numeryje aprašomas kurioziškas atvejis. Pilietis L.K., vasario 8 dieną nuvykęs į Kvėdarną, užėjo į paštą išsiųsti laiškų, bet pašto įgaliotinio nerado namie. Kažkas pasakė, kad šiandien ponelis į vestuves išvykęs. Nuostabu, kad išeidamas nieko savo vietoje nepaliko! Žmogus, atėjęs už 2 mylių, negali savo būtinųjų reikalų per tokių „ponelių“ „sąžiningą“ pareigų ėjimą patenkinti!..
Eltos korespondento pranešimu, 1921 m. sausio mėnesį Šilalėje vykęs tradicinis Trijų Karalių prekymetis nors šįmet buvęs didesnis negu kitais metais, bet turėjo reikšmės tik vietos prekybai. Labiau buvo perkami javai ir pašarai ir labiau arkliai negu raguočiai. Vidutinio važiuotei tinkamo arklio kaina vėl siekė iki 8000–9000 auksinų. Jautienos svaras – 1,5 auksino. Kiaulienos svaras – 5–8 auksinai. Kvietinių miltų svaras kainavo 4 auksinus.
Tačiau štai po metų jau minimos Šilalėje padidėjusios arklių kainos. Dabar už vidutinį arklį mokėta 11 000 auksinų. Geram važiuotės arkliui mokėta net iki 30 000 auksinų, nors pernai galima buvo nupirkti už 12 000 auksinų. Apskrityje duotas Pramonės Ministerijos leidimas supirkinėti arklius ir gabenti juos į Olandiją. Todėl arklių kaina pakilo bemaž tris kartus.
1920 m. gegužės mėnesį plačioji visuomenė sužinojo, kad Teneniuose žmonės labai serga ir miršta vidurių šiltine. Dabar esą truputį sustojo.
Įdomi dar viena, 1921 m. sausio 27-osios, informacija vėlgi iš Tenenių. Už dviejų varstų esąs Adomavo dvaras. Kaip pasakoja senesnieji čionykščiai gyventojai, čia kitą kartą gyvenęs dabartinio Lenkijos galvos Pilsudskio tėvas ir valdęs šioje apylinkėje penkis dvarelius bei kažkur Vilniaus gubernijoj Zalavo dvarą (Švenčionių rajone). Bet nusigyveno ir 1908 m. rusų valstiečių bankas išdalijo vietiniams valstiečiams buvusius čia jo dvarus, o Adomavas teko Milaševičiui. Pilsudskis turėjęs penkis sūnus ir dvi dukteris. Vyresnieji buvę Juozas ir Jonas. Caro laikais dalyvavę caro Aleksandro II nužudyme ir slapstęsi ilgai po miškus. Žmonės, išgirdę Pilsudskio vardą ir apie karą su lenkais, kalbasi, kad jis ateinąs savo dvarą nuo valstiečių atsiimti ir bijosi kaip piktos ligos lenkų.
1922 m. liepos pabaigoje laikraštis išspausdino A.Svajaus žinutę apie tai, kad Šilalės miestelis nors ir nedidelis, bet gatvės sutvarkytos gražiai. Prie kiekvienos gatvės kampo prikalta lentelė su gatvės vardu. Be to, prie kiekvieno namo prikaltos lentelės, kuriose pažymėta namo numeris ir savininko pavardė.
