Butegeidžio pulkas – tarnyba Tauragėje

Laikraščio skaitytojai 2024 m. lapkritį galėjo skaityti pirmąjį straipsnį „Butegeidžio pulkas – kova dėl Nepriklausomybės Tauragėje“. Prisiminkime, kad, 1919–1920 m. apgynę ką tik atkurtą valstybę, 1923 m. pulko kariai iškelti saugoti Klaipėdos. 1927 m. vyko malšinti Tauragės sukilimo. Vėlesniais ramesniais metais planuota, kad Pagėgių apskrityje kilus neramumams karinėms operacijoms būtų vadovaujama iš centro Tauragės karo komendantūroje.

Pulkas įamžintas monografijoje

1932 m. liepos 23 d. raporte III pėstininkų divizijos vadui pulkininkas Petras Genys pasiūlė į Tauragę perkelti kurį nors karinį dalinį ir taip padidinti Klaipėdos krašto saugumą. Savo siūlymą jis grindė dar ir tuo, kad tai yra ir vietos gyventojų nuomonė. Tačiau tuo metu Lietuvos karinė vadovybė, matyt, neketino nieko keisti, todėl vado siūlymai taip ir liko tik siūlymais. Visgi beveik po kelerių metų, 1934 m., įsakyta iki gegužės 5 d. Septintajam pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulkui persikelti į Tauragę, į Visbutų kaimo pietinę pusę, kur anksčiau buvo Tauragės dvaro Valerijanovo palivarko žemės. Dabar šiame plote Vytauto gatvės gale stovi Tauragės bendruomenių namai, baseinas, sporto klubas, Tauragės atvira jaunimo erdvė ir kyla naujas „Jūros alėjos“ privačių namų kvartalas.

Tauragės krašto muziejuje saugoma nemažai žmonių suneštų nuotraukų, kai jų tėvas, senelis ar kitas giminaitis, tarnaudamas Butegeidžio pulke, nusifotografuodavo atminimui vienas arba su tarnybos draugais. Tarpukario spaudoje, ypač žurnale „Karys“, nestinga žinučių iš šio pulko gyvenimo. Taip pat itin vertinga 2021 m. pasirodžiusi Gintauto Surgailio monografija, kuri taip ir vadinasi – „Septintasis pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulkas“. Autorius rašydamas knygą naudojosi to meto įsakymais, pulko dienynais, karių prisiminimais ir kitų autorių darbais. Knygą išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, tačiau tik 300 egzempliorių tiražu, taip pat kol kas viešai prieinama skaitmenine versija. Knygos autorius – karo istorikas, pats ilgai dirbęs karinėse institucijose ir parengęs jau ne vieną monografiją apie skirtingas tarpukario Lietuvoje veikusias kariuomenės dalis.

Prieš pat persikeliant iš Klaipėdos į Tauragę, naujoje „Klaipėdos krašto saugumui laiduoti direktyvoje“ vaidmenį numačius Šaulių sąjungai, pulkui pavesta apginkluoti keletą jų rinktinių. Tarp jų ir IV šaulių rinktinę (Tauragės). Nutarta juos apginkluoti šautuvais, lengvaisiais kulkosvaidžiais ir šoviniais iš Septintojo pėstininkų pulko atsargų, skirtų 4-ajam atsargos batalionui aprūpinti. Vėliau pulkas savo atsargas turėjo papildyti iš Ginklavimo valdybos sandėlių gauta ginkluote.

7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko kariai skaito, 1940 m. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvo nuotrauka

Mokė važiuoti dviračiu

1934 m. balandžio 7 d. kariuomenės vado įsakymu atkurtas pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulkas, kurio dislokacijos vieta numatyta Klaipėdos kareivinėse (dabar universiteto senieji rūmai). Šiam pulkui perduotas ir vienas Septintojo pulko batalionas. 1934 m. balandžio 30 d. rikiuote „butegeidininkai“ paliko Klaipėdą, o Tauragėje palaipsniui suformuoti trūkstami daliniai. Į atkurtąjį šeštąjį pulką iš Septintojo perkelta nemažai karininkų ir kitų tarnautojų.

