Bermontininkų pėdsakai Tauragėje

Apie Lietuvos Nepriklausomybės kovas 1918–1920 metais nemažai parašyta ir tarti čia naują žodį sudėtinga. Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą ir 1918 metų lapkričio mėnesį paliaubas sudariusi Vokietija Antantės reikalavimu turėjo ginti Lietuvą nuo Sovietų Rusijos kariuomenės puolimo. Vokietija taip pat buvo suinteresuota, kad ši kariuomenė nepasiektų Rytų Prūsijos sienos.

Siautėjo Tauragėje ir Skaudvilėje

1919 metų vasarą šiaurės Lietuvoje ir Latvijos Kurše susitelkė bene neaiškiausia ir margiausia karinė jėga. Oficialiai ji vadinosi Rusijos vakarų savanorių armija, bet dažniausiai šie kovotojai buvo vadinami tiesiog bermontininkais – pagal junginio vado, karininko ir avantiūristo, vokiečių remiamo carinės rusų armijos pulkininko Pavelo Bermonto-Avalovo pavardę. Tai buvo rusų monarchistai – carinės Rusijos šalininkai ir vokiečių kariai-savanoriai. Jie veikė bendrai, nepripažindami Baltijos valstybių, kurias laikė neatskiriama Rusijos dalimi. Rimčiausią jėgą šioje armijoje sudarė vokiečiai, suorganizuoti generolo R.Goltzo – apie 40 tūkstančių vyrų su štabu Mintaujoje (Jelgavoje).

Supratę, ko siekia vokiečiai Baltijos šalyse, britai privertė tuometę Vokietijos valdžią išvesti iš čia savo karines pajėgas. Vokiečiai pakluso, tačiau sužaidė gudrų žaidimą – leido savo savanoriams stoti į P.Bermonto dalinius, aprūpino juos artilerija, šarvuočiais, traukiniais, lėktuvais, suteikė finansinę paramą.

Pirmiausia savanoriai buvo verbuojami iš Lietuvoje dislokuotos Dešimtosios armijos karių, naudojama vietoje buvusi ginkluotė ir apranga. Savanoriams žadėtas geras atlyginimas ir sotus maistas, bet vis dėlto dauguma karių grįžo į Vokietiją. Karinei vadovybei sutikus, 1918 metais į Vokietiją išsiųsti savanorių verbuotojai karininkai, ten, daugiausia Saksonijoje, įsteigta savanorių verbavimo biurų. Sutartys su savanoriais buvo sudaromos trims mėnesiams, mokama 30 markių mėnesio alga ir 5 markių dienos priedas.

Sausio pabaigoje Lietuvoje jau turėta apie 4000 savanorių 46-ajai divizijai. Vėliau visi Lietuvoje veikę Vokietijos savanorių kariniai daliniai buvo sujungti į rezervinį savanorių korpusą. 1919 metų kovą 46-oji saksų divizija pavadinta Pietų Lietuvos saksų savanorių brigada.

Apie situaciją Tauragėje po Pirmojo pasaulinio karo tauragiškiai jau neblogai žino. Vien griuvėsių krūva virtusiame pasienio mieste 1916 metais buvo likę vos apie 50 gyventojų. Okupantai išardė ir išvežė plentui taisyti beveik visą gatvių, turgaus aikštės grindinį. 1918 metų statistikoje nurodyta, kad mieste gyveno jau 600 žmonių. Iki 1919 metų pastatyti 48 mediniai namai.

Miestas buvo ne tik sugriautas. Tauragės dvare šeimininkavo kraštą okupavę vokiečių kareiviai. Negana to, 1919 metų vasarą ir rudenį Tauragės apylinkes užplūdo jau minėtieji bermontininkai. Pavieniai jų būriai, siaubdami kraštą, ėjo iš miestelio į miestelį. Iki spalio laikė užimtus Batakius. Ten įsikūrė Batakių mokykloje, kurią labai nuniokojo, sunaikino baldus. Vasaros viduryje atsibeldė į Skaudvilę ir, išvaikę Skaudvilės apskrities komitetą, įsitvirtino miestelyje. Komiteto milicininkai perėjo į partizaninę kovą, rudenį patyrė keletą ginkluotų susirėmimų su bermontininkais. Lapkričio 13-osios naktį Skaudvilės šauliai susprogdino bermontininkų komendantūrą ir išlaisvino miestelį. Susirėmimo metu vienas bermontininkas žuvo, du buvo sužeisti, paimti keli telefono aparatai, šeši arkliai, vežimas ir keletas šautuvų. Tačiau po kelių dienų bermontininkai grįžo ir nelaisvėn paėmė tris Skaudvilės šaulius iš Stulgių bažnytkaimio. Suimtuosius kankino, o 1919 metų gruodžio 9-ąją miestelio pakraštyje sušaudė. Lavonus užkasė vietoje. Sušaudytųjų artimieji, saugodamiesi bermontininkų, nakčia iškasė palaikus ir palaidojo bendrame kape Stulgių kapinėse.

Spalio 30-ąją Tauragėje bermontininkai nuginklavo Lietuvos kariuomenės komendantūrą ir kareivius išvaikė, o miesto bendruomenės salę pavertė arklidėmis.

Užsitarnavo kapitono laipsnį

Na, o šis pasakojimas – apie Alfredo fon Randovo Atskirąjį ypatingosios paskirties būrį.

Prūsų armijos generolo leitenanto Germano Georgo fon Randovo sūnus Alfredas pratęsė šeimos tradiciją ir Pirmajame pasauliniame kare išsitarnavo iki hauptmano (kapitono) laipsnio. Nuo 1918 metų pabaigos iki 1920-ųjų pradžios vadovavo savo vardo ypatingosios paskirties atskirajam būriui, pasižymėjusiam kovose su Raudonosios Armijos daliniais Latvijoje ir Lietuvoje. Grįžęs į Vokietiją, A. fon Randovas dalinių, kovojusių su raudonaisiais, veteranams apdovanoti įsteigė ypatingą keturių laipsnių korpuso Garbės ženklą („Teutonų Riterio kryžių“).

Nuo 1939 metų rugsėjo jau majoras fon Randovas tarnavo aviacijos pulko štabe. Apie jo karjerą po 1941-ųjų liepos nė viename Vokietijos archyve nėra jokių žinių. 1949 metais, per Kūčias, Alfredas fon Randovas sovietų okupacinėje zonoje pakliuvo į nelaisvę ir šešerius metus turėjo galimybę pažinti tolimąsias Sibiro platumas. Išėjęs laisvėn, trejus metus gyveno tuomečiame Kelno priemiestyje Kalke. Mirė 1958 metais, sulaukęs 79-erių.

Fon Randovo savanorių korpusas

Taigi 1919 metų sausio 5-osios naktį vokiečių kariuomenės hauptmanas (kapitonas) Alfredas fon Randovas, su savo 85-iais Vokietijoje surinktais savanoriais atvykęs į Šiaulius tarnauti Pasienio sargyboje, prisistatė 8-osios armijos štabui. Štabo karininkai rengėsi evakuotis į Libavą (Liepoją). Situacija iš tiesų buvo vos ne katastrofiška. Ką tik rusų kariuomenė, 7-ąją RTFSR armiją pervadinusi „sovietine latvių armija“, užėmė Rygą. Visas Baltijos antibolševikinis frontas, labiausiai palaikomas Vokietijos okupacinių dalinių, galėjo labai greitai žlugti. Daugybė vokiečių kareivių (kaip ir rusai 1917-ųjų vasarą bei rudenį) paliko pozicijas ir traukėsi į užnugarį dalytis žadėtųjų žemių. Tik vokiečių savanorių „Geležinės brigados“ likučiai (apie 450 žmonių) ir „Baltijos landsvero“ savanoriai (apie 1200 žmonių) dar palaikė trapų fronto linijos siūlą.

8-osios armijos Vyriausiasis štabas buvo suformuotas tik išvakarėse. Iš oberst leitenanto (pulkininko leitenanto) Biurkerio hauptmanas sužinojo, kad jo būriui pavesta dengti su raudonaisiais dar kovojančių dalinių atsitraukimą ir organizuoti Šiaulių–Tilžės geležinkelio apsaugą. Konkrečiai svarbiausia buvo apsaugoti Lyduvėnų–Tauroggeno geležinkelio atkarpą.

Kitą dieną fon Randovas liepė surinkti stotyje rastus „niekieno“ vagonus, prikabinti juos prie trijų dar važiuojančių garvežių ir po trumpos, bet karštos diskusijos su sandėlio vedėju prikrauti ešeloną įvairių produktų. Ilgą gyvatę primenantis ešelonas sraigės greičiu pajudėjo iš Šiaulių į pietvakarius Batakių kryptimi. Pačiu laiku, nes jau sausio 8-ąją Šiaulius užėmė Raudonosios armijos daliniai. Saugodamasis galimų pasalų, pasirengęs kovai, ešelonas priartėjo prie Lyduvėnų geležinkelio tilto. Laimei, šis ne tik nebuvo susprogdintas, bet netgi visai nepažeistas. Pervažiavus jį, fon Randovas įsakė savo žmonėms susprogdinti bėgius. Visose svarbiausiose vietose buvo palikti postai, tačiau kariai įsakymo neįvykdė.
Jeigu tikėsime po daugelio metų baltųjų savanorių korpusų veteranų žurnale paskelbtais fon Randovo 1-ojo adjutanto leitenanto G.Negendanko (Antrojo pasaulinio karo metais tapusio „Kurliandijos“ armijų grupės ryšių grupės viršininku generolu majoru) prisiminimais, atvykus į Batakius, žadėtojo pastiprinimui 16-ojo dragūnų pulko eskadrono nebuvo. Viltingojo ešelono nesulaukę, šaunieji dragūnai „susivyniojo meškeres“, kaip, beje, ir skilęs 26-asis landvero pėstininkų pulkas, kuris irgi turėjo saugoti geležinkelio liniją. Vienintelės randoviečius Batakių geležinkelio stotyje pasitikusios gyvos būtybės buvę apie 100 arklių…

Kitokią nei G.Negendankas informaciją apie okpacinių vokiečių karinių pajėgų pasitraukimą iš Baltijos šalių pateikia Potsdame (Vokietija) įsikūręs Karo istorijos ir sausumos kariuomenės istorijos tyrimo institutas. Rašoma, kad priesaiką sulaužė ir be įsakymo iš Batakių atsitraukė 17-ojo ir 18-ojo dragūnų pulkų bei 23-iosios landvero divizijos kariai. Žinoma, labiau norėtųsi tikėti Potsdamo centro informacija, kadangi minėtasis G.Negendankas savo prisiminimus rašė praėjus daugeliui metų ir, natūralu, galėjo kai kur klysti. Kaip ten nebūtų, vokiečiams labai pasisekė. Raudonosios armijos daliniai persekiojo juos ganėtinai lėtai, neskubėdami veltis su atsitraukiančiais daliniais į ginkluotus susirėmimus, jau nekalbant apie persekiojimą ar apsuptį. 

Fon Randovo atskirasis ypatingosios paskirties būrys greitai didėjo ir pasiekė 700 žmonių. Prie jo jungėsi smulkūs vokiečių būriai ir atsilikę nuo savo dalinių kareiviai. Iš Batakių pėsčiomis užpustytais ir ledu padengtais keliais žygiavo būrys Dubysos link, skubėdami iki pasirodant Raudonajai armijai užimti gynybos liniją.

Per šį „ledo žygį“ link Dubysos prie ypatingosios paskirties būrio jungėsi vis nauji pastiprinimai – pirmiausia minuotojų, vėliau kulkosvaidininkų kuopos, kol pagaliau būrys išaugo iki 2000 žmonių. Tada, ieškodamas galimybės užtikrinti efektyvesnę gynybą, hauptmanas fon Randovas padalijo būrį į dvi dalis. Visas raudonarmiečių atakas pavyko atmušti, nors savanorių padėtis buvo, švelniai tariant, nepavydėtina. Aplink liepsnojo kaimai, vienkiemiai, vyko susišaudymai. Vis dėlto situacija stabilizavosi ir jau 1919 metų vasario–kovo mėnesiais vokiečių savanoriams pavyko pereiti į kontrpuolimą.