1925 m. vasario mėnesio pabaigoje įvyko pavyzdingas vakaras Šilalės valsčiaus Jucaičių kaime. Laikraštis rašo: „Gražu ir linksma girdėt apie pavyzdingą, dorą jaunimą, o dar labiau jame dalyvauti. Antrą Kalėdų vakarą, ačiū mokinio V.P. triūsui, buvo surengtas šeimyniškas vakarėlis, kame susirinko nemažas skaičius jaunimo, ne tik vietinio, bet ir iš aplinkinių kaimų. Vakarėlis atidarytas paskaitėle, kame raginta skaityt knygeles, laikraščius ir auklėtis save doroje. Pabaigoj padaryta rinkliava užsakymui laikraščio, po to sudainuota kelios sutartinės liaudies dainelės, pašokta, pažaista iki 10 valandai ir išsiskirstyta (Būtų gerai, kad dauguma mokinių, praleidžiant kaimuose atostogas, pasektų V. pavyzdį, atšauktų tuomi jaunimą nuo nepadorių smaguriavimų, su nurodymu kelio kaip išsiauklėt dorais ir naudingais savo tėvynei sūnais)“.
1925 m. rugsėjo 9 dienos Rubinaviškio I.D. pranešimas iš Šilalės rajono Rubinavo kaimo: „Mūsų kaimas visą laiką miegojo giliu kultūros miegu, tačiau pastaruoju metu kultūrinio judėjimo žnypteltas į šoną nepatenkintai sujudėjo ir apsivertė ant kito šono. Ir kaipo šito jo sujudėjimo išdavinį matome liepos 19 d. „Kultūros“ būrelio surengtą viešą pasismaginimo vakarą su vaidinimais. Dvaro kluone vaidintas Ašakos „Ponaitis“ – dviejų veiksmų komiškas dramatizmas. Vaidinimas kaimiečiams patiko. Paskiau buvo smagus šokiai iki apalpsiant“.
„Prekės vyniojamos maldaknygių lapais…“
Ir pagaliau „Amerikos lietuvio“ dėmesys pačiam apskrities centrui Tauragei.
1915 m. birželio 3-iąją rašoma apie stipriai jaučiamą vokiečių kariuomenės šeimininkavimą Žemaitijoje. Visi parubežio (pasienio) miesteliai – Palanga, Kretinga, Gargždai, Švėkšna, Naumiestis, Tauragė, Vainutas, Sartininkai – jų užimti ir sudeginti arba sugriauti. Žvalgai jodinėja po kaimus ir atiminėja maistą. Vyrus nuo 18 iki 50 metų surašinėja ir vedasi į Prūsus. Kas tik galėjo, stengėsi pabėgti, bet ne visiems pasisekė. Sartininkų miestelis po karo nekaip beišrodo. Iš visų jo namų belikę viena tik bažnyčia, kiti visi ugnyje supleškėjo ar šiaip griuvėsiais pavirto.
1920 m. pradžioje perskaitome žinią iš Skaudvilės, pavadintą „Bermontininkai išėjo“: „Paskutinė jų dalis pasižymėjo dar ligi šiol negirdėtais žvėriškumais ir plėšimais. Iš apylinkių kaimų apie Nemakščius ir Skaudvilę atimta daug arklių, karvių, penėtų kiaulių, grūdų, pašaro ir pinigų. Žmonės įbauginti, nes vokiečiai sako vėl grįšią. Kalniškių kaime Adomo Dulbio žmoną vienas vokiečių karininkas žvėriškai nužudė. Leriberto Juozo sudegino trobą, atėmė visus javus apie 750 pūdų, dvi penėtas kiaules ir tris karves. Šilių Petrą nušovė.
Kavaduonių kaime Petronę, Oną ir Adomą Jakaičius, Joną ir Antaną Bertačius vokiečiai smarkiai sumušė, Vaidatonių kaime Ivaškio Stepo sudegino visas triobas ir degant nieko neleido išnešti.
Pašuvykščio vienkiemyje Rimką Aleksą prie jo namų nušovė ir jo lavoną apiplėšė. Iš jo namų atimta turto už 28 000 auksinų. Minėtą Rimką nužudė ir apiplėšė paskutinis bermontininkų būrelis. Tarp jų buvo trys karininkai.
