Apie tuos, kuriuos prisimenu

Dalintis:

Pastaraisiais metais, deja, vis rečiau tenka buvoti gimtajame mieste. Ir kiekvieną kartą, eidamas išgražėjusiomis jo gatvėmis, būtinai sustoju prie pastato Vytauto gatvėje, pažymėto 55-uoju numeriu.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia, kaip žinia, buvo žydų pradinė Tarbut mokykla, dabar šiame name įsikūrusi Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūra. Tačiau man, kaip ir šimtams tauragiškių, šis namas ilgai primins čia ilgus metus veikusią muzikos mokyklą. Tada, 1961-ųjų rugsėjo 1-ąją, mažas mokinukas, kartu su 170 kitų paauglių įžengęs per jos duris, tikrai negalėjo žinoti, kad sutiks čia tiek puikių mokytojų, sužinos tiek ne visiems prieinamų dalykų ir svarbiausia pamils tą stebuklingą  muzikos pasaulį, lydėsiantį visą gyvenimą. Mokykla Marijos Klimašauskienės iniciatyva įkurta lygiai prieš 70, 1954-ųjų spalio 1 dieną. Pirmuosius mokslo metus pradėjo vos trys mokytojai ir keletas mokinių. Po metų jų jau buvo 52…

Prisiminimai – labai nedėkingas dalykas, kai nori to ar nenori prasiveržia nemažai subjektyvumo. Tačiau niekada neužsimirš dešinėje nuo lauko durų solfedžio pamokų klasė, kur šeimininkavo labai reikli chorvedė Nijolė Jautakienė. Negalėjau nė pagalvoti, kad po daugelio metų, pradėjęs išsamiai tyrinėti Lietuvos cirko istoriją, su šia šaunia moterimi, legendinės cirko artisčių seserų Stankučių šeimos atstove, likimo būsiu suvestas dar ne kartą, o Kaune ir visoje Lietuvoje skambės jos ir po daugelio metų jos įkurtos Kauno sakralinės muzikos mokyklos „Pastoralė“ vardas. N.Jautakienė buvo Tauragės rajono ir Kauno miesto dainų švenčių dirigentė, 1997 metų Lietuvos moksleivių dainų šventės Vilniuje dirigentė. Vėliau mokyklos koridoriuje kartkartėmis bėgiodavo ir tada dar visai maža mergaitė, o dabar – pasaulinė žvaigždė Gintarė Jautakaitė…

Antrajame aukšte, nedidelėje klasėje, buvo mano, akordeono specialybės, klasė. Mokytojai Vytautas Adomaitis ir kartais jį pavaduodavęs Edmundas Jautakas stengėsi ne tik išmokyti įvaldyti instrumentą, bet ir perprasti atliekamų kūrinių subtilybes. Prisimenu, kaip tas pats V.Adomaitis kartu su mano mama ieškojo pirkti man pirmojo akordeono. Ir surado puikų vokišką „Meteor“. Mokyklos direktorius A.Jurgilas, gitaros, o vėliau kontraboso paslaptis atskleidęs V.Urbonas – tik keletas šaunių pedagogų, kuriems dėkingi daugelis tauragiškių. Nežinau, ar daugiau kas nors mokykloje mėgino įvaldyti tą didelį vertikalų „smuiką“, tačiau man teko laimė kartu su akordeonininkų orkestru atlikti netgi virtuoziškąjį A.Chačaturiano „Šokį su kardais“ iš baleto „Gajanė“…

Trumpam nukrypdamas nuo rašinio temos noriu tik priminti, kad su Tauroggeno ar Tauragės vardu susiję nemažai muzikos legendų – R.Šumanas, H.Berliozas. Nors dar neturiu galutinių įrodymų, bet drįstu tvirtinti, kad 1842 metais čia galėjo lankytis vienas didžiausiųjų XIX amžiaus pianistų ir kompozitorių F.Listas. 1904 metais Tauragėje gimė kompozitorius, dirigentas, smuikininkas, menotyros kandidatas Abelis Klenickis, 1907 metais Pagramantyje – operos solistas Juozas Mažeika, lankęs Pagramančio pradinę mokyklą, vėliau mokęsis Tauragės gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Su jo sūnumi Jonu, dainavusiu „Vilniaus aidų“ ansamblyje, teko nemažai bendrauti Lietuvos televizijoje, kur Jonas ilgai dirbo garso režisieriumi. Juozo Mažeikos duktė Džilda sužibėjo kaip garsi Rusijos kino aktorė ir įvairių solidžių estrados kolektyvų solistė. Gi anūkas L.Karalius ne tik dainavo „Žas“ grupėje, bet netgi tapo Seimo nariu… Keletą metų Tauragėje, Varlaukyje, Nemakščiuose dirbo lietuvių kompozitorius, kapelmeisteris, choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas Juozapas Gudavičius…

