fbpx

Apie žiaurumus tada ir dabar

Dalintis:

Vasario 24-ąją Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie plataus masto invaziją į Ukrainą, pavadindamas ją „ypatinga karine operacija“, siekiančia „demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą“. Pasaulio žiniasklaida kasdien informuoja apie vis naujus, vis žiauresnius nusikaltimus prieš civilius okupuotuose Ukrainos Mariupolio, Černihivo, Charkivo, Kyjivo regionų rajonuose.

Tarp Rusijos pajėgų įvykdytų karo nusikaltimų – karinės agresijos pradėjimas, gyvenamųjų kvartalų, civilių slėptuvių ir ligoninių apšaudymas, humanitarinių koridorių civiliams gyventojams nesuteikimas, Ukrainos piliečių grobimas ir vežimas į Rusiją. Nuo karo pradžios iš didžiausios Europos valstybės pasitraukė keletas milijonų žmonių. Rusijos pajėgų žiaurumai, prievartavimai, žmogžudystės ir kiti smurtiniai veiksmai prieš Ukrainos žmones neišvengiamai turės būti tiriami kaip karo nusikaltimai.

Šis pasakojimas irgi apie karą ir jo žiaurumus. Tik ne apie šį, mūsų kasdien jaučiamą, o prieš 108-erius metus vykusį nelabai toli nuo Tauroggeno. Laikai, sakytumei, kiti, žmonės kiti, tačiau nusikaltimai visai panašūs…

Nukentėjo apie 50 gyvenviečių

Plėšikavimai ir žaginimai, žudynės ir masinis taikių gyventojų naikinimas – tai neišvengiama bet kurio karo dalis, ir Pirmasis pasaulinis čia ne išimtis

Rytų Prūsija – viena nedaugelio Vokietijos provincijų, kuriose vyko Pirmojo pasaulinio karo mūšiai ir vienintelė, kurioje pabuvojo 1914 metų rugpjūčio 17-ąją puolimą pradėjusi rusų kariuomenė.

„Pranešime visiems Rytų Prūsijos gyventojams“ buvo rašoma: „Imperatoriškoji Rusijos kariuomenė vakar peržengė Prūsijos sieną ir žygiuoja pirmyn, kaudamasi su Vokietijos kariuomene. Suteikta man teise skelbiu: 1. Bet koks civilių gyventojų pasipriešinimas imperatoriškiesiems Rusijos armijos daliniams bus negailestingai malšinamas, nežiūrint lyties ir amžiaus. 2. Gyvenvietės, kuriose pasireikš nors menkiausi užpuolimo faktai arba bus pasipriešinta kariuomenei, nevykdymas jos nurodymų, nedelsiant sudeginamos iki pamatų. Tačiau jeigu Rytų Prūsijos gyventojai nerodys kenkėjiškumo, mažiausia jų suteikta paslauga bus dosniai atlyginama materialiai ir apdovanojimais. Gyvenvientės ir jų turtas bus atsakingai saugomi“.

Vokiečių 8-osios armijos štabo viršininkas generolas Erichas Liudendorfas vėliau prisiminė tūkstančius kelius užplūdusių pabėgėlių. Apie pusė milijono žmonių iš visų Rytų Prūsijos kampelių patraukė link Kenigsbergo. Pati provincija, nors ir neturėjo didelės įtakos Vokietijos ekonomikai, buvo ganėtinai reikšminga šiai valstybei. Todėl nieko keista, kad rusų karius, ypač žemiausiųjų laipsnių, stebino tvarkingi ir turtingi vokiečių ūkininkų namai, apdirbti laukai.

106-ojo Ufos pėstininkų pulko kuopos vadas A.Uspenskis po keleto dešimtmečių prisiminė: „Mūsų kareiviai su nuostaba stebėjo nuostabius kelius, apsodintus vaismedžiais, įspūdingas sodybas raudonų čerpių stogais. Stebėjosi, kad štai kabo vaisiai ir niekas jų neliečia“.

Net imperatoriaus šeimos atstovas kunigaikštis Georgijus Romanovas netikėjo: „Kokia priešingybė buvo Širvindtas (dab. Kutuzovo) lyginant su purvinu ir nemaloniu Vladislavovu (dab. Kudirkos Naumiestis)!“

Panašios ir Generalinio štabo karininko Aleksandro Verchovskio mintys: „Jokių sukrypusių tvorų, duobių, mėšlo krūvų ir šiukšlių“.