1920 m. gruodžio 18 d. Tauragėje vokiečių majoras Rossbachas buvo surinkęs vokiečių kareivius ir nurodė, kad kol kas stovėsią vokiečiai Rytų Prūsuose. Valdžios vis dėlto bijosi, nes ji žadanti juos nuginkluoti. Todėl patarė viską daryti slaptu būdu. „Vokiečiai ligi 11 val. ryto iš Tauragės visi išvažiavo. Vienas komendantas buvo pasilikęs, ir tas ieškojo sau vežimo ir turbūt jau išvažiavo. Skaudvilėje ramu, stovi ten mūsų kariuomenė. Žmonės džiaugiasi“.
Tuo pačiu laiku, kaip ir Šilalėje, Skaudvilėje 1920 metų spalio 17 dieną, įvyko didelė manifestuotė prieš lenkus. Dalyvavo Tauragės apskrities Gynimo Komiteto pirmininkas Puzinas. Prie manifestuotės rengimo uoliai dėjosi vokiečiai ir žydai. Surinkta aukų daugiau kaip 2000 auksinų. Manifestacijai pasibaigus, susiorganizavo 18 žmonių vietos Gynimo Komitetas ir šaulių būrys.
Beje, 1920 m. spalio pabaigoje Tauragėje buvo suimtas lenkų šnipas, rasta pas jį dokumentų, rašytų savotišku slapyraščiu. Šnipas šią vasarą buvęs Čekuos – Slovakuos, Vengruos, gyvenęs Vilniuj, o paskutinį laiką Dotnuvoj. Dabar Tauragėje norėjęs pereiti sieną ir neva į Ameriką keliauti.
1920 m. lapkričio 11 d. numeryje randame Kaimiečio vardu pasirašiusio autoriaus informaciją: „Nežinau ar visuose miesteliuose pas žydus krautuvėse yra taip paplitusios maldaknygės, kaip Tauragėje. Dažnai tenka matyti krautuvininkus vyniojant prekes maldaknygių lapais“. Įdomu ar ne?
Dar viena žinia, man, kaip cirko istorikui, ypač įdomi. 1920 m. rugsėjo pabaigoje pranešama, kad Tauragėje „valkiojas kažinkokie trys panašūs į žydus „štukoriai“: su būgnu, armoškom ir „liosais“, šneka rusiškai. Jie šokinėdami ir tarškindami vilioja iš žmonių pinigų. Žiopliai labai juos mėgsta ir renkasi būriais. Net vietos vyriausybė jiems prijaučia, liepos 17 leido jiems „Šaparinėj“ surengti „šunbalį“. Su tokiais tipais atsargiau: prieš karą į tokius pasivertę šnipinėjo svetimų valstybių agentai.
Reikėtų sutvarkyti turgaus dieną rinkoje vežimus, kurie netvarkoj stovi, užstoja kelią. Mėsininkų ir „bagamazininkų“ būdelės taip pat daro nedailaus įspūdžio, sukimštos prie pat Valdybos Namų. Net į buvusią Vokiečių pašto priemenę susineša mėsą. O del bobų su kiaušiniais, sviestu, uogom – sunku ir į komendantūrą įeiti“.
Per 1920-ųjų Atvelykį D.L.K. Kęstučio pulko N. batalionas iškėlė kariškiams vakarėlį. Čia pirmą kartą pasirodė pulko orkestras ir, kaip rašoma, „paliko gana smagaus įspūdžio“. Vaidinta juokingas veikaliukas „Ekspropriatorius“. Kariai atvyko rikiuote su orkestru priešaky. Sekmadienį tas pats veikalas pakartotas civilei publikai. Mokestis už įėjimą buvo nuo 8 iki 20 auksinų, kariškiams – 4 auksinai. Daugumą rolių neblogai atliko patys kareiviai. Po vaidinimo parengtas amerikoniškas aukcionas davė 1000 auksinų pelno. Visas vakaro pelnas skirtas kariškių švietimo reikalams, pasakyta parinktų eilių, padainuota, orkestras dailiai atliko himną. Pažymėtina, kad per vakarėlį buvo pavyzdinga tvarka, nežiūrint, kad mažutė salė buvo pilna žmonių.