O šiandien noriu prisiminti ir tuo pačiu priminti kraštiečiams keletą tikrai nusipelniusių, nors gal nepelnytai primirštų aukščiausiosios klasės muzikų, be kurių neįmanoma įsivaizduoti anų tolimų metų Tauragės kultūrinio gyvenimo.

Eduardas Balčiūnas

Pirmiausia, kas iškyla atmintyje, prisiminus šį įspūdingą ir daug Tauragės kraštui nusipelniusį žmogų – prieš daugelį metų senajame Tauragės stadione vykusios futbolo rungtynės. „Tauras“ tada labai sėkmingai žaidė Lietuvos aukščiausiojoje lygoje, aikštės ribos beveik siekė pirmąją suolų eilę, todėl, žaidėjui su kamuoliu artėjant prie aikštės krašto, dauguma sirgalių išgąstingai susigūždavo… Tarp gausių žiūrovų dažnai galėdavai matyti ir muzikos mokytoją Eduardą Balčiūną, kuris turėjo savo nuolatinę vietą kairiajame aikštės sparne. Per vienas rungtynes mokytojas greičiausiai prisnūdo, o žaidėjo spirtas kamuolys pataikė tiesiai į jį. Ir visų pažįstama asmenybė, kvatojant stadionui, nuvirto nuo suolo… O atsistojęs nusilenkė ir visiems pamojavo…

Pateikiu šį pavyzdį ne norėdamas pasišaipyti iš garbingo šviesaus atminimo žmogaus. Noriu pasakyti, kad muzikas neapsiribojo vien savo sritimi, domėjosi viskuo gyvenime ir turėjo puikų humoro jausmą.

O gimė muzikos mokytojas, choro ir orkestro dirigentas, kompozitorius Eduardas Balčiūnas toli nuo Lietuvos, Kizil Arvate, Turkmėnijoje, 1907 metų rugpjūčio 24 dieną. Jo tėvas buvo vargonininkas, klarnetininkas ir kapelmeisteris, todėl ir savo sūnų išmokė muzikos rašto bei groti pučiamaisiais instrumentais. 1921 metais Eduardas su tėvais atvyko į Šiaulius, kur pradėjo groti pučiamųjų orkestre, eksternu išlaikė progimnazijos kurso egzaminus. 1926–1930 metais Klaipėdos muzikos mokykloje mokėsi griežti smuiku pas čekų pedagogus L.Hajušą ir E.Leichnerį. Griežė moksleivių simfoniniame orkestre, kuriam dirigavo kompozitorius, chorų organizatorius ir dirigentas, muzikos publicistas, folkloristas, pedagogas ir muzikos visuomenininkas Stasys Šimkus ir vargonininkas, dirigentas, chorvedys, pedagogas, kompozitorius Juozas Gaubas, bei dainavo vyrų chore. Baigęs muzikos mokyklą, kurį laiką mokytojavo Eržvilke, Rietave, Plungėje ir Kėdainiuose.

Nuo 1937 metų iki mirties E.Balčiūnas gyveno Tauragėje. Buvo kariškių pučiamųjų orkestro kapelmeisteris, muzikos mokytojas gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Pokario metais mokė muzikos ir dainavimo 1-ojoje ir 2-ojoje vidurinėse mokyklose, vadovavo vaikų, vyresniųjų klasių moksleivių ir miesto chorams bei pučiamųjų orkestrams. Vėliau dėstė muzikos mokykloje, chorvedžių ir pučiamųjų orkestrų vadovų metiniuose kursuose. Vienas pirmųjų pradėjo rengti Tauragės apskrities ir rajono meno mėgėjų olimpiadas, apžiūras ir dainų šventes, buvo jų vyriausiasis dirigentas. Sukūrė pjesių pučiamųjų orkestrui, dainų chorams ir solistams.

Mirė E.Balčiūnas 1975 metų rugpjūčio 4-ąją Tauragėje. Palaidotas Papušynės kapinėse.

