Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
1940-ieji. 84-eri metai prabėgo nuo Lietuvos okupacijos pradžios. Daugybė žmonių per tuos ilgus metus patyrė represijas, žuvo lageriuose, namo nebegrįžo, nors be galo mylėjo Lietuvą. Ne apie visus juos dar žinome, ne visų istorijas prisimename.
Nuteistas penkeriems metams lagerio
2014 metų kovo 22-ąją, sulaukęs 88-erių, mirė Telšių vyskupijos Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos rezidentas kunigas jubiliatas Antanas Jurgaitis. 1926 metais jis gimė ano meto Skaudvilės, o šiandien Šilalės rajono Upynos kaime. 1934–1940 metais mokėsi Upynos ir Skaudvilės pradinėse mokyklose, 1940–1943 metais – Tauragės vidurinėje mokykloje, 1943–1945 metais – Telšių kunigų seminarijoje ir 1945–1951 metais – Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1950-ųjų rugsėjo 24-ąją įšventintas kunigu. 1951 metais – vikaras Švėkšnoje, 1951–1953 metais – Tūbinėse, klebonas 1953–1956 metais Vaičaičiuose ir 1956–1957 metais – Kontaučiuose.
Šį garbingą pirmąjį Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriuje palaidotą kunigą prisiminiau ne vien todėl, kad jis artimai susijęs su Tauragės kraštu. Nuo 1957 metų kovo 1-osios iki 1960-ųjų rugsėjo 12-osios jo tarnystė Dievui buvo sustabdyta, kunigas už antitarybinę propagandą pagal tuomečio Baudžiamojo kodekso 58-10 str. 1 d. buvo nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams sovietinio lagerio. Tiesa, už grotų išbuvo tik pusketvirtų metų. Pagal lagerio vadovybės rekomendacijas ir atitinkamą teismo nuosprendį nuo tolesnio bausmės atlikimo atleistas. Grįžęs iš tremties, tapo Kaltinėnų vikaru, Šakynos klebonu, Šilutės altarista su vikaro pareigomis, vėliau – Judrėnų klebonu, o nuo 1970 metų įpareigotas aptarnauti Spraudį (Plungės r.), buvo Ylakių administratorius su pareiga aptarnauti Vaičaičius ir Aleksandriją. 2002 metais atvyko į Mažeikius.
Atsivėrusiuose KGB archyvuose pavyko rasti labai įdomų ir visiškai slaptą Lietuvos SSR KGB 1957 metų kovo 12 dienos pranešimą Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriui Antanui Sniečkui apie kunigo areštą. Paties LSSR KGB pirmininko generolo majoro Kazimiero Liaudžio pasirašytame dokumente sakoma, kad LSSR KGB ilgai sekė antitarybiškai nusiteikusį Plungės rajono Kontaučių ir Žlibinų parapijų kunigą Antaną Jurgaitį.
Nustatyta, kad, dar būdamas Kauno kunigų seminarijos klieriku, jis 1951–1952 metais reiškęs paramą ir pritarimą „nacionalistinių buržuazinių (atsiprašau, taip rašoma dokumente, – A.J.) gaujų nariams ir viešai kalbėjęs, kad tokia ginkluota pasipriešinimo kova Lietuvai esąs teigiamas reiškinys“. Tuo pat metu A.Jurgaitis neslėpęs, kad jauniems kunigams, baigusiems seminariją, reikėtų auklėti parapijiečius „ištikimybės Dievui ir savo nelaimingai tėvynei“ dvasia.
1940 m. birželį Lietuvos dienraščiai nerišliai pranešinėjo apie „padidėjusį ribotą SSRS kariuomenės kontingentą mūsų krašte“, o išeivijos laikraštis „Draugas“ tiesiai šviesiai rėžė – „Rusija okupavo Lietuvą“. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
Teigiama, kad, būdamas Šilalės rajono Tūbinių parapijos kunigu, A.Jurgaitis tikinčiųjų jausmus išnaudojęs nacionalistinei dvasiai skleisti. Tuo tikslu vienos 1953 metų religinės šventės metu inscenizavęs bažnyčioje Šventojo rašto vaizdus. Rašte teigiama, kad persikėlęs į Plungės rajono Kontaučių parapiją, A.Jurgaitis 1956-ųjų pabaigoje – 1957-ųjų pradžioje ėmė tarp tikinčiųjų atvirai skleisti antitarybines nuotaikas, auklėjo jaunimą religine dvasia, juodino komjaunimo organizaciją, žlugdė kolūkių darbo drausmę. Todėl buvo nutarta pradėti rinkti įrodymus ir sekti kunigą.