1921 m. sausio 15 d. Eltos korespondento pranešimu, „Tauragės apskrities valdybos 1920 metų įplaukos žymėtinos šios: mokesčio nuo dviračių 19 275 auksinų, karietų – 3200 a. Iš savivaldybių depozito 1920 metų gauta 196 112 a. Viso įplaukų faktinai pereitais metais būta 485 222 a. Išlaidų gi padaryta faktinai 436 390 a. 80 skatikų. Išlaidos žymesnės šios: valdybos reikalams ir inventorių įgyti išleista 95 818 a. 10 sk., seimelio narių išleista 35 900 – mat seimelio narys už kiekvieną tarybos reikalais sugaištą dieną ima 50 auks. Švietimo reikalams išleista 98 125 a., sveikatos reikalams – 38,268 a. 105 sk., kelių, tiltų taisymui – 20,745 a.
Dar prieš metus laikraštyje pasirodė nežinomo „Amerikos lietuvio“ skaitytojo laiškas, labai aktualus ir šiandienos Lietuvai: „Čia nežinau, kodėl taip šaltai dirba Valsčiaus Taryba, į kurią įeina 39 nariai. Posėdžiai esti labai retai. Ypač pasižymi nepunktualingumu. Daro taip: atėjus nariui užrašo, „kad yra“, o užsirašiusis išeina. Išeina ir nebeateina… Taigi, taip tedirbant, nenuostabu, kad keliai nesutvarkyti, tiltai netaisyti ir t.t.“.
Tų pačių 1920-ųjų pavasarį užjūrin atkeliavo informacija iš Skaudvilės: „Mūsų apylinkėje šiemet miškai labai pabrango. Jeigu prašoma storų lentinių medžių, t.y. rąstų, nusiperka tik medžių numerius, už kuriuos tenka mokėti per 30 auks., o miške randa keletą tinkamų. Kiti tai mietai ar buomams tinkami medeliai ir ploni. Pav., vasario 19 d. buvo pardavinėjama Batakių rajone, netoli Skaudvilės. Vienas žmogus prašė 8 pušių lentoms, kurių numerius nusipirkęs užmokėjo 247 auks., o miške rado tik 4 tinkamas pušis, 2 kaziliukų ir 2 mietų ir tai visai plonų ir žemų. Taip tat žmonės, pirkdami tik medžių numerius, perka katę maišę ir tai Tauragės miškų valdyboje. Kieno čia dalykas, ar valdžios, ar girininko R., nežinia, tokie dalykai nelabai malonūs“.
1922 m. kovo mėnesį Tauragės miškų urėdo valsčiuose surengtos varžytynės miško pirkimo vietos reikalams sutraukė gausybę pirkėjų. Komisijų įkainotas miškas varžytynėse pasiekė labai aukštas kainas. Pavyzdžiui, miško, įkainoto 4000 auksinų, kaina pakilo iki 18 000 – 22 000 a. Kai kurių valsčių tarybos protestavo prieš miškų gabenimą užsienin ir reikalavo uždraudimo.
1923 m. balandžio mėnesį Tauragės apskrities valdyba patraukė teisman Šilalės valsčiaus viršininką už tai, kad šis nesistengė laiku aprūpinti mokyklų kuru. Tuo pačiu traukiamas teisman Gaurės valsčiaus viršininkas už tai, kad gautas neturtingiesiems malkas išdalino turtingiems savo geriems pažįstamiems.
1925 m. liepos 7-ąją Skaudvilės–Nemakščių vieškelyje Adakavo stačiatikiai, vadinami burliokais, užpuolė važiuojančius iš Vanagiškių palivarko Seimo narį J.Skyrių ir pil. Balsą. Pastarajam beginant p. Skyrių, smarkiai sužeidė galvą. Užpuolikai suimti ir tardomi.