Liudas Andrulis

Liudas Andrulis. Tinklalapio google.com nuotrauka

Šio didelio pedagogo, choro dirigento, kompozitoriaus nuopelnai Tauragėje gražiai įvertinti. Jis 2018 metais pelnytai išrinktas į 100 labiausiai Tauragės kraštui nusipelniusių žmonių sąrašą.

Gimė Liudas Andrulis 1922 metų liepos 1 dieną žinomo muziko Domo Andrulio šeimoje dabartinio Joniškio rajono Girkančių kaime ir su Taurage susipažino jau ankstyvojoje paauglystėje. 1936 metais pradėjęs mokytis Tauragės mokytojų seminarijoje, vėliau persikėlė į Ukmergę, kur 1941-aisiais baigė vietos mokytojų seminariją, 1952 metais pervadintą pedagogine mokykla. Tauragėje ir Ukmergėje daug muzikos žinių jis gavo iš mokytojų smuikininko, chorvedžio Petro Vacbergo ir chorvedžio, kompozitoriaus Enriko Kiškio. Taip rašoma oficialioje kompozitoriaus biografijoje. Tačiau ant paminklo Papušynės kapinėse kažkodėl iškalta kita gimimo data – 1923 metai. Gal Tauragėje dar yra L.Andrulio artimųjų, kurie galėtų šį nesutapimą paaiškinti?

Karo metais jis buvo Žagarės progimnazijos muzikos mokytojas, vadovavo 100 dalyvių mišriam chorui, kuris atliko J.Naujalio „Burtus“, S.Šimkaus „Vėjo dukrą“ ir „Tu pasakyki man, saulužėle“, J.Strausso  „Žydrąjį Dunojų“. Vėliau pokariu trumpai mokytojavo Šiauliuose, Telšiuose ir Baisogaloje. 1946–1957 metais dėstė muziką, vadovavo chorams Ukmergės mokytojų seminarijoje ir vidurinėse mokyklose. Kartu penkerius metus neakivaizdiniu būdu studijavo chorvedybą dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje docentų Konrado Kavecko bei Antano Budriūno klasėse. Uždarius Ukmergės pedagoginę mokyklą, kuriam laikui išvyko į Šiaulius, muzikos mokykloje dėstė chorvedybą, buvo direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, vadovavo keliems miesto chorams ir simfoniniam orkestrui. Na, o dar vėliau persikėlė į Vilnių ir vienerius metus dirbo Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.

Kurį laiką L.Andrulis buvo valstybinės filharmonijos muzikos redaktoriumi. O nuo 1962-ųjų jau visam laikui atvyko į Tauragę. Mokė muzikos ir dainavimo, vadovavo moksleivių chorams 1-ojoje vidurinėje mokykloje. 1964 metų I respublikinei moksleivių dainų šventei parengė 100 dalyvių jaunių chorą ir 75 vyresniųjų klasių moksleivių mišrųjį chorą. 1980 metų respublikinėje dainų šventėje dalyvavo L.Andrulio parengtas Tauragės rajono švietimo darbuotojų mišrus choras. Energingasis chorvedys vadovavo 1956 metais užgimusiam dainų ir šokių liaudies ansambliui ,,Jūra“, kitiems miesto chorams bei orkestrams, tarp jų – Jokūbo Kindsfaterio iniciatyva įkurtam „Keramikos“ gamyklos dainų ir šokių liaudies ansambliui.

Kaip prisimena Tauragės garbės pilietis Eugenijus Šaltis: „Viename pedagogų vakarėlyje mane išgirdo dainuojant žinomas muzikas, buvęs Tauragės muzikos mokyklos direktorius, kompozitorius Liudas Andrulis. Jis tvirtai pareiškė, kad mums reikia dainuoti duetu su R.Eiču (Romas tuo metu dainavo solo „Jūros“ ansamblyje, buvo laimėjęs garbingą „Sidabrinių balsų“ laureato vardą, turėjo gabių mokinių, kurie dainavo koncertuose, dalyvavo konkursuose, laimėdavo prizų, diplomų.) Jis – tenoras, aš – bosas, išeisiąs geras duetas. Davė plokštelę su I.Dunajevskio operetės ištrauka (berods, „Laisvasis vėjas“) ir liepė atostogų metu išzubryti žodžius, išmokti man antrąjį balsą, o Romui – pirmąjį. Taip ir prasidėjo. Pirmasis pasirodymas su Dunajevskio ištrauka „Dili dili dili, dili dili don…“ neprisvilo. Priešingai – sukėlėme per koncertą ovacijų audrą“.