Areštuoti bijojo
Apklausta liudytoja A.V. esą sakiusi:
„Mano motina pasakojo, kad atėjo kunigas Jurgaitis ir kaltino ją, jog laikanti šeimoje komjaunuolę, jog jeigu duktė nelankys bažnyčios, motina turinti išvaryti ją iš namų. Motina, bijodama kunigo, pareikalavo, kad aš vaikščiočiau į bažnyčią ir atiduočiau komjaunimo bilietą. Aš motinai pareiškiau, kad į bažnyčią neisiu ir komjaunimo bilieto niekam neatiduosiu“.
Buvo apklausta ir motina K.V., kuri šiuos žodžius patvirtino ir teigė:
„Kai pasakiau, kad duktė – komjaunuolė ir neis į bažnyčią, kunigas pradėjo ant manęs rėkti – kokia tu motina, kad negali tinkamai išauklėti dukters? Reikalavo, kad duktė išstotų iš komjaunimo ir grąžintų bilietą“.
Panašiai kunigas elgęsis ir kitose šeimose, ką paliudiję trys liudytojai.
Negana to, pasak KGB pinkertonų, A.Jurgaitis sudaręs komjaunuolių sąrašą ir pradėjęs siuntinėti jiems laiškelius ateiti pasiaiškinti, kodėl jie nelanką bažnyčios. A.V. gavusi tris tokius laiškus, o kai ir po to neatėjusi, kunigas nusiuntęs į jos namus zakristijoną, kad šis perduotų jo reikalavimus.
Susidomėję tokiu kunigo užsispyrimu, trys komjaunuoliai aplankė jį patys. Kunigas pradėjęs aiškinti, kad SSRS Konstitucija nedraudžianti lankyti bažnyčios ne tik komjaunuoliams, bet ir komunistams, ir primygtinai reikalavęs atėjusiųjų vaikščioti į bažnyčią. O po to pasiūlęs perskaityti jo, A.Jurgaičio, sudarytą „katekizmą suaugusiesiems“.
Be to, renkant medžiagą, nustatyta, kad A.Jurgaitis savo pamoksluose draudžiąs tikintiesiems dirbti sekmadieniais ne tik namie, bet ir kolūkiuose. Nepaklusę galį būti atskirti nuo bažnyčios.
Liudytoja B.G. parodė:
„1956 metų spalio mėnesį apsilankiau Žlibinų bažnyčioje. Kunigas Jurgaitis sakė pamokslą. Jis pareiškė, kad tas ne katalikas, kuris nelanko bažnyčios, ypatingai sekmadieniais. Reikalavo, kad sekmadieniais niekas niekur nedirbtų, nei namuose, nei kolūkyje. Pareiškė, kad tas, kas dirbs sekmadieniais, tas ne katalikas ir jam ne vieta nei bažnyčioje, nei kapinėse“.
Šį faktą kgbistams paliudiję dar du liudytojai.
Antano Jurgaičio areštą pagal RTFSR BK 58-10 str. sankcionavo LSSR prokuroras. 1957-ųjų vasario 8-ąją kunigas areštuotas ir pradėtas tardymas.
Baigdami ypatingai slaptą dokumentą, uolūs saugumiečiai pabrėžia įdomų faktą. Esą reikią atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad šioje parapijoje areštuojamas jau antras kunigas (anksčiau areštuotas Bunkus), taip pat, kad Jurgaitis turėjęs nemažos dalies tikinčiųjų autoritetą ir jo areštas galįs sukelti neigiamą reakciją bei suformuoti klaidingą bei neteisingą sovietinės valdžios požiūrį į religiją ir kunigus. Todėl būtina per LKP Plungės RK organizuoti atitinkamose apylinkėse atitinkamas paskaitas.
