Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Mūsų gyvenimas šiandien taip jau surėdytas, kad ko besiimtum, ką bedarytum, mintys sukasi apie viena – Rusijos agresiją Ukrainoje. Karo dulkės padengė visas mūsų veiklos sritis, pakeitė požiūrį į daugelį reiškinių, tarpusavio santykius. Ir aš pats, turėdamas archyve daug senosios Tauragės istorijos faktų, kaskart vis grįžtu prie skausmingos šių dienų aktualijos.
„Tauragės kurjeris“ jau rašė apie Rusijos kariuomenės žiaurumus užimtose Rytprūsių teritorijose Pirmajame pasauliniame kare. Šiandien vėl noriu grįžti į tą tokį netolimą Tauragei kraštą, pažvelgti į jį ir taikos, ir karo akimis. Žinome, kuo po Antrojo pasaulinio karo buvo paversta Rytų Prūsija, kiek tankų, karinių lėktuvų, o dabar jau ir „Iskanderų“ minkė nepaprastai derlingą jos žemę, kiek dar namų per neūkiškumą ir apsileidimą po karo neatstatyta. O juk skiria mus nuo to, kito, pasaulio, vos 30 kilometrų ir Karalienės Luizos tiltas…
Pastaraisiais metais Sovetsko istorikai ir inteligentija vis intensyviau mėgina spausti valdžią grąžinti miestui senąjį, tikrąjį, Tilžės vardą. Deja, vietos nomenklatūros skydas nepramušamas. Lieka tik džiaugtis, kad bent jau vietos jaunojo žiūrovo teatras vadinasi „Tilzit theatre“.
O kaip į Rytprūsius žiūrėjo senieji tolimų laikų Rusijos intelektualai ir kaip Tilžė atlaikė Pirmojo pasaulinio karo rusų kariuomenės jungą? Apie tai šis rašinys.
Kai kuriems rusams nepatiko
Bene pirmasis savo įspūdžiais apie Rytų Prūsiją viešai pasidalijo garsusis rusų komediografas Denisas Fonvizinas. Jis, tiesa, nepasakė apie šį kraštą nė vieno gero žodžio. 1784 metų kelionės laiškuose rašytojas juokėsi iš vietos vežikų lėtumo, kai jie „dvidešimt varstų važiuoja aštuonias valandas“. „Važiuoti lėčiau neįmanoma, nebent stovėti vietoje“. Memelyje (Klaipėdoje) D.Fonvizinas apsilankė vokiečių teatre: „Šlykščiau nieko nesu matęs. Negalėjau iškęsti netgi pirmojo veiksmo“. Rasytėje (dab. Rybačij), kurią rašytojas vadina „šlykščiausiu kaimiūkščiu“, keliautojui teko apsistoti tokioje užterštoje troboje, į kurią netgi buvo nejauku įeiti.
Kenigsbergas, kuriame D.Fonvizinas lankėsi ketvirtą kartą, pasirodė jam daug nykesnis nei anksčiau: „Gatvės siauros, namai aukšti. Labiausiai nepatiko vokiečių papročiai: vakare aštuntą valandą sėdasi valgyti ir taip pat aštuntą valandą išveža iš miesto išmatas…“
Tilžės katalikų bažnyčia (XX a. pradžia). Mažosios Lietuvos enciklopedijos archyvas
Tokie aštrūs vertinimai greičiausiai buvo susiję su tuo, kad visą kelią D.Fonviziną kamavo stiprūs galvos skausmai, o tokiais atvejais jis tapdavo tikru mizantropu.
Į didžiausių skeptikų sąrašą pateko ir keliautojas, rašytojas, legendinio teatro veikėjo Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos vyresnysis brolis Vasilijus, išleidęs 80 tomų rinktinius raštus. 1893 metais jis rašė: „Vargani, žemi namai, purvas, brangūs viešbučiai be jokio komforto perkelia jus kur tik norite, be tikrai ne į tvarkingąją Vokietiją. Kažkokie samanomis apžėlę vežikai, kokius sutiksite gal tik Vilniuje, girgždantys vežimai, elgetos gatvėse, gausybė gėryklų kiekviename žingsnyje, tolimų užkaborių klastingi labirintai su triukšmingais girtuokliais, sukiužusios lūšnelės visai greta istorinių rūmų… Kenigsbergas sujungė dviejų šalių trūkumus, neperėmęs jų vertybių…“
Skeptikų komandą, galima sakyti, užbaigia poetas Sergejus Jeseninas. 1922 metais jis po vedybų su balerina Aisedora Dunkan iš Maskvos lėktuvu atskrido į Kenigsbergą, po to keletą mėnesių važinėjo po Vokietiją. Jo pasakojimas apie šią šalį skamba tarsi nuosprendis: „…Ką pasakyti jums apie tą baisią miesčioniškumo, besiribojančio su idiotiškumu, karalystę? Be fokstroto, čia daugiau beveik nieko nėra. Ryja ir geria, ir vėl fokstrotas. Žmogaus aš kol kas nesutikau ir nežinau, kur juo kvepia. Čia viskas išlyginta, išlaižyta ir sušukuota taip, kaip Marienhofo (poeto draugo, – red.) galva. Paukščiai dergia tik su leidimu ir tupi ten, kur jiems leidžiama…“
Tačiau tokių pesimistinių neigiamų vertinimų istorija užfiksavo tikrai ne per daugiausiai. Absoliuti dauguma gi atspindi baisųjį Rusijos atsilikimą nuo normalaus civilizuoto pasaulio.
O kai kurie aikčiojo iš nuostabos
Rytų Prūsijos sieną rusai paprastai kirsdavo Eitkūnuose (Eitkūnai, arba Černyševskojė (vok. Eydtkuhnen, nuo 1938 metų Eydtkau, lenk. Ejtkuny, nuo 1946 metų rus. Černyševskoje), – Mažosios Lietuvos gyvenvietė Kaliningrado srities rytinėje dalyje, Nesterovo rajone, nuo 2008 metų Prigorodnojės gyvenvietės kaimas), Memelyje (Klaipėda) arba Tauroggene.
Aleksandras Gercenas, 1847 metais per Tauroggeną pirmą kartą ir, kaip vėliau paaiškėjo, visam laikui išvykęs į užsienį, rašė: „Vienos valandos važiavimo užtenka, kad atsidurtum visai kitame pasaulyje… Viskas keičiasi kaip teatro dekoracijos… Švara ir tvarka liudija apie visai kitą civilizaciją…“
Grafą Pavelą Kiseliovą Rytų Prūsijos švara ir tvarka privertė gailestingai prisiminti tėvynę: „Daug metų reikės, kol civilizacija pasieks mus ir visuose visuomenės sluoksniuose įsivyraus toks gyvenimo lygis“.
Didysis dramaturgas Aleksandras Ostrovskis, pirmą kartą į užsienį išvykęs 1862 metais, kelionės dienoraštyje įrašė: „Laukai puikiai išdirbti, kaimai visi plytiniai, tvarkingai pastatyti. Dieve mano! Kada mes to sulauksime!“
Keletą kartų per Rytų Prūsiją keliavo kompozitorius Piotras Čaikovskis. 1892 metų gruodžio 14-ąją laiške įpėdiniui V.Davydovui jis rašė: „Nieko negali būti baisiau už mano pervažiavimą iš Peterburgo į Eitkūnus. Vykau tame pačiame varganame vagone, kuriame mes su tavimi vykome vasarą. Nepatogu, purvina, durys neužsidaro. Negana to, sugedo krosnelė ir teko miegoti prie keturių ar net trijų laipsnių!!! Nebuvo galimybės nusiprausti, kadangi vamzdžiai sutrūko ir vanduo juose pavirto į ledą…“ Ir štai pagaliau siena: „Eitkūnuose persėdom į stebuklingą šiltą vagoną. Apsistojau nuostabiame viešbutyje…“
Dar vienas įspūdingas garsios XIX amžiaus švietėjos pedagogės N.Jakovlevos liudijimas: „Važiuojam tarytum sodu – viskas išmatuota, apskaičiuota, puikiai padaryta. Arimas tarsi persijotas per rėtį; vaismedžiai paramstyti; miškuose, panašiuose į parkus, išgrįsti takeliai, pastatyti suoliukai. Matyti, kad šeimininkai pažįsta kiekvieną medelį kaip savo šeimos narį.“
„O vis dėlto nuostabiai patogiai gyvena vokiečiai, – apibendrina karininkas prieš Pirmąjį pasaulinį karą vilnietis prokuroras P.Akermanas. – Kaip pas juos akmuo prie akmens priderinta, nutašyta, nuvalyta. Gatvių plotis, išplanavimas, šaligatviai, verti mūsų sostinių. Visur prie namų gėlynai, sodai, skverai…“
Tokių liudijimų galėtume rasti daugybę. Ir vis dėlto pateiksiu dar vieną. Karo istorikas, paskutiniojo Aleksandro Kerenskio ministrų kabineto karo ministras, Pirmojo pasaulinio karo metu kariavęs Rytų Prūsijoje Aleksandras Verchovskis vėliau rašė: „Prabangios parduotuvės, šaunūs restoranai ir aludės veidrodiniais langais. Medžiai ir gėlės kiekviename žingsnyje. Už paskutiniojo keturaukščio namo prasideda puikiai išdirbti laukai. Stebino neįprastas ruso žvilgsniui sklandus perėjimas nuo miesto į kaimą: nebuvo Rusijos miestuose neišvengiamų sąvartynų su būriais klaidžiojančių alkanų šunų. Jokių išlūžusių tvorų, duobių, mėšlo ir šiukšlių krūvų. Rodėsi, kad ten, kur baigiasi turtingas miestas, prasideda dar turtingesnis kaimas. Taupomas kiekvienas žemės gabalėlis, viskas išnaudojama – arba namas, arba sodas, arba tvarkingi laukai. Ėjome per kaimus. Bet tai nebuvo rusui įprastos varganos ir užmirštos kolonijos šiaudiniais stogais ir amžinu, nesibaigiančiu purvu. Ne! Čia akį džiugino mūriniai namai, elektrinis apšvietimas, išplautos gatvės, sotūs galvijai. Garo malūnai ir fabrikai taip pat stebino savo švara bei tvarka“.
Toliau Verchovskis aprašė pervažiavimą į Rusiją: „Lygus tarsi parketas vokiečių plentas nutrūksta ties siena ir automobilis ilgam įstringa smėlio krūvoje arba purvo duobėje, iš kurios, abejingos visoms pasaulio negandoms, išlenda perkarusios kiaulės, ieškodamos ko nors ėdamo. Vietoje mūrinių namų – varganos lindynės, vietoje turtingų laukų – neliestos žemės juostelės. Kaip tie vokiečiai sugebėjo tą pačią, greta esančią, žemę padaryti derlinga? Tirštą žiemkenčių klojimą Rusijos pusėje keitė reti, lyg sudėvėtas dantų šepetėlis, rugių ir avižų lopinėliai. Daug kartų buvau girdėjęs, kad Vokietijos kultūra aukščiau už senosios Rusijos kultūrą, bet tas perėjimas pasirodė tarsi perėjimas į kitą planetą ir atsiliepė skaudžiu aidu dėl gimtosios žemės“.
Po dešimtmečio garsus XIX amžiaus verslininkas ir milijonierius, be kita ko, lankęsis ir Tauroggene, Vasilijus Kokorevas taip pat pastebėjo tą pačią „keistą“ nuotaiką: „…visų veidai šviesūs, džiaugsmingi, matyti, jog jie dėl nieko nesibaimina ir kad jie optimistiškai žvelgia į Dievo pasaulį“.
Vasilijus Kokorevas Rytų Prūsijos suklestėjimą įžvelgė piliečių lygiateisiškume, švietime ir protingoje politikoje: „Nebuvimas Prūsijoje ryškių visuomenės sluoksnių daug kam krito į akis“.
Bene ryškiausiai apie tai pasakė rašytojas Glebas Uspenskis, aplankęs Rytų Prūsiją 1872 metais. Dar tik privažiuodamas sieną, Lietuvoje, jis vis mažiau ir mažiau sutikdavo paprastų žmonių. „…ir vos prasidėjo Prūsija, – tęsė jis, – prastuomenė tarsi dingo. Su mumis važiavo vyrai ir moterys – bet visai ne rusai. Jie apsirengę poniškai, tik rankos pūslėtos ir nepaprasta sveikata skiria juos nuo ponų… Aš mačiau, kaip laukuose dirbo valstietės spalvingomis suknelėmis ir šiaudinėmis skrybėlaitėmis“.
Daugybė žuvo ir palaidoti Rytų Prūsijoje
Garsusis Gumbinės mūšis vyko 1914 metų rugpjūčio 19–20 dienomis, kai rusų kariuomenė, susikovusi su vokiečiais, patyrė didelių nuostolių (žuvo 3133 rusai ir 2326 vokiečiai). Bet pietiniame flange vokiečiai neatlaikė generolo N.Jepačino III armijos korpuso 25-osios ir 27-osios divizijų spaudimo ir buvo priversti trauktis. Šie įvykiai sukėlė Tilžėje didžiulę paniką. Dauguma gyventojų paliko miestą. Karinė įgula, kurią sudarė daugiausiai landveras (šauktiniai) ir landšturmas (antrojo lygio šauktiniai), atsitraukė iš miesto geležinkelio bėgiais penktadienį, rugpjūčio 21-ąją, vidurnaktį. Kareivinės ištuštėjo, tiltų niekas nebesaugojo. Ligoninės ir lazaretai Nemunu atplukdė čia savo sužeistuosius. Kai kurie bankai, paštas ir pasienio vadovybė perkėlė biurus į Kenigsbergą ir toliau.
Pirmieji rusai Tilžėje pasirodė rugpjūčio 24-osios (pirmadienio) rytą, apie 7.30 val., iš geležinkelio stoties pusės. Sunaikino stotyje semaforus, perpjovė keletą telegrafo linijų. Rotmistras su 40 raitelių aplankė oberburgamistrą Polį ir burgamistrą Rode pastarojo namuose. Kalbėtasi per vertėją prancūziškai. Pareikalavę avižų arkliams ir keleto Tilžės sūrių, rusai nužygiavo keliu link Kalkapeno (dab. Suvorovo gatvės rajonas).
Taigi tilžiškiai vėl buvo ištikimi sau – pasitiko nugalėtojus taikiai. Rugpjūčio 25-ąją, apie 15.30 val., Tilžės gatvėse vėl pasirodė rusai – kavalerininkai kartu su dviratininkais – iš viso apie 40 žmonių. Jie nužygiavo per Karalienės Luizos tiltą Deutsche, Waser ir Choestraße gatvėmis ir pasiekė geležinkelio stotį, kur galutinai sunaikino telegrafo linijas, o stulpus nupjovė ir išmėtė.
Pašte Choeštrasėje irgi surinko visus telefono aparatus, pakrovė pašto dviračius ir kitą įrangą į vežimus ir patraukė atgal per Luizos tiltą į Tauroggeną. Šis dalinys veikė be ceremonijų, kadangi pabaigoje kareiviai – dviratininkai, ištrūkę iš karininko akiračio, įsilaužė į kai kurias laikrodžių parduotuves ir nesumokėję susirinko ten laikrodžius bei Kizelbacho dviračių parduotuvėje pakeitė savo sudilusias dviračių padangas naujomis ar netgi pačius dviračius naujais.
Kitą dieną, apie 17 val., nuo Tauroggeno pusės į miestą įžengė apie 400 rusų kavalerija, užėmė Dragūnų kareivines. Būsimo komendanto adjutantas rotmistras Celichovskis įteikė Rotušėje oberburgamistrui Poliui pulko vėliavą, kuri jau 17.30 val. iškilo virš pastato kaip rusų įsitvirtinimo mieste ženklas. Rugpjūčio 28-ąją į Tilžę atvyko miesto komendantas papulkininkis Bogdanovas ir ėmėsi vadovauti.
Po valandos miesto gyventojai jau galėjo perskaityti tokį skelbimą: „Miestą užėmė rusų kariuomenė ir jos vadovybė skelbia karinę padėtį. Rusų komendantas perima vadovavimą ir jam tampa pavaldūs visi civilinės valdžios organai. Įeiti į miestą ir išeiti iš jo leidžiama nuo septintos valandos ryto iki aštuntos vakaro; šiuo laiku leidžiama eiti tik per Luizos tiltą, per geležinkelio – apskritai draudžiama. Nuo devintos valandos vakaro miestiečiai privalo būti namuose, priešingu atveju bus areštuoti. Griežtai reikalaujama jokiais atvejais neparduoti rusų unterkarininkams ir kareiviams alkoholinių gėrimų (ypač degtinės ir vyno), priešingu atveju bus griežtai baudžiama. Namai, iš kurių bus šaudoma, bus sunaikinami. Kaimiečiai nuo septintos valandos ryto iki aštuntos vakaro gali ramiai įvažiuoti į miestą ir išvykti iš jo. Tilžė, 1914 metų rugpjūčio 26. Oberburgamistras Polis“
Rytojaus dieną rusų kareiviai parduotuvių vitrinose išklijavo atsišaukimą rusų ir vokiečių kalbomis „taikiems piliečiams“: „Taikiai priimantys rusų kariškius asmenys ir jų turtas bus visiškai saugomi. Tuo gi atveju, jeigu į mūsų kariškius bus šaudoma ar padaroma kokia nors kitokia žala, gadinamas telegrafas, kalti dėl to asmenys bus sušaudomi, o namas arba visas kaimas sudeginami!“
Įdomūs ir kiti rusų karinės vadovybės 1914 metų rugpjūčio 28-osios įsakymai.
„1. Atsiskaitymams su rusų kariškiais galioja rusiški pinigai. Rublį sudaro 2,86 markės ir jis turi būti priimamas tokiu kursu visose įstaigose; įstaigai atsisakius tai daryti, ji uždaroma.
- Judėjimas Memelio upe (dab. Nemunas) uždraudžiamas, nepaklūstantys bus sušaudomi.
- Apie bet kokius rusų kareivių piknaudžiavimus privaloma nedelsiant pranešti rusų karo vadovybei į Dragūnų kareivines ir magistratą.
- Visi alkoholiniai gėrimai (degtinė, alus ir vynas) Lauksargių–Tilžės atkarpoje ir gretimuose gyvenamuosiuose punktuose naikintini, juos vartoti draudžiama.
- Visi Tilžės laikraščiai bus cenzūruojami.
Tilžė, 1914 metų rugpjūčio 31-oji“.
„Naudotis dviračiais už miesto draudžiama. Automobilių judėjimas mieste ir užmiestyje neleidžiamas. Į juos bus atidengta ugnis. Automobiliai ir dviračiai konfiskuojami. Maisto produktus iš miesto išvežti vežimais draudžiama. Tilžė, 1914 metų rugsėjo 2-oji“.
„Laikas, kada laisvai neleidžiama išeiti į gatvę, nustatomas nuo 9 valandos vakaro iki 7 val. ryto. Tuo laiku leidžiama judėti gatvėmis tik turintiems baltus raiščius su užrašu „Policijos tarnautojas“, taip pat policijos saugumo tarnybos tarnautojams. Kitiems asmenims būti nustatytuoju laiku gatvėje draudžiama“.
„Įvertinant teigiamą visuomenės elgesį, įstaigų iš kariškių priimamo rublio kursas pažeminamas nuo 2,86 markių iki 2,50. Tolesnis rublio kurso žeminimas numatytas tam atvejui, jeigu bus ir toliau laikomasi tvarkos bei ramybės. Tilžės miesto komendantas papulkininkas Bogdanovas. Tilžė, 1914 metų rugsėjo 4-oji“.
Skelbimas: „Siekiant panaikinti keitimui skirtų pinigų trūkumą, į apyvartą išleidžiami ½, 1, 2, 3, 5 ir 10 markių prekių čekiai su magistrato antspaudu ir dviejų magistrato narių parašais. Magistratas. Oberburgamistras Polis“.
Taigi Tilžės likimas priklausė nuo jos gyventojų disciplinuotumo. Veikė mokyklos, gimnazijos, kino teatruose sukosi filmai, miesto teatre rodytos operos ir operetės. Dirbo parduotuvės ir restoranai. Rotušėje posėdžiavo miesto magistratas. Bürgerhalle koncertų salėje koncertavo įvairūs artistai.
Kariuomenė žygiavo per miestą iki rugsėjo 7 dienos. Tai buvo divizijos, sudarytos iš keturių pėstininkų, dviejų artilerijos pulkų su 80 pabūklų, 20 kulkosvaidžių, po vieną dragūnų ir kazokų plačiais raudonais lampasais pulką, ilga nesibaigianti vežimų virtinė – iš viso apie 16–18 tūkstančių karių. Kariuomenė atvyko iš Tauroggeno, per Luizos tiltą, Fabrikstrasse, Deutchestrasse, Hohestrasse gatvėmis, kūrėsi tuščiose prūsų kareivinėse, kad kitą dieną žygiuotų toliau į Skaisgireną (dab. Bolšakovo, Didieji Skaisgiriai), Labguvą (dab. Poleskas) ir link Deimenos upės. Jeigu susikaupdavo didesnis kariuomenės junginys, rusai už miesto parko įkurdavo improvizuotą stovyklą, kur šventikai lauko sąlygomis rengdavo pamaldas. Rugsėjo 8-ąją į miestą įžengė 270-asis Gatčinos pėstininkų pulkas su dviem lauko artilerijos baterijomis, kurio daliniai liko mieste ir apylinkėse, pavyzdžiui, Heinrichswalde (dab. Slavskas).
Ir jeigu pirmosioms dienomis tilžiškiai rusus dar kažkiek kentė, vos ne kiekvieną dieną ši kantrybė mažėjo. Dar anksčiau miestui buvo uždėta 50 tūkstančių markių karo kontribucija. Du burgamistrai ir 10 miestiečių tapo rusų įkaitais.
Įdomesnių atvejų apie rusų buvimą Tilžėje galima rasti 1915 metais Kenigsberge išleistame to laiko dokumentų rinkinyje „Tilžė po rusų padu 1914 metų rugpjūčio 26-ąją – rugsėjo 12-ąją“. Tik keletas pavyzdžių: „Kartą po pietų du rusų kareiviai užėjo į Šelerio aludę ir pareikalavo atnešti jiems pavalgyti bei vyno butelį. Kai padavėjas paprašė už vyną susimokėti, kareiviai pagrasino jam revolveriu. Atsitiktinai pasirodęs rusų generolas, kuris ką tik čia pat priiminėjo paradą, išklausė padavėjo skundą ir liepė kartu buvusiam karininkui suimti abu kareivius ir uždaryti daboklėn.
Kitu atveju kirpykloje Bahnhofstrasse gatvėje rusų kareivis paprašė nukirpti jį ir nuskusti. Po to nesumokėjęs išėjo. Kirpėjas nusivijo klientą ir sutiktam karininkui pranešė apie incidentą. Tačiau kareivis kategoriškai teigė už paslaugas susimokėjęs. Kirpėjui neatstojus, karininkas pagaliau pats atsiskaitė, o kareivį paleido…
Rugsėjo 12-osios vakare prūsų kariuomenės daliniai pasiekė Tilžę. Rusų 270-asis Gatčinos pulkas atsitraukė ir įsitvirtino Miško kapinėse bei hipodrome. Prisijungė prie jų kiti sumušti besitraukiantys daliniai. Rugsėjo 13-ąją, po beveik keturias valandas trukusio mūšio, rusų kariuomenė buvo priversta pasiduoti. Žuvo daug jų kareivių, nelaisvėn pateko apie 1000 žmonių, kuriuos uždarė Dragūnų kareivinių arklidėse. Dar apie 3500 rusų paimti į nelaisvę Heinrichswalde. Tarp belaisvių buvo ir rusų komendantas – papulkininkis Bogdanovas, kurį vėliau iškeitė į vokiečių pulkininką.
Rusai Tilžėje žuvusius ir nuo žaizdų mirusius karius laidojo bivakų vietose, kareivinių kiemuose, taip pat katalikų bažnyčios šventoriuje, evangelikų, žydų kapinėse, prie lietuvių bažnyčios. Vokiečių šaltiniai apie tai skelbė: „Rotmistro laidotuvių ceremonija mus, tilžiškius, labai sujaudino… Ypatingai sujaudino mus, vokiečius, paprotys, kad mirusiojo kūnas lydimas atvirame karste, o visa ceremonija buvo atlikta su gilia religine rimtimi ir iškilmingumu. Paskui katafalką su karsto dangčiu, kardu ir mirusiojo karininko ženklu pirmiausia žygiavo eiliniai kariai plikomis galvomis, toliau šeši kareiviai nešė atidengtą karstą, po to šventikas ir karininkai. Eiseną užbaigė daugybė kazokų eskadronų. Tokius reginius buvo galima stebėti kiekvieną dieną“.
1914 metų rugsėjo 13-ąją paskutiniajame mūšyje žuvusius rusus su karine pagarba palaidojo pagal krikščioniškas tradicijas Miško kapinėse (Waldfriedhof). Štai kaip šį įvykį aprašė laikraštis „Tageblatt für Litauen“:
„Dar niekada Tilžėje nematytos tokio didingumo kareivių laidotuvės trečiadienį po pietų surengtos Miško kapinėse prie Špliterio. Jau vidurdienį susirinko didžiulė minia, trečią valandą dienos pasiekusi apie tris tūkstančius žmonių. Ant paaukštinimo priešais krematoriumą stovėjo 23 turtingai papuošti karstai… Karo pastorius Konaras savo gedulingame žodyje kalbėjo: „Niekas nevertas didesnės meilės už tą, kuris už kitus savo gyvybę atidavė… Šie karstai primena mums didžiulę mūsų gyvenimo prasmę. Kiekvienas atiduoda gyvybę pagal savo pašaukimą. Visi mes žmonės, meldžiame Dievo, kad jis pasiųstų mums meilę, kad mes mylėtume ir savo priešus. Norėtųsi šį karą pakreipti taip, kad viską nugalinčiu dalyku taptų meilė“.
Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.