Todėl nieko keista, kad visi šie vaizdai dažniausiai žemos kultūros kareiviams kėlė ne vien pavydą, bet ir neapykantą „supuvusiems kapitalistams“.

Negana to, dauguma vietos gyventojų tyčia klaidino atvykėlius ir jiems kenkė. Netgi generolo Aleksandro Pantelejevo „Vyriausybinės komisijos, sudarytos 1914 metų generolo Aleksandro Samsonovo 2-osios armijos žlugimo priežastims tirti pranešime“ greta kitų sutriuškinimo priežasčių nurodyta „nesiėmimas priemonių miškams, miestams ir kaimams ištirti, priešo partizanams sulaikyti, signalizacijos ir kitoms susisiekimo priemonėms, kuriomis priešas naudojosi mūsų dalinių užnugaryje, sunaikinimui“.

Įdomus atvejis nutiko Insterburgo (dab. Įsrutis, Černiachovskas) viešbutyje „Dessauer Hoff“, kuriame buvo įsikūręs 1-osios rusų armijos štabas. Tarp aptarnaujančiojo personalo įsitaisė dirbti du vokiečių kareiviai, nespėję pasitraukti su saviškiais. Kaip vėliau prisiminė viešbučio savininkas G.Torneris: „Kai vieną rytą pasirodžiau įstaigoje, verandoje kilo didelis triukšmas. Keletas štabo karininkų, tarp jų ir grafas Šuvalovas, jau laukė manęs. Jie pranešė, kad verandoje dingo segtuvas su dokumentais. Aš kategoriškai, mandagiai, teigiau, kad tarp personalo vagių negali būti. Ir tik gerokai vėliau, kai rusai jau buvo išvyti, Verdehofas, vėl tapęs vokiečių kareiviu, papasakojo, jog jis tikrai paėmė tą segtuvą su, kaip manė, svarbiais dokumentais. Tačiau vietoje laukiamo kartografinio žemėlapio segtuve tebuvo keletas laikraščių ir keletas telegramų…“

Būta netgi visai absurdiškų atvejų. Neidenburge (dab. Nidzica, miestas Varmijos Mozūruose, tarp Olštyno ir Mlavos) vienas praeivis metė akmenį į jojančius pro šalį kazokus ir buvo vietoje nušautas…

Kaip pastebėjo 1-osios kavalerijos divizijos generolas Vasilijus Gurko: „Nuo pat pirmųjų kampanijos dienų mums tapo aišku, kad priešas visais įmanomais būdais stengsis rinkti žvalgybos informaciją. Pradžioje nekreipėme dėmesio į greta mūsų kolonų žygiuojančiuosius arba dviračiais važinėjančius paauglius – iki tol, kol buvome priversti atidengti į juos ugnį. Vokiečiai padegdavo šieno kupetas, informuodami gretimų apylinkų stebėtojus apie judančius mūsų dalinius“.

Rugpjūčio 25 dienos pranešime fronto štabui generolas P. fon Renenkampfas (apie jį plačiai rašė ir „Tauragės kurjeris“) atkreipė dėmesį, kad „…gaunama pranešimų apie kariuomenės apšaudymus kaimuose. Visi tie kaimai sudeginti ir visuomenė apie tai informuojama. Pavyzdžiui, Hainrichsvaldo (dab. Slavskas) apylinkėse vokiečių patruliai nužudė keletą husarų ir sušaudė rotmistrą, už ką rusų kariškiai sudegino geležinkelio stotį bei du ūkius netoli Britanieno (dab. Rževskoje)“. Insterburgo gyventojas O.Hagenas tvirtino: „Visur rusams vaidenasi išdavystės, sabotažas ir šnipai“.

Rugpjūčio 28-ąją, po to, kai per susišaudymą su vokiečių žvalgybos būriu buvo sužeisti keletas rusų kavalerininkų, sudegintas Santopeno kaimas, o 21 jo gyventojas nužudytas, įskaičiuojant du vaikus ir katalikų kunigą.

Rytojaus dieną Bišofšteine (dab. Olštynas, Lenkija) po susišaudymo su šešiais vokiečių patruliais, kuriuos rusai palaikė partizanais, sušaudyti 36 vietos gyventojai. Tą pačią dieną dėl vokiečių kavalerininkų pasalos prieš rusų karo automobilį sudegintas Abšvangeno (dab. Tišino) kaimas ir nužudyti 47 jo gyventojai. Aukų greičiausiai būtų buvę daugiau, jeigu atsitiktinai pro šalį vykęs aukštesnis karininkas nebūtų sustabdęs šio siaubo.