Kunigas Antanas Jurgaitis. Skuodo bibliotekos archyvo nuotrauka
Represuoti šviesiausi krašto patriotai
Žinoma, šis tekstas šiandien nieko nenustebins, gal net priešingai – ne vienas skaitytojas paklaus autoriaus – o koks rašinio tikslas? Faktų apie susidorojimus su kitaminčiais, trėmimus mūsų tautos istorijoje daugiau negu gausu. Dar nemažai gyvų tų dienų liudytojų. Tačiau manau, kad jaunajai kartai, kuri, deja, neretai vengia domėtis tais tolimais laikais, neprošal išvysti, kaip techniškai vyko politinis pažangiausių tautos atstovų persekiojimas ir susidorojimas.
NKVD, o vėliau KGB, okupuotuose kraštuose veikė ypač aktyviai, be gailesčio likvidavo nors kiek mėginusius pasipriešinti stalinistiniam režimui. Per visą sovietinių okupacijų laikotarpį įvairiomis formomis represuoti (suimti ir įkalinti, ištremti, nužudyti) 3394 dabartinėje Tauragės rajono teritorijoje gyvenę žmonės. Į šį skaičių neįeina šiandieninio Tauragės rajono gyventojai, kurie, siekdami išvengti represijų, išvyko į kitas vietoves ir buvo represuoti ten. Jie patenka į kitų vietovių sąrašus. Į represuotųjų sąrašą taip pat neįtraukti kovose su sovietiniais okupantais žuvę Lietuvos partizanai. Į Lietuvą grįžo 2018 (60 procentų) represuotų tauragiškių. Tremtyje, kalėjimuose ir lageriuose mirė 425 žmonės. Žinoma, kad į Lietuvą negrįžo 93 žmonės. 856 likimas nežinomas…
Tai – skaičiai, nors skaudūs, bet tik skaičiai. Įdomus KGB archyvuose surastas 1957 metų rugsėjo 12-osios lageriuose vis dar kalėjusių „Buvusių ryškių buržuazinių partijų ir organizacijų veikėjų, pogrindžio veikėjų, banditų organizacijų narių sąrašas“, į kurį įrašyti 70 asmenų… Tarp jų – ir keletas, susijusių su Taurage.
Tai 1885 metais buvusio Skaudvilės rajono Periškių kaime gimęs Kazys Ralys, kaip rašoma saugumiečių dokumente, „buržuazinės „liaudininkų“ partijos CK narys ir buržuazinės Lietuvos Seimo narys“. Jis 1951 metais ištremtas į Krasnojarsko kraštą, o dabar esąs Nazarovo rajone.
To paties buvusio Skaudvilės rajono Rimšų kaime 1911 metais gimęs Kazys Ruibys, pasak saugumiečių, buvęs „Kęstučio“ apygardos banditų (atsiprašau skaitytojų – taip vėlgi parašyta nelemtame dokumente, – A.J.) gaujos štabo narys. Suimtas 1951 metų liepą, nuteistas 25-erių metų laisvės atėmimu. 1956 metų rugpjūčio 17-ąją SSRS Aukščiausiosios Tarybos komisijos nutarimu bausmė sumažinta iki 10 metų. Dabar K.Ruibys esąs Mineraliniame lageryje.
Sąraše randame ir 1892 metais Jurbarko rajono Rotulių kaime gimusio Lietuvos visuomenės veikėjo, filosofijos daktaro Kazio Ambrazaičio pavardę. Saugumiečiai įvardija jį kaip buvusį „krikščionių Demokratų Partijos CK narį, Seimo narį ir katalikiškosios organizacijos „Darbo federacija“ lyderį. 1941 metais NKVD Ypatingasis pasitarimas nuteisė K.Ambrazaitį aštuoneriems metams pataisos darbų lagerio (Karlage, Karagandos sritis). 1944 metais paleistas. Saugumiečiai priminė, kad 1948 metais „kaip banditų pagalbininkas“ Valstybinės leidyklos redaktorius K.Ambrazevičius ištremtas į Krasnojarko kraštą (tremtyje K.Ambrazevičius buvo suimtas, kalintas Rešotų lageryje, ten ir mirė).