1969–1974 metais L.Andrulis dirbo vaikų muzikos mokyklos direktoriumi ir mokytoju, buvo ilgametis Tauragės rajono dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, respublikinių moksleivių dainų švenčių konsultantas, 1970 metų respublikinės dainų šventės dirigentas. Harmonizavo ir sukūrė dainų chorams, parašė instrumentinių pjesių vaikams.

Pedagogas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius Algirdas Ažubalis viename savo straipsnių prisiminė buvusio L.Andrulio mokinio baritono Danieliaus Sadausko žodžius apie savo mokytoją – tai buvęs iš tiesų puikus profesionalas, garbingas, savęs netausojantis dėstytojas. O pats profesorius pridūrė – L.Andrulis buvo ypač humaniškas pedagogas, nereikalaudavęs iš mokinių neįmanomų dalykų (autoriui, neturinčiam muzikinės klausos, neužkirto kelio gauti pirmąjį – pradinių klasių mokytojo – diplomą).

Apie šį ypatingai Tauragės kraštui nusipelniusį pedagogą, muziką, kompozitorių galėčiau rašyti dar daug. Tačiau niekada nemėgau nuogos statistikos, datų. Skaičiai nepajėgūs papasakoti apie žmogų. Todėl negaliu trumpai neprisiminti su L.Andruliu susijusio prieš daugiau nei 50 metų vykusio epizodo, turėjusios nemenkos įtakos mano gyvenimui.

Jau buvau baigęs muzikos mokyklos akordeono specialybės kursą, kai direktorius A.Jurgilas pasiūlė dar vienerius metus patobulinti grojimo techniką ir pasimokyti groti kontrabosu. Tai vėliau labai pravertė dalyvaujant ir estrados grupėse, ir Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje. Instrumento paslaptis atskleisti ėmėsi šaunus jaunas specialistas V.Urbonas. Tačiau tai dar buvo ne pabaiga. Vieną dieną mane ir Šarūną Stončių pasikvietė mokytojas L.Andrulis ir pasiūlė mokytis… kompozicijos pagrindų. Tai, žinoma, buvo įdomu, nors ir skambėjo labai egzotiškai. Tikrai negalvojau, kad tai bus taip sudėtinga. Dabartiniams kūrėjams, kai pagrindinį jų darbą neretai atlieka kompiuteriai, sintezatoriai, sunku suprasti, kad instrumentuotė, kompozicijos uždaviniai gali būti gerokai sudėtingesni už matematiką. Ir šiandien stebiuosi mokytojo, žinomo kompozitoriaus, kantrybe, taisant mūsų klaidas, tiesiogine prasme kankinantis su mumis. Ne kartą buvo kilusi mintis viską mesti, bet L.Andrulis sugebėdavo įtikinti, kad tai, ką išmoksi, gyvenime bus reikalinga. Ir  rezultatas netruko ateiti, mano parašyta daina „Žibutė“ nuskambėjo netgi per Lietuvos radiją…

Mirė Liudas Andrulis 1983 metų gegužės 29 dieną Tauragėje. Palaidotas Papušynės kapinėse.

Vytautas Naraškevičius

Vytautas Naraškevičius. Tinklalapio discogs.com nuotrauka

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau – o kada gi mano gyvenime atsirado opera, klasikinė, simfoninė muzika, be kurių šiandien neįsivaizduoju savo kasdienybės? Gal studijų metais? Gal klausantis namie plokštelių? Ir suprantu, kad viso to kaltininkas gerąja prasme – nuostabus muzikos mokyklos pedagogas, muzikos literatūros mokytojas, lietuvybės riterio vardu viename Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos renginyje pavadintas Vytautas Naraškevičius. Tai jis vos ne privalomai reikalaudavo mūsų, tada dar pradinukų, lankyti Tauragės kultūros namuose vykstančius koncertus ir pirmadienį, per muzikos literatūros pamokas, kartu analizuoti. Buvo atvejų, kai per kokio nors pianisto pasirodymą salėje sėdėdavome vien mes, tačiau net nepajutome, kaip ėmėme tų koncertų laukti. O kai kartą scenoje, vos sutilpdami, susėdo Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro muzikantai ir legendinės, baltu kostiumėliu pasidabinusios, Margaritos Dvarionaitės vadovaujami užgrojo nemirtinguosius J.Strausso valsus, atrodė, kad kultūros namų salė pakilo į padanges ir negali nusileisti…