1923 m. balandžio mėnesį laikraštis išspausdino tauragiškių skundą dėl to, kad Tauragės pašte „labai bjaurų paprotį turi patarnautojai, nes ten nuėjus kad ir su mažiausiu reikalėliu, neatliksi jo be pusės, o kai kada ir be cielos valandos, nes patarnautojai vis „neturi laiko“. Net kartais prašant pasiskubint ir nusiskundžiant neturėjimu laiko, gaunama išjuokimo atsakymas: „Neturi laiko? Aš turiu du, galiu ir tau vieną paskolint“. Ir rūko sau papirosą, ar kalbasi kuom, be atsižvelgimo“.
Tų pat metų liepos mėnesį Tilžėje apsilankė grupė Tauragės mokinių bei mokytojų, kurie pabuvojo Jagomasto ir Mauderodės spaustuvėse. Pas Mauderodę tauragiškiai rado dirbančius tuos pačius raidžių rinkėjus, kurie rinko tekstus pirmiesiems lietuviškiems laikraščiams „Aušra“ , „Varpas“ ir „Ūkininkas“.
Iš 1923 m. rugpjūčio 9-osios numerio publikacijos sužinome, kad Tauragėje labai vystosi pramonė. „Rūbo“ b-vės įsteigta elektros stotis duoda energiją visam Tauragės miestui. Dabar vedami laidai į Tauragės dvarą. Skubiai baigiamas tvarkyti tvenkinys, ties kuriuo bus statoma audykla. Statybos ir pramonės darbams vadovauja užsieniuose praktikos įgijęs inžinierius Andriušaitis. Reikalingos audyklai mašinos jau užsakytos Drezdene ir netrukus bus pargabentos į Lietuvą. Manoma, kad audykla pilniausiai imsianti gaminti namų reikmenis – staltieses, rankšluosčius ir pan.
Birželio 23-iąją po didelės kaitros Tauragėje pakilo tamsus debesis, kuris praėjo vietomis gausiai lydamas. Po lietaus ties Kęsčių (rašoma „Kenčių“) kaimu, apie 2 kilometrų kelyje, kur buvo prilyta, atsirado pilna mažyčių vieno didumo tik ne vienos spalvos varliukių (apie 1 cm). Ant kelio ir šalia jo varliukių buvo apie 100–150 vienam kvadratiniam metre.
1923 m. rugpjūčio mėnesį tauragiškis matininkas Abramovič, kaltintas kyšių ėmimu, buvo Šiaulių apygardos teismo valstybės gynėjo įsakymu areštuotas, o po keleto dienų 5000 litų laiduojant paleistas. Tas pats Abramovič tebedalyvauja apskrities žemės reformos komisijos posėdžiuose… Pažįstama situacija ar ne?
1926 m. gegužės 20-ąją „Amerikos lietuvis“ pranešė, kad surastas 1915 m. Tauragės padegėjas: „Prieš vokiečiams įžengiant į Lietuvą, kažkieno padegtas Tauragės miestas visas sudegė. Dabar gi aiškėja kas tai padarė. Padegėjas esąs pil. Herbert Valdait iš Pagėgių. Jis buvęs vokiečių kariuomenėje kažkokiu vyresniuoju ir pasinaudodamas gerai vietą žinąs su žinia vokiečių vyriausybės padegęs miestą. Pats Valdait prisipažįsta tą padaręs“.
***
Tai tik maža dalelė informacijos, įamžintos prieš 100 ir daugiau metų pageltusiuose „Amerikos lietuvio“ puslapiuose. Gal kai kam atskiri faktai bus girdėti, gal papildys turėtų žinių apie Tauragės apskritį bagažą. O gal kam taps tiesiog maloniu pasiskaitymu. Ši publikacija apima labai nedidelį, vos keleto metų, laikotarpį. Dar ne vienas faktas laukia savo pagarsinimo. Jeigu, žinoma, tai bus įdomu „Tauragės kurjerio“ skaitytojams.
Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.