Be šių pavardžių, internete rasime 1942 metais Tauragėje gimusio Klaipėdos civilinio oro uosto darbininko Albino Mikalausko pavardę. Permės-36 Dubravno pataisos darbų lagerio kartoteka nurodo, kad jis 1962 metų balandžio 14-ąją areštuotas ir lygiai po keturių mėnesių Lietuvos SRS Aukščiausiojo teismo už pasikėsinimą nusikalsti, o konkrečiai už „Tėvynės išdavimą“, už neteisėtą ginklų, sprogstamųjų medžiagų gamybą, turėjimą ir platinimą bei už autotransporto priemonės nuvarymą nuteistas 12 metų laisvės atėmimu. Kaip aiškina teisės mokslo specialistai, šie straipsniai reiškė ne ką kita, kaip mėginimą nelegaliai pereiti Sovietų sąjungos sieną.
Labai įdomi painiava kito skaudviliškio – Antano Jastrausko – byloje. Dubravno pataisos darbų lagerio valdybos kartotekoje nurodyta, kad šis 1942 metų liepos 11-ąją gimęs vyriškis, dirbęs santechniku Palangoje, suimtas 1968 metų balandį (akivaizdi, niekieno neištaisyta korektūros klaida), o nuteistas 1962 metų rugpjūtį… Pagal tuos pačius, kaip A.Mikalausko, BK straipsnius ir tokia pačia bausme – 12 metų laisvės atėmimu.
Antanas Jastrauskas buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, kartu su garsiausiais politiniais kaliniais pasirašė 1971 metų kreipimąsi į Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą, atkreipdamas dėmesį į sunkią politinių nuteistųjų padėtį Sovietų sąjungoje, užuojautos laišką 1972 metais lageryje žuvusio J.Galanskovo tėvams, Maskvos Helsinkio grupės 1977 metų kreipimąsi N.Rudenkai ir A.Tichojui apginti. Bausmę „nuo skambučio iki skambučio“ jis atliko Mordovijos lageriuose ir lageryje „Permė-36“.
Plačiai Sovietų sąjungoje ir Rusijoje žinoma politines represijas tyrinėjusi organizacija „Memorialas“ 2021 metų gruodį Maskvos miesto teismo sprendimu neteko juridinio asmens statuso, kitaip tariant, buvo likviduota. Tačiau ji veikia ir šiandien už Rusijos ribų. O 2022 metais Nobelio komitetas „Memorialui“ skyrė Taikos premiją.
Ši organizacija savo archyvuose skelbia 1938 metais Pandėlyje gimusio žemės ūkio technikumo ketvirtojo kurso studento, gyvenusio Skaudvilėje, Jono Algirdo Skeivalos pavardę. Vyras areštuotas 1958 metų balandžio 22-ąją, o po trijų mėnesių Lietuvos SRS Aukščiausiojo teismo nuteistas kaip antisovietinės organizacijos dalyvis.
Iš Totorijos Respublikos Atminimo knygos galima sužinoti ypatingai įdomų faktą. Šiame krašte bausmę kaip „vokiečių žvalgybos agentai, diversinės grupės dalyviai“ atliko du tais pačiais 1912 metais Tauragėje gimę vokiečių tautybės asmenys – abu Bruno, abu Krebsai ir abiejų tėvo vardas tas pats – Ivanas. Rašoma, kad vienas jų, suimtas 1943 metų balandžio 29-ąją, dirbęs siuvimo ateljė siuvimo mašinų meistru. 1944 metų balandžio 1-ąją jį Ypatingasis NKVD pasitarimas pasiuntė 15-kai metų į Verchneuslonsko rajono Sviažsko kaimą. Antrasis Bruno Krebsas tam pačiam laikui į Totoriją iškeliavo 1955 metų balandžio 15-ąją.
