Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Iš anksto žinau, kad, jeigu pasakysiu, jog kalbėsime apie Tauragės konvenciją, ne vienas skaitytojas atidės laikraštį į šalį. Kiek galima, pasakys jie, juk jau tiek apie tai prikalbėta, prirašyta, ištirta kone kiekviena šio istorinio dokumento atsiradimo detalė. Betgi šiandien, trumpai prisiminę konvenciją, mes apie ją kalbėsime mažiausiai.
Stimulą parašyti šį straipsnį davė tolimas ir laiku, ir atstumu nuo Tauragės įvykis – garsusis, deja, nepavykęs 1944 metų liepos 20-osios pasikėsinimas į Adolfą Hitlerį.
Tai, kas įvyko šalia Tauragės prieš daugiau nei 200 metų, vadinama reikšmingiausiu pasipriešinimo aktu Prūsijos istorijoje ir žingsniu, pakreipusiu Europos istoriją kita tėkme. O po 230 metų Berlyne vykę įvykiai dar kartą priminė legendinę dinastiją.
Asmenybės
Jorkų fon Vartenburgų šeimos istorijos pradininku galima laikyti pastorių Johaną Jorką Gustkovskį, gimusį apie 1684 metus ir mirusį 1736-aisiais.
Hansas Davidas Liudvikas Jorkas fon Vartenburgas gimė 1759 metų rugsėjo 26 dieną Potsdame, Johano sūnaus, prūsų armijos kapitono, išeivio iš kašubų (vakarų slavų tauta) šeimoje. Todėl jo profesinė ateitis jau buvo apspręsta. Vos 13 metų turėdamas, įstojo į prūsų pėstininkų pulką, o aštuoniolikos gavo leitenanto laipsnį. 1805 metais jis – jau pulkininkas. Buvo vedęs Johaną Henrietą Zaidel. Susilaukė dviejų sūnų – Pauliaus ir Peterio.
Jorkas pradėjo vadovauti korpusui tuo laiku, kai Napoleonas po 1812 metais prasidėjusio atsitraukimo pabėgo į Paryžių. Pasekus Jorko veiksmus pakeliui iš Pabaltijo į Tilžę, tampa aišku, kad jis sąmoningai atsiliko nuo Makdonaldo prancūzų pajėgų, tikėdamasis susitikti su Rusijos armija. Ne norėdamas kariauti, o tam, kad galėtų apjungti jėgas prieš Napoleoną.
Apie šį savo norą jis ne kartą pranešė Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III, bet pastarasis bijojo imtis ryžtingų veiksmų – skelbti karą Prancūzijai ir apsiribodavo atsirašinėjimais. Galų gale Jorkas ėmėsi iniciatyvos ir, kaip žinia, 1812 metų gruodžio 30-ąją Tauragės prieigose, Požerūnų malūne, su rusų generolu baronu (taip pat vokiečiu) Ivanu Dibičiumi pasirašė septynių straipsnių sutartį, žinomą Tauragės konvencijos vardu. Šiuo dokumentu prūsų korpusas turėjo atsiskirti nuo Makdonaldo armijos ir rusų atžvilgiu laikytis neutraliteto.
Prieš 13 metų, minint konvencijos 200 metų sukaktį, Tauragėje įvyko mokslinė konferencija, kurioje Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis redaktorius istorikas dr. Algirdas Matulevičius priminė, ką J. fon Jorkas gruodžio 29 dieną Tauragės pilyje pareiškė savo karininkams: „Prancūzų kariuomenę Dievas nubaudė – ji jau sunaikinta. Dabar mes turime progą savo nepriklausomybę atgauti, reikia tik susijungti su Rusijos kariuomene <…>“. Karininkai, ištraukę kalavijus, sušuko: „Gyventi ar mirti su fon Jorku, mūsų generolu!“
1813 metų sausio 8-ąją Jorkas įžengė į Kenigsbergą ir parlamente pasakė įspūdingą kalbą.
Tik Prūsijos karalius dėl šios savivalės, vis dar bijodamas Napoleono I, J. fon Jorką paskelbė vokiečių tautos išdaviku ir nušalino nuo tarnybos. Kita vertus, situacija jau keitėsi, vasario mėnesį M.Kutuzovas ir prūsų karo vadas G.Šarnchorstas pasirašė susitarimą prieš Prancūziją, o kovo 17-ąją Prūsijos karalius paskelbė karą.