Su didžiule nostalgija prisimenu ir savo pirmąjį susitikimą su baletu Vilniaus senajame operos ir baleto teatro pastate, kur dabar įsikūręs Senasis teatras. Šią išvyką muzikos mokyklos mokiniams irgi organizavo V.Naraškevičius. Žiūrėjome berods P.Čaikovskio „Miegančiąją gražuolę“, iš salės be perstojo skambėjo šūksniai „Bravo!“, o mes pasimetę sėdėjome ir tylėjome, kadangi buvo prisakyta netriukšmauti ir dėmesingai stebėti…

Po daugelio metų plačiai žinomas kaunietis mokytojas Artūras Sinkevičius, dėstantis muziką, choreografiją ir vyriškajai pedagogų giminei gana netradicinę discipliną – etnokultūrą, prisipažino: „Iš jaunesnių klasių sunkiai ką beprisimenu, ypač muzikos pamokas. Tačiau vyresnėse klasėse pamokas vedė Vytautas Naraškevičius. Pamenu, jis mums buvo juokingas, nes liepdavo klausytis klasikinės muzikos ir už tai rašydavo pažymius. Muzikos pamokos tada nerūpėjo: muzikos istorija, kompozitoriai – viskas dvelkė tokia beprasmybe. Bet jis kartą ištraukė „Fojė“ plokštelę ir sako: „Pasiklausysime lietuviškos klasikos!“ Tai truputį nustebino. Jau vėliau, baigus mokyklą, teko su juo bendrauti  tikrai ypatingas žmogus, labai vertino mano darbą ansamblyje „Gilė“. Dar ir dabar per koncertus susitinkam, bet jis mane sunkiai prisimena, o aš jį – puikiai. Tada jis buvo tiesiog mokytojas, o dabar jame įžvelgiu tarpukario mokyklos bruožus: labai inteligentiškas, išsilavinęs, visada orus. Gal dėl garbingo savo amžiaus jis įspūdžio mokykloje nepadarė, nes tik vėliau supranti, kokie žmonės su tavimi dirbo“.

Dabar, kai rašau šiuos savo prisiminimus, nuostabiam žmogui, eseistui, muzikos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos nariui Vytautui Naraškevičiui – 94-eri. Sakoma, jei susirasi gerą darbą – niekada nereikės dirbti, V.Naraškevičius tą darbą rado.

Gimęs 1930-ųjų balandžio 17-ąją Ukmergėje, baigė švento Vincento Pauliečio draugijos seserų vienuolių pradžios mokyklą, tęsė mokslus Antano Smetonos gimnazijoje. Besimokydamas paskutiniojoje gimnazijos klasėje, suorganizavo du berniukų vokalinius ansamblius. Viename dainavo bendraklasiai, o kitame – ir žemesniųjų klasių gimnazistai. Po gimnazijos pradėjo dirbti Želvos vidurinės mokyklos  muzikos mokytoju. Ten vadovavo trims chorams. Su vyresniųjų klasių choru 1950 metais dalyvavo respublikinėje dainų šventėje Vilniuje. Tada gimė daina „Seni kovos draugai“, kurią pamėgo visa Lietuva, daina nukeliavo net į Sibirą, kur ją plačiai dainavo tremtiniai.

Vėliau V.Naraškevičius studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Klaipėdos mokytojų institute, kartu Klaipėdos aukštesniojoje muzikos mokykloje mokydamasis chorinio dirigavimo ir 1-ojoje bei 3-iojoje Klaipėdos septynmetėse mokyklose dėstė muziką („1-oji mokykla buvo mergaičių, joje jaučiausi kaip danguje – mergaitės buvo labai dainingos. 3-ioji mokykla buvo kaip pragaras. Čia besimokantys berniukai buvo nedainingi. Džiugu, kad Klaipėdoje, skirtingai nei pataikūniškame Vilniuje, vyravo patriotinė nuotaika. Žemaičiai nekalbėjo rusiškai, buvo nepalankūs okupantams. Rusai stebėdavosi, kodėl taip yra. Atsakydavau, kad jie atlaikė 200 metų kryžiuočių puolimą, neparodė palankumo pavergėjams, tai ir dabar nėra ko tikėtis“).

Mokslus baigęs, dirbo Plungės rajono Šateikių septynmetės mokyklos direktoriumi („Mokiniai čia buvo ramūs, apsnūdę, tikri žemaičiai. Kai jų klausdavau, ar išmokę, ar eis, ar žino, atsakydavo trumpiniais: „iš“, „ei“, „ži“… Čia dirbant, prie manęs prikibo karinis komisariatas, kad reikia eiti į armiją. Jei neisi, pateksi į baudžiamąjį batalioną, sakė. Prasidėjus mokslo metams, Šateikiuose palikęs žmoną Janiną, buvau priimtas į Vilniaus pedagoginio instituto III kursą, ten pratęsiau lietuvių kalbos ir literatūros studijas, dirbau folkloristu Liaudies meno rūmuose. Mane, kaip aukštosios mokyklos studentą, kariškiai paliko ramybėje“).

Na, o vėliau V.Naraškevičius 19 metų savo biografiją susiejo su Taurage („Žmona tauragiškė Janina irgi mokėsi tame pačiame fakultete Klaipėdos mokytojų institute, tik kursu aukščiau. Jos tėvas Antanas Dapkus, kaip ir mano senelis Mykolas Kairys, buvo darbštus batsiuvys, turėjo savo dirbtuvę ir uždirbdavo gerokai daugiau negu aš, mokytojas ir saviveiklinių chorų vadovas.

Sėkmingai baigęs instituto trečią kursą, pageidaujant žmonai, tapau Tauragės 2-osios vidurinės mokyklos muzikos ir lietuvių kalbos mokytoju. Vadovavau Kultūros namų ir „Maisto“ fabriko mišriems chorams bei Tauragės medikų saviveiklai, „Jūros“ ansamblio chorui. Įkūrus Tauragės vaikų muzikos mokyklą, ji tapo mano pagrindine darboviete. Chorine daina „Linelį raunu ne viena“ pradėjau savo darbą pirmojoje Tauragės dainų šventėje, tą pačią dainą diriguodamas dainų šventėje  atsisveikinau su darbu Tauragėje“).

Ir šiandien, sulaukęs labai solidaus amžiaus, dabar jau seniai kaunietis V.Naraškevičius neatstumia plunksnos ar instrumento („Dar gyvenant ir dirbant Tauragėje, kilo idėja kurti lyrinį lietuvių artojų šeimos epą – juk visos mūsų liaudies dainos yra artojų šeimos dainos. Jos turi vieną ir tą patį siužetą, tuos pačius veikėjus: tėvelį, motulę, brolelį, sesulę, bernelį, mergelę. Ten – jų gyvenimas, darbai, rūpesčiai. Visi lietuviai yra lyrikai. Lyrikos esminis bruožas – paprastumas. Lyrika – amžinybės menas, ji nusako, kas vyksta čia, dabar ar vyks ateityje, vadinasi, amžinai. Mūsų lyrinės dainos kalba artojų lūpomis. Tai pirmas pasaulyje pačių valstiečių autentiškas žodis. Viso pasaulio epai remiasi epiniu pasakojimu arba įvykiais, bet, pasak G.F.Hegelio, „lyrinė tauta gali sukurti savo lyrinį epą“. Toks lyrinis epas yra mano sudaryta lietuvių dainų poema „Žalioji rūtelė“ – pasaulinės epų sistemos baigiamasis akordas“).

Savo kūryboje V.Naraškevičius daug dėmesio skiria Vytauto Didžiojo temai, parašė nemažai patriotinių eilėraščių. Be to, nuolat kuria pjeses fortepijonui, išleido keturis sutartinių fortepijonui sąsiuvinius, tris M.K.Čiurlioniui dedikuotus preliudus, keturių dalių „Gimtinės dainas“ fortepijonui. Tremtinių chorai dainavo jo dainą „Išvaikščiok gūdžią stepę“. Dainų šventėje Vilniuje skambėjo keturios jo sutartinės, kurias atliko šimtas kanklininkių.

Išleido eilėraščių rinkinius „Vienakryptis“, „Žalgirio vėliavos“, „Minčių planeta“, sonetų rinkinį „Rūpestis“, eiliuotą esė  „Kosmoso Kolumbas“.

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.uro

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą