Devyniasdešimties metų aritmetika

Jau kokių tik temų per keliolika bendravimo su „Tauragės kurjeriu“ metų nenagrinėjau, kokių tik miesto prie Jūros istorijos momentų savo rašiniuose neaptarinėjau. Šįkart noriu atsukti laikrodį 90 metų atgal ir per trumpą statistiką pažvelgti, kaip gi tada gyveno Lietuva bei Tauragės kraštas.

Tarpukariu buvo išleista keletas informacinių leidinių, šiandien ypač aktualių kiekvienam, besidominčiam šalies istorija. Pirmoji knyga „Visa Lietuva“ pasirodė 1922-aisiais, antroji – 1925-aisiais, trečioji – 1928 metais. Jos, šiandienos akimis žvelgiant, buvo ganėtinai sausos, trumpos, įdomios gal tik specialistams. Neseniai į rankas pateko ketvirtoji knyga, išėjusi 1931 metais ir apėmusi ilgesnį, 1926–1931 metų, laikotarpį, stengiantis atskleisti visapusišką valstybės gyvenimo panoramą. Įžangoje redaktorius Vincas Ruzgas rašo: „Straipsniai originalūs, savo sričių specialistų šiam leidiniui parašyti, taigi ir visi daviniai yra visais atžvilgiais patikimi. Šioj knygoj suglaustai apibūdinamos visos svarbiausios Lietuvos ekonominio, kultūrinio ir iš dalies visuomeninio gyvenimo sritys“.

Šalčiausias mėnuo – sausis

Ir iš tiesų ne vienam bus įdomu sužinoti, kad, 1926–30 metų duomenimis, šalčiausias mėnuo valstybėje buvo sausis, o šilčiausias – liepos. Vidutinė metinė temperatūra sudarė apie 5,9 laipsnio šilumos. Kritulių vidutiniškai per metus iškrito apie 47,7 mm.

Tinkamų laivams plaukioti būta iš viso 11 upių ir vienas (Vilhelmo) kanalas, o tinkančios laivams plaukioti upių vagų dalys sudarė 623 kilometrus.

Vienintelis gyventojų surašymas nepriklausomoje Lietuvoje atliktas 1923 metais. Per septynerius metus, suprantama, duomenys keitėsi ir 1931 metų sausio 1 dieną Lietuvoje (be lenkų okupuoto Vilniaus krašto, kur 1931 metais suskaičiuota 546 000 gyventojų, ir Klaipėdos krašto su 1925 metais suskaičiuotais 141 600 gyventojų) buvo 1 134 410 vyrų ir 1 232 632 moterys, iš viso 2 367 042 gyventojai. Statistikai buvo apskaičiavę, kad 1 kvadratiniam geografinio ploto kilometrui teko kiek daugiau nei 42 du gyventojai, o 1 kvadratiniam kilometrui ploto be didesniųjų vidaus vandenų – 43 gyventojai.

99,04 procento sudarė Lietuvos piliečiai. Iš jų lietuviai – 80,6 proc., žydai – 7,1 proc., vokiečiai – 4,1 proc., lenkai – 3 proc., rusai – 2,7 proc. Romos katalikais save laikė 80,5 procento, evangelikais – 9,5 proc., pravoslavais ir sentikiais – 2,5 proc., izraelitais – 7,03 procento. Beveik 68 procentai gyventojų dirbo: žemės ūkyje netoli 77 procentų, pramonėje, statyboje ir įvairiuose amatuose – per 6 procentus, valstybiniame ir visuomeniniame darbe bei laisvųjų profesijų – per 3 procentus.

45 miestai turėjo daugiau kaip po 2000 gyventojų. Kaune 1930 metų pabaigoje gyveno 190 tūkstančių žmonių, Klaipėdoje – 38 tūkstančiai, Šiauliuose – 26 tūkstančiai, Panevėžyje – 22 tūkstančiai, Ukmergėje – 12 tūkstančių. Gaila, nepateiktas Tauragės miesto gyventojų skaičius. Todėl pasiremsime 1923 metų surašymo duomenimis. Tada Tauragėje buvo 5470 nuolatinių gyventojų. Tauragės valsčiuje su 11 apylinkių – 9976 gyventojai, Skaudvilės valsčiuje, kurį sudarė 12 apylinkių, – 15 285, Batakių valsčiuje – 5921, Gaurės valsčiuje (aštuonios apylinkės) – 3812. Iš viso Tauragės apskrityje, kurios plotas sudarė 3351 kv. km, gyveno 110 965 žmonės, buvo 22 346 ūkiai.

Verta priminti, kad lenkų okupuotame Vilniuje 1930 metų gruodžio 30-ąją suskaičiuoti 195 425 gyventojai (1912 metais – 204 000).

Emigracija

Grįžkime į aptariamąjį laikotarpį. Iš informacinio leidinio galime sužinoti, kad Tauragės apskrityje po septynerių metų, 1930-ųjų sausio 1-ąją, gyveno 121 283 gyventojai – 57 031 vyras ir 64 257 moterys. Per 1930 metus šis skaičius padidėjo 1649 asmenimis ir 1931-ųjų sausio 1-ąją apskrityje gyveno jau 122 932 žmonės.

Architektūros istorikas, Kauno technologijos universiteto Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas dr. Vaidas Petrulis viename savo darbų rašė: „Apie 1930-uosius vietinė ir respublikinė spauda Tauragę vis dažniau pristato kaip sparčiai augantį ir modernų miestą: „Jei kas sako, kad Tauragė nekultūringas apskrities miestas – tas labai nesimpatiškai klysta. Miestas kuo puikiausias, gatvės pilnos gyvenimo. Naujų namukų pridygę lyg grybų iš po lietaus“.

Mieste nuo 1922 m. veikė miesto sporto sąjunga, 1925-aisiais įsisteigė teniso mėgėjų klubas, o 1930 m. jau veikė net dvi teniso aikštės (viena – prie Šaulių namų, kita – Mokytojų seminarijos kieme). Šaulių rinktinės pastangomis „žiemos metu įrengiama moderni čiuožykla su radijo muzika bei elektros apšvietimu“. Mieste dėl žiūrovų konkuravo net du kino teatrai „Spindulys“ ir „Atlantik“, stovėjęs ten, kur šiandien veikia Tauragės centro turgus, Dariaus ir Girėno bei Spaustuvės gatvių sankirtoje. Šie kino teatrai neapsiribojo vien filmų rodymu. Apie 1923 metus Tauragėje apsigyveno iš Amerikos grįžęs ir ten susitaupęs pinigų toks J.Kuršas, tapęs bendrovės „Rūbas“ akcininku. Bendrovei bankrutavus, kaip kompensaciją jis gavo statomą namą Bažnyčių gatvėje. 1925 metais J.Kuršas užbaigė namo statybą ir didžiulį mūrinį pastatą pavadino kino sale „Spindulys“. Taip Tauragėje atsirado naujas kultūros centras. Čia buvo rodomi kino filmai, statomi dramos veikalai, ruošiami kultūriniai renginiai, aukštuomenės pokyliai, labdaros vakarai.

O 1936 metų spalio 4 dieną Tauragėje lankėsi gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas dr. Jonas Šliūpas ir pilnutėlėje „Atlantiko“ salėje skaitė paskaitą „Kūno ir dvasios sveikata“.

Labai įdomūs 1931 metų „Visos Lietuvos“ informacinio leidinio pastebėjimai apie lietuvių emigraciją po Didžiojo karo. Konstatuojama, kad Argentiną, Braziliją ir Urugvajų pasiekė apie 60 procentų visų išvykusiųjų. Kiti emigrantai pasirinko JAV, Kanadą, Pietų Afriką, Palestiną ir kitas šalis. 1923 metais iš Lietuvos išvyko 2693 asmenys, 1926 metais – 10 364. Daugiausia piliečių Lietuva prarado 1927 metais (18 086) ir 1929 metais (15 999). O štai mūsų aptariamaisiais 1930 metais šis skaičius siekė 6428.

Taip pat pateikiama statistika apie užsienyje gyvenančius anksčiau pasitraukusius lietuvius.

Ministrai taupė

Nemažai vietos leidinyje skiriama Lietuvos trečiojo dešimtmečio ūkiniam ir ekonominiam gyvenimui apžvelgti. Intriguojantis faktas – nė viena valstybės įstaiga, pradedant prezidentūra, baigiant eiliniu departamentu, 1926–30 metais ne tik neiššvaistė joms biudžete numatytų lėšų, bet dargi sutaupė.

