1959 metų gegužės 4-osios naktį Šilalės rajono Buišių kaimo gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė du paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus Petrą Oželį-Jaunutį ir Feliksą Urboną-Algirdą.
Petras Oželis slapyvardį Jaunutis gavo neatsitiktinai. 1949-aisiais, kai tapo partizanu, jam tebuvo 17 metų. Partizanų rėmėjai Urbonai gyveno tame pačiame Šilalės rajone, Bumbuliškių kaime. 1953 metais mirus motinai, našlaičiais buvo likę keturi broliai. Vyriausiajam Leonui ėjo septyniolikti, o Feliksui – šešiolikti. 1955-aisiais, kai daug kam atrodė, kad partizaninis karas jau baigėsi, jie išėjo į mišką. Leonas, deja, greit pateko į saugumiečių rankas ir buvo nuteistas kalėti lageryje, o F.Urbonas partizanavo beveik ketverius metus.
Apie šiuos vyrus šiandien mano rašinys. Meluočiau sakydamas, kad paskelbsiu kokį nors sensacingą atradimą, nes apie šį įvykį nemažai informacijos galima rasti ne viename pokario metų partizaninį judėjimą aprašančiame puslapyje ar veikale. Drąsių vyrų pavardės visam laikui įrašytos į pasipriešinimo sovietiniam režimui istoriją. Nedidelis atradimas laukia tik straipsnio antrojoje dalyje. O kol kas – ištrauka iš Kęstučio Balčiūno straipsnio „Tremtinio“ savaitraščio 1999 metų spalio mėnesio numeryje:
„1959 m. gegužės 3 d. vakarą Šilalės rajono Buišių kaimo gyventojas Petras Nognius atvedė du partizanus pas savo pusbrolį Kazimierą Nognių. Sunerimo jo žmona Vanda. Prisiminė, kaip kartą, apsilankiusi pas Petro žmoną, iš kito kambario išgirdo: „Kam ponas tokius brangius saldainius ir tokius saldžius gėrimus atvežei“. Pasirodo – pas juos lankydavosi saugumiečiai. O Petras Nognius išgėręs dažnai eidavo su partizanais į žygį. Buvo saugumo užverbuotas (turėjo Skroblo slapyvardį, – red.).
Ir štai Petras Nognius paskutinius du Šilalės rajono partizanus atvedė pas pusbrolį, o savo sūnų Praną Nognių pasiuntė į Kvėdarną pranešti saugumui. Netrukus Šilalės saugumas apsupo Kazimiero Nogniaus sodybą, apšvietė ją. Kaimynai manė, kad dega Nognių sodyba, bet rytą pamatė, kad sodyba tebestovi. Prasidėjo mūšis. Moterys su vaikais spėjo išbėgti. Kazimierą Nognių sugavę saugumiečiai spardė, grasino uždegti namą. Pasipylė kulkosvaidžių ir automatų serijos. Partizanai stipriai atsišaudė. Ir dabar tebėra kulkų žymės. Saugumiečių buvo daug. Netrukus iš Klaipėdos atvyko pilna mašina pasieniečių. Feliksas Urbonas bandė išsiveržti iš namo, bet jį pervėrė automato serija. Petras Oželis iš karto atsišaudė nuo aukšto, paskui nulipęs bandė prasiveržti pro langą. Sužeistas prie lango su rankšluosčiu, matyt, šluostėsi kraują. Iš visų pusių lėkė kulkos – lubos buvo kulkų išvarpytos. Petras Oželis bandė išbėgti atsišaudydamas pro duris, bet sukniubo sunkiai sužeistas. Įsiveržę į namą saugumiečiai spardė merdintį partizaną, tyčiojosi, siūlė samagono. Partizanas amžinai užmerkė akis.
Kazimierą Nognių ir jo žmoną Vandą išsivežė į Šilalę tardymui. Vertė atpažinti partizanus, kuriuos buvo pametę daržinėje prie saugumo. Paskui dar ilgai tardė Kazimierą ir Vandą Nognius Šilalėje, Kvėdarnoje, Švėkšnoje. Vėliau Kazimierą Nognių, sirgusį vėžiu ir gulintį Klaipėdos ligoninėje, saugumietis Gudavičius tardė sakydamas: „Nogniau, neišnešk paslapties! Tau vėžys. Tu vis tiek mirsi. Banditus maitini!“ Kazimieras Nognius nieko neišdavė ir savo paslaptį nusinešė į amžinybę“.
Ir dar viena ištrauka iš „Lietuvos darbininke“ 1991 metų 11-ajame numeryje spausdinto Viliaus Baltino rašinio „Kas atkeršijo už partizanų mirtį?“:
„Praėjo keletas savaičių po partizanų Oželio ir Urbono nužudymo. Vėl tas pats miškas. Prie kiek tolėliau nuo kruvinos dramos vietos esančios Nogniaus sodybos buvo vėlai vakare surengta pasala. Deja, nežinomiems keršytojams, surengusiems pasalą, nepasisekė.
Motociklu tą vakarą miško keliuku važiavo ne eigulys Nognius, o jo sūnus, kuris ir buvo likviduotas. Atvykusi į įvykio vietą operatyvinė grupė pasalos vietoje surado tik keletą tuščių gilzių ir dviejų vyriškių pėdsakus.
Nuo 1959 m. iki 1991 m. taip ir nepavyko KGB nustatyti keršto vykdytojų“.
Šiandien galima sakyti, kad 27-erių autotransporto kontoros vairuotojas KGB agento sūnus Petras Nognius prie partizanų nužudymo operacijos prisidėjo mažai. Keršytojų saugumiečiai ieškojo ne mažiau atkakliai nei partizanų. Buvo sudaryta stora net septynių tomų byla, kuri nutraukta tik 1982 metais.
Apie bylą – slaptoje KGB pažymoje
Tokie tad daugeliui gerai žinomi įvykiai.
O dabar žadėtoji intriga. Labai įdomus dokumentas iš voratinkliais apipinto KGB archyvo – 40 puslapių visiškai slapta 1964 metų gruodžio 4 dienos pažyma apie LSSR KGB tardymo darbo patikrinimo rezultatus. Iš jos sužinome, kad 1964 metų gruodžio 1-ąją Lietuvos SSR KGB Tardymo skyriuje dirbo 26 žmonės. Aukštąjį išsilavinimą teturėjo 15. Tais pat metais tirtos 29 bylos, baudžiamojon atsakomybėn patraukti 29 asmenys, iš jų areštuotas 21. Pabrėžiama, kad tardymo skyrius, be kitos įrangos, turi 2 magnetofonus, 18 fotoaparatų, rentgeno aparatą…
Pažymoje sakoma, kad sėkmingai atskleidžiami anksčiau įvykdyti valstybiniai nusikaltimai, aptariamos klaidos, vienaip ar kitaip pasireiškiantis tardymo aparato aplaidumas. Ir čia pat pateikiamas pavyzdys, tiesiogiai liečiantis rašinio pradžioje minėtą Petro Nogniaus nužudymą 1959 metų rugpjūčio 8-osios vidurnaktį. Tik vienas keistas nesutapimas – visuose iki tol spausdintuose rašiniuose minimas Pranas Nognius, tuo metu KGB dokumente jis – Petras. Todėl, kad toliau šio nesutapimo neskleisčiau, minėsiu vien pirmąją vardo raidę.
Pažymos autoriai mini, kad po vaikino nužudymo nusikaltėliai (įvardiju taip, kaip rašo KGB dokumentas, – red.) dviem šautuvais apšaudė žuvusiojo tėvų namus, vėliau apipylė sienas benzinu ir padegė.
Rytojaus dieną Šilalės rajono prokuroras pagal nužudymo faktą iškėlė baudžiamąją bylą, po kelių dienų ją perėmė KGB Tardymo skyrius. Tiriant išaiškėjo, kad kai kurie vietos gyventojai įtarė dar gegužės mėnesį nužudytų „ginkluotos antisovietinės gaujos“ (tokia KGB terminija) narių Urbono ir Oželio giminaičius. Ši labiausiai tardytojams tikėtina versija kuriam laikui tapo pagrindinė. Atlikta daugybė tokiais atvejais numatytų operatyvinių veiksmų, tačiau kaltininkų nustatyti nepavyko. Spalio 26-ąją bylos tyrimas sustabdytas, nors operatyviniai veiksmai tęsėsi.
Negana to, naktį iš 1960 metų balandžio 16-osios į 17-ąją įvairiose Šilalės rajono vietose ir kai kuriose kitų trijų rajonų vietovėse, tarp kurių apie 30 kilometrų, aptikta nemažai antisovietinių lapelių, kuriuose grasinta susidoroti su asmenimis, padedančiais įgyvendinti Lietuvoje Komunistų partijos ir sovietinės vyriausybės politiką. Lapeliai atspausdinti rašomąja mašinėle, juos pasirašė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga.
Pagal šį faktą KGB Tardymo skyrius iškėlė baudžiamąją bylą ir nustatė, kad lapeliai atspausdinti mašinėle, pagrobta iš Klaipėdos rajono Samališkės žemės ūkio bandymų stoties.
Slaptoje KGB pažymoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad tarp beveik prieš metus nušautų Urbono ir Oželio daiktų buvo rasta ta pačia mašinėle atspausdinta maldaknygė. Ta pačia mašinėle atspausdintas ir 1958 metais leistas (rašoma „banditų“, o iš tiesų partizanų) antisovietinis laikraštis, kurį agentai perdavė KGB organams.
Tokiu būdu, teigiama, KGB turėjusi visišką pagrindą tvirtinti, kad po Urbono ir Oželio likvidavimo ypatingai pavojinga antisovietinė grupuotė, nužudžiusi Nognių bei išplatinusi antisovietinius lapelius, veikia toliau. Tačiau patikrinus nustatyta, kad jokių rimtų priemonių ieškant kaltų asmenų nesiimta, jie iki šiol nesurasti ir, pasak KGB pažymos, toliau kelia didelį pavojų valstybei.
Taip pat pažymima, kad neatlikta ekspertizė siekiant nustatyti, ar vienas ir tas pats asmuo spausdino maldaknygę ir antisovietinius lapelius, nepaimti nuo mašinėlės ir popieriaus lapelių pirštų atspaudai. Reikėjo atlikti popieriaus, ant kurio atspausdinti lapeliai, ekspertizę, nustatyti, kokiame fabrike ir kada popierius pagamintas, į kokius rajonus pristatytas…
Agentūros duomenimis, piliečio Žiogo namuose Šilutės rajono Lekiškės kaime, kur taip pat platinti lapeliai, surastas slaptas bunkeris. Atlikus name kratą, po grindimis nustatyta patalpa, įtartinai (taip rašoma dokumente) panaši į tinkamą asmenims slėptis. Čia pat surasta apie 30 lapų kopijavimo kalkės, pagal dydį atitinkančios antisovietinius lapelius.
KGB agentūros ir tardymo duomenimis, kartu su Urbonu ir Oželiu veikęs dar vienas, trečias, asmuo, kruopščiai konspiravęsis, neatsiskleidęs net patiems artimiausiems žmonėms. Jis iki šiol nenustatytas, nors esą nemažai duomenų teigti, kad būtent jis vadovavo grupei.
KGB taip pat gavo keletą Urbono ir Oželio nuotraukų, kur su jais kartu užfiksuotas ir trečiasis asmuo. „Banditų“ ryšininko fotografo Būdvyčio bute atlikus kratą, surasta nuotraukų, kai kuriais požymiais panašių į partizanų nuotraukas. Turėjo būti atlikta ekspertizė, ar šiuo fotoaparatu Būdvietis darė tas nuotraukas, ir imtis priemonių per Būdvytį nustatyti trečiojo partizano asmenybę.
Ir jau visiškai rašto pabaigoje jį pasirašiusieji keturi aukšti karininkai konstatuoja, kad Nognių nužudžiusių ir antisovietinius lapelius platinusių asmenų agentūrinė ir operatyvinė paieška atliekama nepakankamai kvalifikuotai ir neorganizuotai.
Kameroje – slaptasis agentas
Ir dar viena istorija iš KGB archyvo. Kad labiau ją suprastume, kad suvoktume KGB darbo metodus, sugrįžkime 10 metų atgal – į 1955-uosius. Tada KGB Lietuvos padalinyje dirbo 35 asmenys – 18 rusų, 12 lietuvių ir 5 kitų tautybių. Metų ataskaitoje teigiama, kad, be lietuvių, dar keturi žmonės mokėję lietuvių kalbą. Daugiausia – su nebaigtu viduriniu ir viduriniu išsilavinimu…
Byla, apie kurią noriu papasakoti, lyg ir būtų eilinė, niekuo neišsiskirianti. Tačiau nuo to ne mažiau įdomi.
KGB Lietuvos padalinio pirmininko generolo majoro Kazimiero Liaudžio pasirašytoje ataskaitoje sakoma:
„1955 metais buvo panaudoti vienuolika kamerų agentų, per kuriuos gauta daug tardymui nežinotų faktų. Tai leido kokybiškiau atlikti tardymą ir tinkamai nubausti valstybinius nusikaltėlius. Tipišku agentūros ir tardymo bendradarbiavimo pavyzdžiu gali būti teroristų Algirdo Jakučio ir Vytauto Abromo byla“.
Ir koks jau šios bylos išskirtinumas, pažiūrėkime atidžiau.