KGB stebėjo ypatingai
Šiandien niekam nereikia aiškinti, ką Lietuvai reiškia „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ – išsamiausias dokumentų ir faktų apie sovietų valdžios persekiotą bažnyčią rinkinys, pogrindyje ėjęs net 17 metų. Tai žinome visi. Bet Sovietų sąjungos žmogaus teisių gynimo organizacijos praėjusio amžiaus antrojoje pusėje Vakaruose rusų ir anglų kalbomis leido informacinį biuletenį „Žinios iš SSRS. Žmogaus teisės“, informavusį apie žmogaus teisių pažeidimus sovietijoje. Jis buvo įkurtas 1978 metais, gyvavo iki 1989-ųjų ir pirmiausia išeidavo kartą per mėnesį, o nuo 1980-ųjų – du kartus per mėnesį. Susipažinęs su biuletenio turiniu, galiu teigti, kad nemažai vietos jame buvo skirta Lietuvai, o keletas faktų palietė ir Tauragę.
„Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete, kurį 1978 metais kartu su kitais aktyviais kunigais – Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu ir Jonu Kaunecku – įkūrė kunigas Vincentas Vėlavičius, dabar yra kunigai Vaclovas Stakėnas, Leonas Kalinauskas ir pats Vincentas Velavičius“.
Įsiterpsiu – grįžęs iš Komijos ir Mordovijos lagerių į Lietuvą, 1956–1970 metais V.Vėlavičius dirbo Lenkimuose (Skuodo r.). 1970 metais buvo paskirtas klebonu Skaudvilėje. Būdamas Skaudvilės bažnyčios klebonu, kunigas V.Vėlavičius organizavo Eucharistijos bičiulių jaunimo grupes, kolektyviai ruošė vaikus Pirmajai komunijai, rinko parašus po įvairiais pareiškimais dėl tikinčiųjų persekiojimo sovietinės valdžios institucijoms, bendradarbiavo pogrindžio spaudoje. Pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ rinko jai informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Žemaitijoje, kartu su seserimi Aldona Mantvilaite užsiėmė leidinio dauginimu ir platinimu. Artima draugystė jį siejo su kunigu Alfonsu Svarinsku ir Tauragėje gyvenusiu buvusiu partizanu Leonu Laurinsku. Nors dėl savo veiklos V.Vėlavičius nebuvo suimtas, bet nuolat stebėtas KGB. 1983 metais jis apklaustas to paties kunigo A.Svarinsko byloje, o 1984 metais jam užvesta operatyvinio sekimo byla.
„Skaudvilės bažnyčios klebonas V.Vėlavičius ryšium su pablogėjusia sveikata išėjo į pensiją. Į jo vietą paskirtas kunigas Jonas Kauneckas, kuris Komiteto veikloje daugiau nedalyvauja. V.Stakėnas ne kartą apklaustas S.Tamkevičiaus byloje. 1983 metų gruodžio 9-ąją L.Kalinauskas, o gruodžio 20-ąją V.Vėlavičius buvo iškviesti į Vilnių pas prokurorą Bakučionį „pokalbiui“. 1982 metų gruodžio 20-ąją taip pat pokalbiui, bet pas religijos reikalų įgaliotinį P.Anilionį buvo iškviestas J.Kauneckas“.
Biuletenis taip pat priminė, kad Jonas Kauneckas baigęs kunigų seminariją 1977 metais. Turi parapiją Telšių vyskupijoje (greičiausiai Viešvienuose). Dėl Vincento Vėlavičiaus – nežinoma, ar jis šiuo metu turi parapiją, nes 1975 metais Lietuvos kunigų sąraše jo nebuvo.
Viename 1980 metų „Žmogaus teisių…“ biuletenyje rašoma, kad gegužės 18 dieną apklausai į KGB buvo iškviestas buvęs politinis kalinys iš Tauragės Leonas Laurinskas.
Paskutiniai partizanai
Jau rengiausi rašinį baigti, kai į rankas pakliuvo dar vienas intriguojantis KGB dokumentas – visiškai slaptas LKP Centro komiteto biuro 1947 metų lapkričio 1 dienos nutarimas, kuriame kalbama apie pagalbą KGB kovojant su likusiais partizanais. Pabrėžiama, kad, išklausęs LSSR KGB pirmininko K.Liaudžio informaciją, CK biuras konstatuoja, jog pastaruoju metu Šilutės, Priekulės, Šilalės, Rietavo rajonuose nusikalstamąją veiklą suaktyvino Oželio grupuotė. Šiuose rajonuose operatyvinė padėtis blogėja ir dėl to, kad pastaruoju metu iš kalėjimų ir tremties vietų grįžta nemažai nuteistų už kontrrevoliucinę veiklą asmenų, kurie visuomenei naudingu darbu neužsiima, varo naminę degtinę, spekuliuoja, rengia teroristinius aktus, likviduoja liudininkus jų buvusiose bylose.
Esą gegužės 7-ąją iš įkalinimo grįžęs Juozas Urbonas, nužudęs Šilutės rajono Gardamo apylinkės tarybos pirmininką Tarozą, pradėjo slapstytis. Rugpjūčio 17-ąją įvykdęs antrą teroristinį aktą prieš Priekulės rajono apylinkės tarybos pirmininką Norvaišą ir įsijungęs į Oželio būrį (rašoma – gaują).
Kad skaitytojui būtų aiškiau, prisiminsiu nedidelį fragmentą iš prieš 16 metų tinklalapyje bernardinai.lt publikuoto rašinio apie paskutinius Lietuvos partizanus:
„Kęstučio apygardos partizanų – Petro Oželio-Jaunučio ir Felikso Urbono-Algirdo istorijos vertos dėmesio jau vien dėl to, kad į partizanus jie išėjo tada, kai faktiškai nebeveikė jokios struktūros, kai jau nebuvo vadovybės, kai partizaninis judėjimas buvo palaužtas ir jokių prošvaisčių nesimatė. Beje, Petras Oželis slapyvardį Jaunutis gavo neatsitiktinai. 1949-aisiais, kai tapo partizanu, jam tebuvo 17 metų. Tuo tarpu partizanų rėmėjai Urbonai gyveno tame pačiame Šilalės rajone, Bumbuliškių kaime. 1953 m. mirus motinai, našlaičiais čia buvo likę keturi broliai. Vyriausiajam Leonui ėjo septyniolikti, o Feliksui – šešiolikti. 1955-aisiais, kai daug kam atrodė, kad partizaninis karas jau baigėsi, jie išėjo į mišką. Leonas, deja, greit pateko į saugumiečių rankas ir buvo nuteistas kalėti lageryje, o F.Urbonas partizanavo beveik ketverius metus.
Algirdas su Jaunučiu partizanavo tame Šilalės-Rietavo-Šilutės trikampyje, kur partizanavimo sąlygos tikrai prastos – nei miškų, nei kitų vietų, kur galima patikimai pasislėpti nuo čekistų siautėjimų. Jie ten liko paskutiniai?“
Minėtame LKP CK biuro nutarime, be kita ko, atkreipiamas dėmesys, kad minimų Šilutės, Priekulės, Šilalės, Rietavo rajonų KGB padaliniai, prokuratūra, milicija skiria nepakankamai dėmesio likviduoti Oželio būriui ir užkirsti kelią grįžusių iš įkalinimo asmenų „teroristinei veiklai“.
Kelerius metus Petrą Oželį-Jaunutį ir Feliksą Urboną-Algirdą medžiojo visa armija įvairių smogikų ir agentų, nekalbant apie etatinius čekistus. Vienas agentų, slapyvardžiu Skroblas, gyveno gretimame Buišių kaime. 1959 metų gegužės 3-iąją, padedamas sūnų, jis įviliojo į kaimą atėjusius partizanus giminaičių Nognių sodybon. Ją greit apsupo saugumiečiai. Vidurnaktį čia prasidėjo paskutinis mūšis. F.Urbonas krito iškart, o P.Oželis dar ilgai atsišaudė, tačiau taip pat žuvo. Beje, Skroblui buvo gana paslaptingai atkeršyta, nors į dviejų nežinomų vyrų parengtą pasalą pateko ir buvo nukautas ne jis pats, o jo sūnus Petras, kuris prie minėtos operacijos prisidėjo mažai. Keršytojų saugumiečiai ieškojo ne mažiau atkakliai nei partizanų. Buvo sudaryta stora net septynių tomų byla, kuri nutraukta tik 1982 metais.
Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.