Jorkui buvo atleista, 120 tūkstančių prūsų armija prisijungė prie rusų ir dalyvavo sutriuškinant Napoleoną. Generolo laipsniu įžengė jis į Paryžių. Už drąsą ir ryškias pergales Liudvigas buvo apdovanotas Prūsijos Geležiniu kryžiumi ir Rusijos Švento Georgijaus ordinu. 1821 metų gegužės 5-ąją gavo paveldimą grafo fon Vartenburgo titulą ir aukščiausiąjį karinį generolo feldmaršalo laipsnį. Jam taip pat dovanotas Klain Elso dvaras Žemutinėje Saksonijoje – buvęs vienuolynas su 10 tūkstančių senovinių knygų. Ateityje šią kolekciją pildė L. Jorko fon Vartenburgo palikuonys. Tai tiesiogine prasme buvo Prūsijos intelektualų elitas, užėmęs aukštus postus jos administracijoje. Rūmuose buvo sukaupta vokiečių poeto, grožinės literatūros rašytojo, vertėjo ir kritiko Johano Ludwigo Tiecko dovanota pasaulinio garso biblioteka, kurią sudarė 150 tūkstančių tomų, taip pat turtinga vario graviūrų ir ksilografijos kolekcija. Biblioteka „Didžiojo Jorko bibliotekos“ pavadinimu plačiai garsėjo visoje šalyje ir už jos ribų. Nuo tada iki pat 1945 metų ši vieta tapo centrine vokiečių poetų, mokslininkų ir dailininkų susitikimų vieta. Antrojo pasaulinio karo metais biblioteka išdraskyta, nemažai knygų išvežtos į Rusiją.
Karalius ilgai negalėjo užmiršti Jorko nuopelnų, todėl, likus pusmečiui iki feldmaršalo mirties, balandžio 10-ąją asmeniškai apsilankė dvare. Čia garsusis karvedys mirė 1830 metų spalio 4-ąją.
Feldmaršalo anūkas grafas Hansas Liudvikas Maksimilianas Jorkas fon Vartenburgas tapo Vokietijos ambasados Sankt Peterburge karo atašė, vedė rusę. Proanūkis Paulis Jorkas fon Vartenburgas tapo žinomu filosofu.
Kitas anūkas Heinrikas, feldmaršalo vyresniojo sūnaus Pauliaus ir prūsų generalinio konsulo Beirute, generolo leitenanto Lui fon Vildenbrucho sūnus, 1896 metais vedė baronienę Sofi fon Berlichingen. Jiems gimė 10 vaikų, o proanūkis Peteris greta prosenelio įrašė Jorkų giminę ilgai istorijai ir iš naujo priminė prosenelio žygdarbį. Bet apie tai kiek vėliau.
Paminklas
Plačiai žinomas faktas, kad 1912 metais, artėjant Tauragės konvencijos 100-osioms metinėms, J. fon Jorko provaikaitis Heinrichas Jorkas fon Vartenburgas atvyko į Tauragę ir buvusio malūno vietoje pastatė akmeninį paminklą. Tai užfiksuota daugelyje apie konvenciją kalbančių interneto portalų ir aprašymų. Neprisiimdamas autorystės, noriu tik priminti, kad akmens kubas su 2 metrų briaunomis iš tašyto pilko granito plokščių buvo pagamintas Vokietijoje, Silezijos žemėje, iki Lauksargių geležinkelio stoties atvežtas traukiniu, toliau – šešių arklių traukiamu vežimu. Kubas pastatytas ant keturių žalvarinių rutulių, simbolizuojančių 1812 metų patrankos sviedinius. Pokariu paminklą susprogdino sovietinė kariuomenė. Greta auga 1813 metais pasodinta liepa, kurią galima laikyti pirmuoju Europos išsivadavimo iš Napoleono vadovavimo paminklu.
Tačiau tai ne viskas. 2009 metų gruodžio 30-ąją, likus trejiems metams iki garsiojo istorinio įvykio, 200 metų sukakties, „Rotary“ klubo pastangomis senojoje vietoje atidengtas paminklo maketas. Granitinis akmuo atgabentas iš Prancūzijos, apdailos darbai atlikti Lenkijoje. Liepos 13 dieną 23 tonas sveriantis paminklas pastatytas (kaip ir senasis) ant keturių rutulių, simbolizuojančių pabūklų sviedinius, Staiginės kaimo žemėje, kitame Ežeruonos upės krante, priešais Požerūnus.
Viskas būtų gerai, jeigu 2013 metų kovo mėnesį viename moksliniame leidinyje ir internete nebūtų pasirodęs rašinys apie Tauragėje vykusias iškilmes. Ir čia netikėtai sužinome, kad 1912 metais konvencijos pasirašymo įvykį sumanė paminklu įamžinti J. fon Jorko provaikaitis Leopoldas fon Kalchrentas (Leopold von Kalchrenth). Kadangi pavardė pasirodė negirdėta, ėmiausi ieškoti, kaip sakoma, tiesos.
Pradėkime iš toliau. Buvo toks 1820 metais gimęs grafas fon Stanislaus Kalckrenth, kuris vedė grafienę Anną Cauer. Jie susilaukė sūnaus Leopoldo fon Kalckrentho.
Feldmaršalo anūko Hanso Davido šeimoje buvo du vaikai – sūnus Heinrikas ir duktė Berta. Grafienė Berta York fon Vartenburg 1855 metais ištekėjo už grafo, garsaus dailininko Leopoldo fon Kalckrentho. Jiems 1887 metais gimė sūnus Wolfas, miręs 1906 metų spalio 9-ąją. Vienintelis asmuo, galintis atitikti minėtojo interneto rašinio teiginį, yra minimasis dailininkas Leopoldas fon Kalckrenth. Tačiau net ir ypatingai stengdamasis tikrai negalėtum pavadinti jo legendinio feldmaršalo proanūkiu – šiaip ar taip tai visai kitos šakos atstovas. Proanūkės vyrui tokiu būti nepavyktų. Nors pagal amžių (mirė 1928 metais) jis galėjo atsirasti Tauragėje, tačiau tai tikrai ne tas asmuo.
Todėl ir toliau teks pasitikėti iki šiol tebesančia informacija apie Heinricho Jorko fon Vartenburgo apsilankymą bei rūpestį prosenelio atminimu.
Peteris grafas Jorkas fon Vartenburgas
Hansas Davidas Liudvigas Jorkas fon Vartenburgas. lt.wikipedia.org
Heinrikas Jorkas netikėtai mirė nuo insulto savo tetos Lulu fon Kate-Roskov namuose per vizitą Berlyne. Jį palaidojo 1923 metų kovo 3-iąją grafų Jorkų mauzoliejuje savo rūmų parke.
Kaip minėta, Heinriko šeimoje gimė 10 vaikų – Pola, Irena, jau minėtoji Berta. Ir bene garsiausias naujųjų laikų šeimos atstovas, feldmaršalo Hanso Liudviko Jorko fon Vartenburgo proproanūkis teisininkas, pasipriešinimo judėjimo dalyvis Peteris grafas Jorkas fon Vartenburgas, gimęs 1904 metų lapkričio 13-ąją ir išgarsėjęs kaip pasikėsinimo į Adolfą Hitlerį dalyvis. Jo žmona Merion Vinter, sulaukusi net 103-ejų metų, buvo taip pat teisininkė, pasipriešinimo judėjimo dalyvė.
Baigęs Bonos universiteto Teisės fakultetą, Peteris dirbo atsakingą darbą Berlyne ir Breslau. Buvo didelis nacių režimo priešininkas. 1938 metais kartu su Klausu Šenku fon Štaufenbergu ir fon der Šulenburgu parengė galimos būsimos Vokietijos konstitucijos projektą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, leitenanto laipsniu tarnavo tankų pulke adjutantu. 1942 metais dėl sveikatos perkeltas į Rytų fronto ūkio štabą. Nepritarė Vermachto vykdomai politikai okupuotuose kraštuose, tapo griežtu režimo priešininku. Kartu su teisininku, antinacinio judėjimo dalyviu H. Fon Moltke sukūrė antinacinę Kreislau grupę – Kreizau ratelį, gavusį pavadinimą nuo Kreizau sodybos, kurioje vykdavo grupės susitikimai. Ten aptarinėtos naujosios Vokietijos, griuvus nacizmui, ateities perspektyvos. Brolių mirtis vokiečiams įsiveržus į Lenkiją galutinai įtikino Peterį jo pozicijų teisingumu.
1943 metų rugsėjį grafas Klausas Šenkas fon Štaufenbergas (kurio žmona, beje, buvo gimusi Kaune) pradėjo spartinti pasirengimą perversmui ir Peteris nedvejodamas prie jo prisijungė. Po perversmo planuojamoje vyriausybėje Peterio laukė vicekanclerio valstybės sekretoriaus postas.
Į Adolfą Hitlerį, įvairiais duomenimis, buvo pasikėsinta ne mažiau kaip 40 kartų. Bet kiekvieną kartą šie pasikėsinimai dėl įvairiausių priežasčių žlugdavo. 1944 metų liepos 20-ąją surengtas bene drąsiausias mėginimas nuversti fiurerį. Tada Antrojo pasaulinio karo likimą apsprendė pati paprasčiausia stalo koja. Operacija „Valkirija“, žinoma ir kaip liepos 20-osios generolų sąmokslas (vok. Attentat vom 20. Juli 1944), – vokiečių pasipriešinimo, pirmiausia aukštų Vermachto karininkų, mėginimas nužudyti Adolfą Hitlerį ir nuversti nacių vyriausybę.
Vienu pagrindinių šio sąmokslo organizatorių ir dalyvių tapo Vermachto pulkininkas, vienos seniausiųjų Pietų Vokietijos aristokratų šeimų grafų Štaufenbergų atstovas Klausas fon Štaufenbergas.
Tačiau keletą sekundžių iki sprogimo pulkininkas Haincas Brandtas perstūmė portfelį ir masyvus ąžuolinis stalas išgelbėjo fiurerį nuo sprogimo bangos. Buvo suimta apie 7000 ir nubausta apie 5000 žmonių.
Po nepavykusio valstybės perversmo Peteris vėlų 1944 metų liepos 20-osios vakarą sulaikytas Berlyne ir rugpjūčio 8-ąją vadinamojo „liaudies teismo“ nuteistas mirties bausme, kuri tą pačią dieną įvykdyta Berlyno Plötzensee kalėjime. Jo giminaičiai pateko į konclagerį, o turtas konfiskuotas.
Sušaudymo išvakarėse Peteris rašė žmonai Marion Vinter:
„Brangusis mano širdies kūdiki, mes greičiausiai stovime ant mūsų nuostabaus ir turtingo bendro gyvenimo krašto. Todėl, kad rytoj Liaudies teismas paskelbs nuosprendį man ir kitiems. Girdėjau, kad mus pašalino iš armijos. Jie gali iš mūsų atimti uniformą, bet ne dvasią. Ir čia aš jaučiuosi vieningas su mūsų tėvais, broliais ir draugais. Faktas, kad Dievas apsprendė tai, kas įvyko, yra dalimi jo nepasiekiamų įsakymų, kuriuos klusniai priimu. Tikiu, kad aš švarus širdimi, bet purvinas nuo visus mus slegiančios kaltės. Todėl aš su didele viltimi tikiuosi, kad Dievas bus man gailestingas teisėjas…“
***
Už Berlyno valstybinės operos, Unter Den Linden alėjos skvere, ant postamentų stovi penkių didžiausių prūsų karo didvyrių biustai. Tarp jų yra ir bronzinis garsiojo vokiečių skulptoriaus Christian Daniel Rauch įamžintas feldmaršalas Johanas Davidas Liudvikas Jorkas fon Vartenburgas – karine uniforma ir susisupęs apsiaustu, kuriam vieną savo maršą paskyrė pats Liudvikas van Bethovenas. Žmogus, prieš daugiau nei 200 metų atlikęs tikrą žygdarbį, davęs pradžią šauniai dinastijai ir visiems laikams išgarsinęs Tauragės vardą…
Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.