Daugiausiai 1930 metais išleido (70,1 milijono litų) Susisiekimo ministerija. Antra pagal išlaidas buvo Finansų ministerija (58,8 milijono litų). Toliau – Krašto apsaugos ministerija (55,9 milijono litų), Švietimo, Žemės ūkio ministerijos. Mažiausiai valstybei kainavo Vidaus, Teisingumo ir Užsienių reikalų ministerijos.

Didžiojoje Lietuvoje 1930 metais buvo 1220 kilometrų plentų ir 13 224 kilometrai vieškelių. Būta 1280 medinių tiltų, devyni geležiniai, 208 gelžbetoniniai, 72 cementiniai, 595 cementiniai vamzdžiai. Būtent 1930-aisiais, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ųjų mirties sukaktuvių dienomis, pradėtas statyti naujas Tauragės metalinių konstrukcijų tiltas per Jūros upę, gavęs Vytauto Didžiojo vardą.

Raštingumas kilo

1922 metais Steigiamajam Seimui priėmus Pradžios mokyklų įstatymą, nemokamas keturmetis pradinis mokslas tapo privalomas visiems 7–11 metų vaikams. Įstatymas pradėtas įgyvendinti 1927–28 m., oficialiai įgyvendintas 1930-aisiais. 1926 metais Lietuvoje buvo 2360 pradinių mokyklų (131 700 mokinių), 65 progimnazijos (7400 mokinių), 46 gimnazijos (15 400 mokinių). 1929–30 metais – atitinkamai 2386 pradinės mokyklos (iš jų 2158 – lietuvių, 122 – žydų, 25 – lenkų, 16 – vokiečių, 13 – rusų, 7 – latvių, 45 – mišrios), dirbo 3777 mokytojai, mokėsi 15 288 mokiniai. Beveik visos pradinės, apie pusę vidurinių ir visos aukštosios mokyklos buvo valstybinės. Gimnazijų mokiniai už mokslą mokėdavo apie 100 litų per metus; pažangūs mokiniai būdavo nuo mokesčio visiškai arba iš dalies atleidžiami.

Statistikos ataskaitoje pažymima, kad 1930 metais vidutinis Lietuvos gyventojų raštingumas pasiekė 67,36 procento. Raštingų ir pusiau raštingų vyrų buvo 69,29, moterų – 65,64 procento. Pabrėžiama, kad per paskutinius aštuonerius nepriklausomo Lietuvos gyvenimo metus raštingumas labai žymiai pakilo.

Iš labai išsamaus statistinio leidinio sužinome, kad Tauragės apygardos žemės tvarkytojas 1931 metų pradžioje buvo Apolinaras Jaras, Raseinių apygardos agronomas inspektorius (Tauragės ir Raseinių apygardoms) – Kazys Banys, Tauragės apskrities veterinarijos gydytojas – J.Toliušis,  Tauragės miškų urėdas – Ignas Zaleckas, Tauragės apskrities gydytojas – Feliksas Prosevičius, Šilalės, Tauragės apskrities rajono gydytoja – Jadvyga Francūzevičaitė, Tauragės apskrities inžinierius – Vytautas Rimgaila.

Ir dar vienas labai įdomus ano tolimo gyvenimo momentas. Jau nebe pirmus metus Lietuvoje diskutuojama apie Nacionalinio radijo ir televizijos abonentinį mokestį. Iečių sulaužyta nemažai. Argumentų už ir prieš surinkta gausybė. O štai kaip šis klausimas spręstas prieš 90 metų.

Už radijo aparatus, įrengtus privačiuose butuose, valdžios, savivaldybių, Šaulių sąjungos, kultūros ir labdaros įstaigose, laikraščių redakcijose, mokyklose, ligoninėse ir panašiose vietose, jei iš klausytojų neimtas atskiras mokestis, per mėnesį miestuose bei miesteliuose už kontaktinį detektorinį imtuvą buvo mokami 2, o už imtuvą su lemputėmis – 5 litai. Kaimuose ir kitose vietose mokestis buvo mažesnis – 1 ir 3 litai…

„Visos Lietuvos“ redaktorius Vincas Ruzgas pratarmėje rašė: „Redakcija tiki, kad pertvarkyta „Visa Lietuva“ bus naudingas žinių šaltinis ne tik ekonomistams, prekybininkams ir pramonininkams, kuriems specialiai apie 2/3 knygos skiriama, bet ir diplomatams, visuomenės veikėjams, mokytojams ir šiaip Lietuva besidomintiems piliečiams“.

Laikas parodė, kad šie redaktoriaus žodžiai buvo pranašiški.