1955 metų birželio 14-ąją Tauragės rajone, grįždami iš Aukštupių kolūkio susirinkimo, iš krūmų buvo apšaudyti kolūkio pirmininkas Špelveris ir revizijos komisijos nariai Ozgirdas, Bauža ir aktyvistas Tonaitis. Įvykio vietoje saugumiečiai rado iššautą pistoleto TT šovinio tūtelę. Ozgirdas sužeistas į abi kojas. Ligoninėje gydytojams išėmus kulką, nustatyta, kad tai to paties šovinio kulka.
Tuo istorija nesibaigė. Naktį iš rugsėjo 15-osios į 16-ąją, išėjęs iš Aukštupių pradinės mokyklos, kolūkio pirmininkas Špelveris nežinomo asmens buvo nušautas. Surasta užsienio gamybos pistoleto šovinio tūtelė…
Tyrimo metu nustatyta, kad tą pačią įvykio naktį dingo Tauragės MTS traktorininkas Jakutis, dirbęs šiame kolūkyje žemės darbus. Netrukus atsirado liudytojų, mačiusių Jakutį, su pistoletu besislapstantį miške. Jis ir įvardytas pagrindiniu galimu įtariamuoju. Paskelbta paieška.
Lapkričio viduryje gauta duomenų, kad Jakutis slapstosi pas giminaitį Rusnėje, ir saugumiečiai nedelsdami ten apsilankė… Per pirmąsias apklausas Jakutis viską neigė, sakėsi jokio Špelverio nežinąs, o miške slapstęsis, nes rugsėjo 16 dieną milicija tėvų ūkyje atliko kratą ir rado nelegaliai laikytą medžioklinį šautuvą.
Kad gautų daugiau informacijos, saugumiečiai Tauragės rajono milicijos skyriaus kameroje uždarė slaptą savo agentą. Jakutis, susidraugavęs su juo, pareiškė norįs susirašinėti su savo pažįstamais laisvėje. Kadangi Jakučiui tuo metu niekas neperdavinėjo siuntinių, nutarta atsiųsti siuntinį agentui. Jakutis paprašė kameros kaimyno, KGB agento, į grąžinamą maišelį įdėti jo raštelį, kuriame nurodė savo pažįstamam V.Abromui paimti pas jo giminaitį Monarskį saugomą pistoletą ir paslėpti, o Abromo turimą pistoletą padėti nurodytoje vietoje. Pats Jakutis taip tikėjosi vilkinti tardymą, kaitalioti parodymus dėl pistoleto, kol šis nebus tinkamai paslėptas.
Taip galvojo naivusis traktorininkas, tikrai menkai susipažinęs su KGB darbo metodika. Saugumiečiams gi didelės problemos nesudarė rasti vyruko raštelyje nurodytos vietos.
Jau kitą dieną, priremtas agento išgautų įrodymų, Jakutis prisipažino nušovęs Špelverį ir nurodė pistoleto bei šovinių slėpimo vietą. Iš Tauragės jis buvo perkeltas į KGB kalėjimą Vilniuje ir uždarytas kameroje su kitu agentu. Po keleto dienų iš pastarojo gauta jau ir taip žinomų, bet patikslintų duomenų apie tai, kad Jakutis dalyvavo nušaunant kolūkio pirmininką Špelverį ir sužeidė revizijos komisijos pirmininką Ozgirdą. Toliau, saugumiečių terminais, „šaltinis“ pranešė, kad pistoletas TT, kuriuo šauta, esąs paslėptas ūkiniame pastate po šienu, o šuns būdoje – medžiokliniai šoviniai.
Pirmiausia šuns būdoje surasti penki šoviniai. Iškviestas išminuotojas metalo detektoriumi patikrino Jakučio tėvo daržinę ir, neilgai trukus, aptiko pistoletą, užtaisytą keturiais užsienio gamybos šoviniais.
Vėliau ekspertai nustatė, kad iš Ozgirdo kojos išimta kulka ir įvykio vietoje rasta tūtelė iššauti iš surastojo Jakučio pistoleto TT.
Tokia, trumpai kalbant, ši istorija. Viena vertus, šių dienų akimis Jakučio poelgį tikrai turėtume vertinti visai kitaip, nei tai buvo vertinama prieš 70 metų. Pokario metų klasių kova pasiglemžė daug aukų. Kita vertus, šis pavyzdys labai vykusiai iliustruoja tos baisios juodos organizacijos, KGB, veiklos metodus. Nusikalstamos, šiurpą kėlusios, organizacijos seniai nebėra, kaip nėra ir paskutiniųjų Žemaitijos partizanų 57-erių Petro Oželio ir 22-ejų Felikso Urbono. Nebėra traktorininko Jakučio. Bet yra liaudies atmintis. Yra niekada neužsimiršianti mūsų istorija.

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.