Beje, sausio 18-ąją fon Randovo būrys savo senąjį pavadinimą „Geležinkelio apsauga – 8“ pakeitė į naują „Fon Randovo savanorių korpusas“, nors dar ilgai prasprūsdavo ir senasis vardas, neretai sukeldavęs painiavos. Dabar fon Randovo dalinys taktikos prasme tapo pavaldus Rytų Prūsijoje, Insterburge, suformuotam naujam 52-ajam armijos korpusui, o vėliau – Pirmajai obersto (pulkininko) fon Ziudovo pėstininkų brigadai. Vyriausioji vadovybė fon Randovo dalinio pagrindu planavo suformuoti pulką su kitu vadu. Bet, prieštaraujant dalinio kariams, planuotoji reforma taip ir neįvyko.

Jeigu tikėsime minėtuoju leitenantu G.Negendanku, fon Randovo savanorių korpusas 52-ojo armijos korpuso vadovybės įsakymu 1919 metų kovo 14 dieną iš užimtųjų pozicijų prie Dubysos perėjo į puolimą Šiaulių kryptimi. Lietuvos vyriausybė tokiam puolimui pritarė, perduodama fon Randovui keletą pėstininkų kuopų ir pajėgų kavalerijos būrį. Ypač aršūs mūšiai vyko ties Panevėžiu, kur kaip trofėjus buvo paimtos dvi sunkiosios mortyros (didelio kalibro artilerijos pabūklų rūšis, šaudanti į žemės taikinius labai statmena trajektorija). Tarp Panevėžyje žuvusių priešo kareivių atpažinti 46-ojo, 60-ojo ir 61-ojo Raudonosios armijos pulkų kovotojai. Tačiau laiku apie puolimą įspėti 24-asis ir 41-asis pulkai, skubiai pasikrovę amuniciją į geležinkelio vagonus, iš apsupties išsiveržė.

Taip apie Panevėžio šturmą savo gyvenimo saulėlydyje prisiminė leitenantas G.Negendankas. Bet jis užmiršo paminėti memuaruose, kas įvyko po to. O, vadovaujantis Potsdamo karo istorijos ir sausumos pajėgų tyrimų centro duomenimis, „sovietų kariuomenė greitai išvarė iš Panevėžio lietuvių kuopą, bermontininkų Šiaulių brigadą Randovo būrio dalinį, tačiau toliau persekiojo gana paviršutiniškai. Verta pridurti ir tai, kad 1919 m. vasario pabaigoje korpusą sudarė jau 2663 žmonės.

Sulaukus Atskirojo Viurtenbergo kontingento papildymo, 300 savanorių ir 5 karininkų su hauptmanu Erbe priešakyje, fon Randovo savanorių korpusas išaugo iki 3000 žmonių.

1919 metų kovo 26 dieną savanorių korpuse įvyko reikšmingas pasikeitimas. Kartu su fon Biulovo savanorių batalionu ir Giunikeno pulku jis buvo įjungtas į performuotą Šiaulių brigadą, kurios vadu tapo oberst leitenantas Engelinas. Liepos mėnesį visa Šiaulių brigada (230 karininkų ir 5000 savanorių) permesta į Vokietiją ir dislokuota Celės mieste. Ten gi performuota į  reichsvero 36-osios brigados 71-ojo šaulių pulko pirmąjį batalioną.

O kas dėl paties hauptmano fon Randovo, tai jis neišaiškintomis iki šiandien aplinkybėmis 1919 metų balandžio 17-ąją buvo atleistas iš savo paties dalinio vado pareigų. Nauju vadu paskirtas hauptmanas Majeris, iki tol vadovavęs fon Randovo savanorių korpuso Šiaurės grupei. Kai kurių šaltinių nuomone, fon Randovas pats pasiprašė vadovybės atostogų, bet į savo dalinį nebesugrįžo. Tų pat metų birželio 8-ąją nušalintas ir Majeris. Į jo vietą stojo hauptmanas Viurtas fon Viurtenau, tapęs paskutiniuoju atskirojo ypatingosios paskirties būrio vadu.