Išsikraustymą prisiminė majoras Juozas Černius: „Taip 7 pulkas buvo perkeltas į Tauragę ir su Klaipėda atsisveikinta. Mums buvo labai gaila palikti Klaipėdą. Tai buvo didelis įvykis ir gal išgyvenimas! Klaipėda – tai ne Tauragė, ir priešingai“.

Kaip rašo G.Surgailis, vos pulkui persikėlus, gegužės 6 d. į Tauragės geležinkelio stotį atriedėjo šarvuotas traukinys „Gediminas“ ir stovėjo ten iki rugsėjo pabaigos. Tuomet vyriausiojo štabo viršininko nurodymu skubiai grąžintas į Radviliškį. Šio sprendimo priežastis buvo nemoderni stoties infrastruktūra, nors laukiamasis pastatas ir buvo naujas. Iš Tauragės šarvuotas traukinys galėjo išvažiuoti tik po keturių valandų nuo gauto įsakymo. Garvežio vandens rezervuarui pripildyti tekdavo sugaišti iki valandos, jam įkaitinti iki reikiamos temperatūros, kad susidarytų garo spaudimas, – dar iki trijų valandų. Palyginimui iš Radviliškio traukinys galėjo išvykti po 1–1,5 val., nes ten nuolat buvo manevruojantis garvežys, iš kurio karštą vandenį buvo galima perpilti į kitą.

Perkėlus pulką į Tauragę ir vieną batalioną perdavus Šeštajam pėstininkų pulkui, batalioną reikėjo formuoti iš naujo. Šiam tikslui dalis karių atkelti iš kitų pulkų: 20 – iš Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko, atvyko nemažai šauktinių, o po kelių savaičių perduota Pirmojo pėstininkų pulko taikos meto etatų pėstininkų kuopa iš Ukmergės, kurią sudarė 4 karininkai ir 138 kariai. Jai priklausė keturi arkliai, lauko virtuvė, porinis gurguolės vežimas. Įsakyta šiuos atsiųstus asmenis paversti dviratininkų kuopa. Šiandien įdomiai skamba, kad pirmiausia nurodyta juos mokyti važiuoti dviračiu be ekipuotės, paskui – su. Kareivių mokymui leista naudoti iki 10 dviračių. Gegužės 26 d. pulko žinion perduotas kavalerijos eskadronas Pagėgiuose.

Steigė žinių rinkimo punktus

1934 m. birželio 7-osios naktį Kaune sukeltas pučas, kurio šalininkai siekė grąžinti Augustiną Voldemarą į ministro pirmininko postą. Kariai nedalyvavo, tačiau vis tiek greit pajuto pasekmes. Kariuomenėje buvo sekama ir persekiojama už bet kokių idėjų, priešiškų tautininkams, skleidimą. Nurodyta, kad vadai ir įstaigų viršininkai turi organizuoti „priešvalstybinį gaivalų sekimą“ ir yra atsakingi už pavaldinių auklėjimą. Lankantys kareivines civiliai buvo sekami, tikrinami jų dokumentai, klausomasi kareivių klube svečių ir karių pokalbių. Tikrinta siunčiama ir gaunama korespondencija.

Rugsėjo 8 d. iškilmingai paminėtas Antano Smetonos 60-metis. Pulko kariai nedalyvavo parade Kaune, bet iš ryto nuvesti į pamaldas Švč. Trejybės bažnyčioje. Vakare jiems perskaityta Generalinio štabo valdybos atsiųsta paskaita apie „Tautos vado“ nuopelnus. Po jos vyko pasilinksminimas. Persikėlus į Tauragę greit suorganizuotas įgulos puskarininkių choras, 1935 m. turėjęs 55 narius.

Septintasis pėstininkų žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas turėjo batalioną ir Žemaičių Naumiestyje, tad nemažai reikalų būta su karinių mokymų ir infrastruktūros šiame mieste vystymu, kurių straipsnyje neaptarsime. Įdomu tai, kad iš pradžių Naumiestyje suformuotas batalionas apgyvendintas atskiruose iš civilių nuomojamuose butuose ir tik vėliau pradėtos statyti kareivinės, į kurias persikelta 1936 m. antroje pusėje.

Spalio gale karinė teritorija Vytauto gatvės gale buvo apsodinta medžiais, numatytos vietos gėlynams. Nors pulkas paliko Klaipėdą, tačiau strategiškai jis ir toliau liko atsakingas už Klaipėdos krašto gynybą, ypač tuometinėje Pagėgių apskrityje. Padėtis čia buvo nestabili, nes krašte gyveno daug vokiečių ir suvokietėjusių lietuvininkų, garbinančių Vokietijoje įsigalėjusį nacionalsocializmą bei Hitlerį. Didėjo provokacijų, sukilimų grėsmė. Įvairios įstaigos rinko duomenis apie gyventojų nuotaikas. Pulko vadas patvirtino „Pagėgių sektoriuje žinioms rinkti nurodymus“. Žinios turėjo būti renkamos apie visas vokiečių organizacijas, pavienius asmenis, kurie turėjo tam tikros įtakos, nustatomi galimi sukilėlių centrai, ginklų judėjimas, vokiečių jaunimo susivienijimai, laikini susibūrimai, sekami asmenys, kurie nuolat palaikė ryšius su Vokietijai priklausančia Rytų Prūsija į pietus nuo Nemuno. Prie pulko štabo Tauragėje įkurtas žinių rinkimo centras, o Pagėgiuose – pagalbinis žinių rinkimo centras. Nurodymuose numatyta, kad kilus neramumams Vilkyškiuose, Piktupėnuose, Stoniškiuose, Lauksargiuose ar Natkiškiuose ten irgi turi būti įsteigti žinių rinkimo punktai.

Turėjo dresuotų karvelių

Anot pulko istoriją tyrusio G.Surgailio, 1935 m. sausį pulkas gavo šešis šveicariškus automatinius pabūklus „Oerlikon“. Tačiau kilo problemų, nes gerai mokančių jais naudotis nebuvo. Nenumatyta jiems prižiūrėti karių etatų, negauta šovinių šaudymui į oro taikinius. Pabūklai buvo tik su kovos ratais, kurie netiko naudoti vykstant ilgesniais atstumais, nes vežami prastesniais keliais siekė žemę. Tą patį sausį pulko 2-oji kuopa perdislokuota į Pagėgius.

Egzotiškai šiandien skamba problemos dėl karvelyno. Pulko karveliai dresuoti skraidyti kryptimis Tauragė–Šiauliai ir Tauragė–Klaipėda. Nors turėjo 73 karvelius, tačiau dresuoti tinkamos veislės buvo tik 51. Teko patiems perinti dresuoti tinkamus karvelius.

Iššūkiu tapo 830 atsargos karių pakvietimas pratyboms. Visus tikrino atvykęs divizijos vadas generolas leitenantas Edvardas Adamkavičius (kaip minėta ankstesniame straipsnyje, jis buvo prezidento Valdo Adamkaus dėdė, tėvo brolis). Tačiau 2-ajame pulko batalione Žemaičių Naumiestyje padėtis nebuvo tokia gera. Jis rado net 11 kareivių, kurie neišėjo į pamokas, nes neturėjo batų, o 4 nežinojo, kodėl yra palikti ir nedalyvauja. Daliai pašauktų kartoti pratimų karių neišduotos paklodės.

Kuopos vadui teko rašyti pasiaiškinimą. Šis savo ruožtu manė, kad keturių savaičių mokymai per trumpi ir reikia dvigubai ilgesnių: „Atsargos karininkų parengimas yra ne visai tinkamas arba net galima pasakyti blogas. Būriais, nekalbant jau apie kuopą, kautynėse vadovauti jie tinkamai nesugebės. Atsargos karininkai karo metu sudarys didelį nuošimtį bendro karininkų skaičiaus ir todėl netinkamas jų taikos meto paruošimas gali labai sunkiai atsiliepti“.

Mokymų metu sekmadieniais daug karių išleisdavo į miestą, kur šie be tikslo slankiojo, sėdėjo baruose, pasigerdavo, ten ir susimušdavo. Išleisti į bažnyčią kai kurie į ją neidavo, o slankiodavo aplink šventorių. Todėl 1935 m. vasarį paskelbtas griežtas įsakymas dėl drausmės stiprinimo, bet tikrinant birželį padėtis nelabai pasikeitė, tad karininkams skirtos nuobaudos. Laikui bėgant 7-ajam pulkui stiprinti būdavo atsiunčiama karių iš kitų pulkų. Dauguma su geromis uniformomis, tačiau iš 2-ojo atsiųsta su nudėvėtomis. Taipogi iš šio pulko atsiųstų 27 kareivių net 17 buvo beraščiai.

Butegeidžio pėstininkų pulkas žygiuoja Vytauto bei Dariaus ir Girėno gatvių sankirtoje, 1934 m. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvo nuotrauka

Įrengė lėktuvų tūpimo aikštelę

Kaistant santykiams su Vokietija, vengta provokacijų ir nenorėta vykdyti karinių pratybų netoli jos sienos. Todėl į didesnes pratybas tekdavo važiuoti tolokai nuo Tauragės, Pagėgių ir Naumiesčio. Birželį divizijos vadas vėl tikrino pulką: skyrius žvalgyboje, būrį žygio apsaugoje, būrį ginantis, kuopą stabdant priešą, kuopos pasitraukimą iš kautynių, kuopos gynimąsi plačiame bare, kuopą puolime. Nepaisant įvairių pertvarkų, pulkui vis dar trūko 630 kareivių ir 21 karininko. Pulkas turėjo 101 arklį, trūko 10. Macikuose prie Šilutės dislokuota 4-oji pėstininkų kuopa. Po pertvarkos 7-asis Butegeidžio pulkas tapo priedangos pulku. 1935 m. karininkai atliko svarbius žvalgymo darbus: išžvalgyti keliai, galimos gynybos vietos, numatyta, kur galima įrengti kliūtis, vykdyti sprogdinimo ir griovimo darbus. Smulkiai aprašyti keliai ir keliukai, upės ir upeliai. 1936 m. pradžioje suplanuota, kad įsiveržus priešui pulkas turėtų susprogdinti net 44 tiltus ir tiltelius, bet tam neturėjo pakankamai žmonių ir sprogmenų. Sprogdinimo medžiagų vadovybė greit parūpino. Taip pat skyrė lėšų tinkamam sprogmenims laikyti pastatui statyti.

1935 m. rudens šaukimo metu į pulką atvyko 844 naujokai iš tuomečių Biržų, Šiaulių, Telšių, Mažeikių, Raseinių ir Tauragės apskričių. Numatyta, kad paskelbus karinę parengtį turėjo būti priskirti du lėktuvai. Tam tikslui prie Tauragės įsakyta įrengti lėktuvų tūpimo aikštelę, įrengimo darbus derinant su aviacijos kapitonu Mečiu Brazausku. Aikštelė tikriausiai įrengta priešais pulką – dabartinės Aerodromo gatvės vietoje arba šalia jos. Pagal direktyvą pulkas karinės parengties atveju turėjo perimti užnugario objektų apsaugą, organizuoti pasyviąją priešlėktuvinę apsaugą, civilines susisiekimo priemones, sustabdyti laisvą benzino ir tepalų pardavimą. 1936 m. vasario gale 7-asis ir 8-asis pulkai prie Alkupio kaimo (dabar Šilalės r.) imitavo tarpusavio kovą. Išvada: vieni ir kiti padarė daug klaidų ir dar reikia daug mokytis. Panašiu metu parengtas Tauragės įgulos priešlėktuvinės apsaugos planas. Jame išsamiai aprašyti pulko karių veiksmai, prasidėjus lėktuvų antpuoliui: oro erdvės sekimo, pavojaus skelbimo tvarka, veiksmai paskelbus oro pavojų (įskaitant priešcheminius, priešgaisrinius). Balandžio 26 – gegužės 10 d. III pėstininkų divizijos vadas generolas leitenantas Mikas Rėklaitis nuodugniai tikrino divizijos dalis, tad būta daug pastabų. Po patikrinimo pagaliau išspręsta karininkų trūkumo problema. Atsiųsti aštuoni atsargos jaunesnieji karininkai.

Gegužės pabaigoje pirmą kartą minėta Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventė. Kaip rašo programą radęs G.Surgailis, gegužės 22 d. trys poros raitų trimitininkų jodinėdami po miestą skelbė šventės pradžią. 17 val. procesija su orkestru nuvyko į kapines žuvusiųjų dėl nepriklausomybės pagerbti, vyko pamaldos, dalyvavo organizacijų atstovai. Gegužės 23 d. 10.30 val. pulko aikštėje prasidėjo pamaldos kariuomenei ir visuomenei. Tuomet visi pro šventinę tribūną žygiavo į miestą. 15.30 val. Trečiojo kavalerijos pulko aikštėje (pilies kieme) visuomenei pademonstruoti kariniai sporto pratimai, norintieji galėjo šaudyti mažo kalibro šautuvais ir net dalyvauti prizinio šaudymo varžybose. Vaišinta kareiviška koše, demonstruoti ginklai ir ryšių priemonės. Nuo 17 val. vėl Visbutuose Septintojo pėstininkų pulko pratybų aikštėje parodyta kovinė programa: durtuvų „mankšta“, sunkiojo kulkosvaidžio „Oerlikon“ pabūklo pozicijų užėmimas šaudant į lėktuvus, pademonstruoti šliaužimo būdai, granatų mėtymo, būrio atakos pratimai. Tada persikelta į pulko kareivinių kiemą, kur demonstruota gimnastika su įrankiais, raitelių sporto pratimai, sakalų gimnastika (įmantri, skirta žiūrovams), paskelbtas pavojus ir demonstruota, ką tuomet daro kariai. Vaišinta kareiviškais valgiais. Rašoma, kad 1937 m. šventė irgi buvo įspūdinga, o 1938 m. – blanki.

Nemokėjo elgtis su pinigais

Bėgant metams, šauktiniai ateidavo į pulką vis raštingesni, nors net 1939 m. beraščiai sudarė 11 %. 1937 m. sausį pulkui buvo skirti devyni motociklai su priekabomis. Taip pat pulkas turėjo du „Fiat“ sunkvežimius, du krovininius „Ford“, sanitarinį „Fiat“, du motociklus su priekabomis „Triumph“ ir „Indian“, tačiau pastarajam trūko vairuotojų. Kiti vairuotojai komandiruoti iš Automobilių rinktinės. Sausį dar vyko pratybos su Šeštuoju pėstininkų pulku. Konstatuota, kad padalinių vadai nesugeba tinkamai įvertinti laiko, per daug gaišta aiškindamiesi smulkmenas ir per mažai dėmesio skiria svarbiausiems sprendimams. Sunku dalyviams buvo suprasti aviacijos veiksmus. Paaiškėjo, kad pėstininkų padalinių vadai beveik neišmano artileristų terminijos, todėl nesugebėjo užsitikrinti tinkamos artilerijos paramos. Problema buvo ir karių finansinis išprusimas. Daug jų nemokėjo elgtis su pinigais, prasiskolindavo, buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Balandį įsteigtas degazuotojų (chemijos) būrys iš 35 žmonių, aprūpintas dujokaukėmis sau ir šunims, cheminėmis medžiagomis. Tą mėnesį atlikta ir šiek tiek perskirstymų tarp Pagėgių, Tauragės ir Naumiesčio kuopų. Rugsėjį pakartoti mokymų atsiųsti 643 kariai, o spalį – 169 kariai. Šie vyresnieji buvo beveik viską užmiršę ir kai tarnavo, naudojo angliškus šautuvus. Dabar gi buvo naudojami vokiški, todėl visko teko mokytis iš naujo. Dar iš carinių laikų paveldėta problema, kad šauktiniai buvo išnaudojami asmeniniams reikalams. Pavyzdžiui, šauktiniams tekdavo skaldyti malkas karininkų ir liktinių puskarininkių sodybose. Vadovybėje tai stengtasi išgyvendinti.

1938 m. pulkas, kaip dalyvavęs Klaipėdos krašto prijungimo akcijoje, iškilmingai paminėjo 15-ąsias metines. Vasario 16-ąją švenčiant 20-ąsias nepriklausomybės metines, kareivinės papuoštos ir apšviestos lemputėmis. Kalbant apie spaudą, karius pasiekdavo tik tautininkų ideologijai nepriešiška. Daugiausia prenumeruotas „Lietuvos aidas“, „Ūkininko patarėjas“, „Karys“, „Trimitas“. Pulko kariai turėjo savo bibliotekėlę. Vasario gale vyko pratybos, kurių metu pastebėta daug klaidų.

Kitame straipsnyje prisiminsime dramatiškus įvykius: Lenkijos ultimatumą, Klaipėdos krašto aneksiją, dalies Vilniaus krašto atgavimą ir Lietuvos okupaciją. Šie įvykiai itin nulėmė Septintojo pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulko tolesnį likimą.

Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.