Apskritai nuo panašių rusų armijos veiksmų nukentėjo apie 50 Rytų Prūsijos gyvenviečių.

Plėšikavimas ir vandalizmas

Nestigo ir plėšikavimų bei išžaginimų. Vokiečių tyrinėtojai įvardija tris–keturis tūkstančius plėšimo atvejų, nes neretai tie patys namai buvo užpuolami po keletą kartų, ir bemaž 400 išžaginimų. Ypač daug nusikaltimų įvykdyta per 1-osios ir 2-osios armijų atsitraukimą, kai diciplina daliniuose visiškai pašlijo, o vadai užsiiminėjo savo reikalais. Karininkai į tokius dalykus žiūrėjo pro pirštus, dažnai netgi pateisindami tai „žalos priešui padarymu“.

Oficialiais Vokietijos statistikos duomenimis, per karo veiksmus Rytų Prūsijoje Rusijos armija visiškai ar iš dalies sudegino ketvirtadalį visų kaimų ir nužudė 1491 civilį.

Pavyzdžiui, į vieną kaimą įžengus 1-osios kavalerijos divizijos daliniams, vokiečiai atidengė artilerijos ugnį. Rusų pulkininką sunervino ypač taiklūs šūviai. Jis pasiteiravo keleto prie bažnyčios stovėjusių vietos gyventojų, ar nėra varpinėje vokiečių ugnies koreguotojų. Teiginiu, kad ten nieko nesama, aukštas karininkas nepatikėjo ir pasiuntė vieną pulko muzikantą patikrinti. Kareiviui kopiant laiptais, netikėtai varpinėje pasigirdo šūvis. Visi nutarė, kad viršuje aptiktas priešas. Įsiutęs pulkininkas įsakė sušaudyti tuos pačius vietos žmones, kas čia pat ir buvo atlikta. Tuo metu iš varpinės sugrįžo pasiųstasis eilinis ir pranešė, kad nieko nerasta. Pasirodo, jis pats, lipdamas į viršų, netikėtai nuspaudė šautuvo nuleistuką…

Dar tragiškesnis atvejis nutiko jau minėtame Abšvangeno kaime. Rugpjūčio 29-osios naktį čia pasirodęs vokiečių būrys iš Kenigsbergo surengė pasalą, pastatę prie visų išvažiavimų iš centrinės aikštės vežimus su šienu, apšaudė rusų kavalergardų štabo automobilį. Žuvo kornetas Golynskis, keletas kariškių sužeisti, bet jiems pavyko pasislėpti. Reaguodami į tai, kavalergardai apsupo kaimą ir surengė kratą. Visus, pas ką rado ginklų, sušaudė, o namus padegė. Iš viso Abšvangene žuvo 65 šio kaimo gyventojai ir 9 gretimų kaimų gyventojai.

Negana to, įžengę į gyvenvietę ir apsistoję nakvynei, rusai pasirinkdavo įkaitų, taip užtikrindami sau saugumą. Kaip prisiminė vietos vokietė Berta Klaus, Hainrichsvalde, keršydamas už nušautą rusų kareivį, rotmistras surinko aikštėje 100 miestelio gyventojų ir pareikalavo išduoti žudiką. Pastoriui Mertensui pavyko per vertėją įkalbėti paleisti moteris ir vaikus, bet rotmistras vis tiek grasino pakarti du vyrus. Kraujo pavyko išvengti, nes mokytojas Grau pamėgino prisiimti kaltę. Rusų karininkas, nustebintas vyriškio drąsos, paleido jį, nors vis dėlto 31 vyrą kareiviai stipriai nuplakė rimbais.

Lapkričio viduryje 10-osios armijos vadas generolas Fiodoras Siversas išleido įsakymą, kuriame pamėgino reglamentuoti rusų dalinių veiksmus, remdamasis jau įgyta patirtimi: „1. Dėl priešiško vokiečių ir žydų požiūrio į mus vyti visus darbininkiško amžiaus vyrus vokiečius ir žydus paskui atsitraukiantį priešą. 2. Rūpestingai tikrinti ligonines, patikint šį darbą karininkams, visus ten randamus sveikus vyrus laikyti karo belaisviais ir siųsti į užnugarį. 3. Stambiose gyvenvietėse iš labiausiai pasiturinčių vokiečių imti įkaitus, pranešant jiems ir vietos gyventojams, kad įkaitai atsako gyvybe už kiekvieną priešiškumo mūsų armijai pasireiškimą. <…> 8. Surinktas arba aptiktas sandėliuose atsargas išvežti į Rusiją. <…> 10. Privačių asmenų, atlikusių prieš mus kenkėjiškus veiksmus, turtą, nedelsiant sunaikinti. 11. Visą valdišką priešo turtą, jeigu jo negalima išvežti, sunaikinti arba neatstatomai sugadinti“.

Naujoji rusų valdžia mėgino okupuotuose miestuose kovoti su kariuomenės girtavimu. Buvo draudžiama parduoti alkoholį rusų unterkarininkams ir kareiviams. Apie bet kokius pažeidimus reikėjo pranešti komendantui. Po to, kai rusai rugpjūčio 9-ąją užėmė Širvindtą (dab. Kutuzovo), vienas pirmųjų įsakymų tapo sudaužyti visus vyno butelius.

Tiesioginis rudens mūšių Rytų Prūsijoje dalyvis Rusijos 1-osios Pavelo Renenkampfo armijos štabo karininkas Piotras Akermanas savo atsiminimuose rašė, kad kartą divizijos štabo Geldapėje (dab. Geldapė – miestas šiaurės rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, 5 km nuo sienos su Kaliningrado sritimi) pirmojo aukšto parduotuvėje dėl išgėrusio kareivio numestos neužgesintos nuorūkos kilo didelis gaisras.

Įdomus jau minėtojo P. fon Renenkampfo rugsėjo 2 dienos įsakymas 1-ajai armijai rengtis gynybai. Jame, be kita ko, rašoma: „1. Kruopščiai rinktis pozicijas, patikimai įsitvirtinti, sudeginti priešais įtvirtinimus augaliją ir pastatus. 2. Sunaikinti vius priešais frontą esančius galvijus ir arklius“.

Jeigu pastatų naikinimą dar galima būtų pateisinti taktikos sumetimais, tai galvijai buvo ne naikinami, o paprasčiausiai išgenami į Rusiją. Piotras Akermanas liudijo: „…labiausiai nukentėjęs kairysis armijos sparnas, skubiai traukdamasis, įsigudrino atvaryti nuo 10 tūkstančių iki 15 tūkstančių galvijų. Aš savo akimis mačiau juodmargių olandžių iš Rytų Prūsijos bandas“.

Plėšikavimas ir vandalizmas – neišvengiami bet kurio karo palydovai. Todėl nė kiek nestebina tokia ištrauka iš 10-osios armijos 1914 metų lapkričio mėnesio įsakymo: „Pastebėta, jog kariuomenė ir vežimai, vykstantys per mūsų užimtas Vokietijos gyvenvietes, plėšia vyno sandėlius ir prisigeria“.

Prasidėjus mūšiams, vis to paties Piotro Akermano prisiminimu Eitkūnų (dab. Černyševskoje) gatvės buvo užverstos įvairiausiais buities daiktais. Kareiviai rinkosi juos be jokio gėdos jausmo, laikydami karo trofėjais. Ir ne vien Eitkūnuose.

„Gumbinėje viešpatavo baisi netvarka, – pastebėjo į miestą atvykusi gailestingoji sesuo, imperatoriaus Nikolajaus II pusseserė Marija Pavlovna. – Išoriškai namai lyg ir nepaliesti, švarūs. Bet viduje nebuvo nė vieno neišplėšto buto. Išlaužtos durys, tuščios indaujos, drabužiai ant grindų, sudaužyti moliniai indai ir veidrodžiai, durklais subadyti baldai…“

Kareiviai, niekada nematę tokios buities, ėmė, nešė, vežė netgi visai nereikalingus daiktus. Kaip prisipažino Marija Pavlovna, ji pati irgi pasiėmė naują kavinuką ir ilgai jį naudojo…

Ką bepridurti? Jeigu jau paties imperatoriaus pusseserė po daugelio metų nesivaržydama taip prisimena, ką kalbėti apie eilinį kareivį. Dauguma jų brovėsi į namus ar parduotuves iš kiemų pusės, grobė viską, ką galėjo panešti, o langų arba vitrinų neliesdavo, kad nekiltų akivaizdžių įtarimų. Taip pat vis dėlto bijojo vadovybės, kuri griežtai baudė (ar bent jau stengėsi pagal galimybes tai daryti). Ypač generolas Pavelas fon Renenkampfas. Jis negailestingai kovojo su prievartautojais ir plėšikais. Kartą generolas įsakė sušaudyti be tardymo ir teismo septynis marodieriavusius kareivius.

Minėtasis armijos štabo karininkas Piotras Akermanas prisiminė: „Už marodieriavimą korė, šaudė ir žiauriai plakė lazdomis – po šimtą ar du šimtus kirčių. Silpnesniam žmogui tai reiškė kankinančią mirtį“.

Nė kiek ne švelniau elgėsi su plėšikais ir pasipriešinimą rodžiusiais piliečiais generolas Aleksandras Samsonovas. Vieno jo štabo karininko pranešime vadui minima: „Korpusas užėmė Neidenburgą (dab. Nidzica – miestas Varmijos Mozūruose, tarp Olštyno ir Mlavos), bombardavome jį už tai, kad gyventojai šaudė į kazokus. Dalis vietinių išsilakstė, kita dalis liko. Kai važiavau gatve, visi man lenkėsi… Įžygiuojant į miestą, būta nemalonių įvykių. Kareiviai daužė tuščių namų langus ir plėšė. Būtina išleisti įsakymą, kad už tai ką nors sušaudytų, reikia, kad kartu su daliniais vyktų karo lauko teismai. Paskelbkite gyventojams, kad sugautieji su ginklu ar gadinantys telegrafo linijas bus pakarti“.

Tiesa, jau po trijų dienų 2-oji armija buvo apsupta ir rusams nei plėšikai, nei kontribucijos neberūpėjo – kad tik pavyktų patiems išnešti kailį. Kartu, Aleksandro Samsonovo armijai vos peržengus Prūsijos sieną, prasidėjo tiekimo nesklandumai, todėl dauguma dalinių buvo priversti maitintis tiesiog iš „vietinių rezervų“.

Maistą vogti leido

Ypatingai „pasižymėjo“ kazokai. Netgi karininkas memuaristas, Lietuvos dvasinės (pravoslavų) seminarijos ir Vilniaus pėstininkų mokyklos auklėtinis A.Uspenskis liudijo: „Mane stebino ta neįtikėtina kazokų griovimo aistra. Įeini, buvo, į vokiečio sodybą ir jeigu čia iki tol pabuvojo kazokai, rasi žiaurių plėšikavimo įrodymų. Kartą aptikau vieną kazoką, betraukiantį rojalio klavišus. Į klausimą, kodėl jis taip daro, nepavyko gauti kokio nors logiškesnio atsakymo, išskyrus tai, jog rojalis – vokiškas…“

Nemažai Rytų Prūsija nukentėjo per 1-osios rusų armijos atsitraukimą 1914 metų rudenį. Jau vien pats atsitraukimo faktas, kaip žinia, neigiamai veikia kareivių psichiką ir moralę. Leibdragūnas A.Benderskis rašė: „Išsklaidyti pėstininkų daliniai netvarkingai žygiavo į rytus, degindami viską, kas pasitaikydavo jų kelyje“.

Pėstininkams buvo sunkiausia plėšikauti, nes „trofėjus“ teko nešti, greičiausiai todėl jie viską ir naikindavo vietoje. Kas kita artilerija ir arklių traukiami vežimai.

„Artilerijoje galima išvysti pabūklo priekyje užkrautą visą kiaulę, gramofonus… Vežimais temptos spyruoklinės lovos, o neretai netgi pianinai… Šlykštu buvo stebėti visas šias demoralizuojančias niekšybes, kurios dar labiau išplito revoliucijos laikotarpiu“, – liūdnai rašė rudens mūšių dalyvis karininkas K.Popovas.

Dažnai plėšiama buvo ne dėl noro vogti, bet tiesiog siekiant sunaikinti. Kaip pastebėjo vis tas pats karininkas Piotras Akermanas: „Sąmonė pasakydavo kareiviui, kad būtina kovoti su priešo materialine gerove“.

Kartais, tiesa, buvo sunaikinami ir įrenginiai, kurių vėliau labai stigo pačiai rusų armijai. 1914 metų žiemą, užėmus Lyko miestą, minuotojai susprogdino vandentiekio bokštą, be kurio netrukus nebuvo galima atkurti vandens tiekimo miestui, ir dalį skerdyklos, kuri buvo reikalinga ruošiant maisto atsargas kariuomenei. 10-osios armijos vado generolo Fiodoro Siverso 1915 metų sausio 6-osios įsakyme tiesiogiai nurodyta: „Gamyklų, fabrikų, malūnų ir kitų objektų griovimas turi vieną tikslą – padaryti kiek galimą didesnę žalą Vokietijos pramonei, kartu neatnešant nuostolio savo kariuomenei. Todėl, imantis griauti kokį nors statinį, būtina įsitikinti, kad jis nereikalingas dabar ir nebus reikalingas ateityje mūsų kariuomenei, ir tik tada pradėti darbus“.

Reikia pripažinti, kad tos pastangos davė rezultatų. Rytų Prūsijai buvo suduotas baisus ekonominis smūgis, atimta 135 tūkstančiai arklių, 250 tūkstančių karvių, 200 tūkstančių kiaulių ir didžiulė 1914 metų derliaus dalis.

1914–1915 metų rudenį ir žiemą kareiviai visą laiką leido šaltyje, todėl šildymuisi ardė namus, kitus statinius, paliktų sodybų baldus, degino knygas – žodžiu, visa, kas dega. Tai greičiausiai pasiekė ypatingą mastą, kadangi 10-osios rusų armijos vadas generolas Fiodoras Siversas buvo priverstas imtis veiksmų. Savo įsakyme jis rašė: „Mūsų užimtame Rytų Prūsijos rajone vietos gyventojų paliktus namus ir įrankius draudžiu naudoti šildymui, o naudoti tam turimas anglies, malkų atsargas, taip pat mišką“.

Dar daugiau, prie rusų neapykantos ir pavydo prisidėjo suprantamas ir vis labiau jautęsis alkio jausmas. Kaip vėliau prisiminė vienas aukštas rusų karininkas, į žemesniųjų kariškių meniu, ypač 1914 metų rugpjūčio mėnesį, įėjo vietoje sugautos antys, vištos ir aviena. Kartą vienas kareivis netgi įsipylė į barščius kakavos… Į maisto paieškas vokiečių kaimeliuose (dažniausiai tuščiuose) žiūrėta ne kaip į marodieriavimą, bet kaip į dalybas su turtingaisiais. Netgi rugpjūčio 26 dienos įsakyme Pavelas fon Renenkampfas pastebėjo: „Greičiausiai nespės atvežti duonos, bet tai neturi stabdyti mūsų šlovingos armijos puolimo. Daug maisto galima rasti vietoje. Mėsos – kiek tik nori. Daržovių ir bulvių taip pat, todėl duonos stygius nereikšmingas. Kariniams intendantams, aptikus miltų atsargas bei kepyklas, organizuoti duonos kepimą vietose“. Deja, ieškodamas produktų, rusų kareivis galėjo apversti vokiečių namus ant stogo…

Planuota labai greitai visiškai okupuoti provinciją. Atsitraukiant rusams jau nerūpėjo, kaip išvežti iš čia kuo daugiau vietos gyventojų, reikėjo galvoti apie savo kailį. Išliko įdomus vieno aukšto karininko liudijimas: „Vis toliau judėdami į Prūsijos gilumą, nuo Insterburgo pradėjome sutikti didelius transportus su pabėgėliais; juos mūsų komendantai siuntė link Rusijos pasienio“.

Dar didesnį mastą deportacija pasiekė per antrąjį Rytų Prūsijos puolimą. Nors pulta per tas pačias, kaip 1914 metais, teritorijas, politika jau buvo pasikeitusi. Vien pirmąją lapkričio pusę 10-oji rusų armija į Rusiją išsiuntė 515 įvairaus amžiaus žmonių. Ir jau 1915 metų sausio 19-ąją užsienio reikalų ministras Nikolajus Maklakovas kreipėsi į Vyriausiojo kariuomenės vado štabo viršininką Nikolajų Januškevičių prašydamas „stabdyti masinį Rytų Prūsijos gyventojų trėmimą“.

Internuotųjų į Sibirą ir Pavolgį skaičius matuotas tūkstančiais, o laikyti jie, kaip ir karo belaisviai, šiurpiomis sąlygomis. Provincijos generalgubernatoriumi po visiškos okupacijos turėjo tapti generolas Pavelas Kurlovas (beje, karinę karjerą pradėjęs 1883 metais Tauroggeno pasienio brigadoje). Savo prisiminimuose jis rašė: „Aš laikiau negalimu visiškos civilinės valdžios įvedimą, o galvojau, kad svarbiausiuoju mano tikslu yra užnugario aprūpinimas ir visokeriopa parama Rusijos kariuomenei“. Tačiau viską daug greičiau išsprendė vokiečiai, išviję rusus iš provincijos. Klausimas, kas, kaip ir kada valdys Rytų Prūsiją, atkrito savaime.

Dalintis:

About Author

Alvidas Jancevičius

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą