Generolas – didvyris ir užmirštasis

Dalintis:

Beklaidžiodamas po istorijos brūzgynus, netikėtai aptikau kuklų su senuoju Taurogenu susijusį epizodą. Ir pavardę žmogaus, kurį ano amžiaus pradžios Rusija puikiai žinojo, o iš portretų pažinojo. Tai unikalus karvedys, vokiečių kilmės carinės Rusijos generolas Pavelas fon Renenkampfas (vok. Paul Georg Edler von Rennenkampff), išgyvenęs daug gražių gyvenimo pakilimų, bet dar daugiau skaudžių negandų, kentėjęs ir nuo caro nemalonės, ir nuo vėliau atėjusių bolševikų.

Pavelo fon Renenkampfo šeima, nepaisant šiandien nepriimtinos mums tos šalies ideologijos, gali būti gražus aukščiausios aristokratinės kultūros ir inteligentiškų santykių pavyzdys. Išliko nepaprastai įdomūs paskutiniosios generolo žmonos Veros Edler fon Renenkampf prisiminimai, kurie skaitomi kaip gražus, tolimas mūsų kičiniams laikams, romanas. XX amžiaus pradžioje ši garsenybė lankėsi Taurogene. Tačiau apie viską paeiliui.

Kilęs iš Estijos

Gimė būsimasis generolas 1854 metų balandžio 29-ąją (kitais duomenimis, balandžio 7-ąją) Estliandijos, arba Estijos, gubernijoje, netoli Talino buvusiame tėvų dvare Konuvere. Tai buvo sena ir labai kilminga giminė, kurios protėviai dar XVI amžiuje iš vokiškosios Vestfalijos persikėlė į Ostzės (Pabaltijo) kraštą. Nuo pergalės prieš švedus Šiaurės kare laikų ši pavardė nuolatos sutinkama rusų karininkų apdovanojimų sąrašuose. Dvaras Konuvere, istorijos šaltiniuose minimas nuo 1563 metų ir nuo 1565 iki 1919 metų, su nedidele pertrauka priklausė Renenkampfų šeimai, kol jį visuotinės kovos su turtingaisiais sūkuryje po spalio revoliucijos sudegino bolševikai. Be Pavelo, šeimoje augo dar trys sūnūs ir dvi dukros.

Vaikinas įgijo puikų karinį išsilavinimą – baigė pėstininkų junkerių mokyklą, o po to elitinę senosios Rusijos Nikolajevo generalinio štabo akademiją. Iš jos Renenkampfas išėjo su neeiliniu majoro laipsniu.

Per 30 tarnybos metų jis nuo unter karininko pakilo iki generolo-majoro, vėliau gavo dar ir generolo-leitenanto bei kavalerijos generolo-adjutanto laipsnius. Dalyvavo malšinant boksininkų sukilimą Kinijoje ir už kovinius nuopelnus apdovanotas net dviem svarbiausiais Rusijos Švento Jurgio ordinais. Dalyvavo rusų-japonų kare. 1912 metų pabaigoje paskirtas Vilniaus karinės apygardos vadu, kuriuo buvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Per jį vadovavo 1-ajai rusų armijai ir ypač pasižymėjo Rytų Prūsijoje prie Gumbinės sutriuškinęs 8-ąją vokiečių armiją.

Apdovanotas 11 carinės Rusijos ordinų ir dviem aukso ginklais (vienas – puoštas briliantais). Taip pat buvo gavęs Švedijos ir Austrijos ordinus.

Istorijos faktai rodo, kad 1914 metų rugpjūčio pabaigoje, po laimėto Gumbinės mūšio ir tragiškai pasibaigusių Tanenbergo kautynių, Renenkampfo armija buvo apsistojusi Tilžėje. Kadangi ji prieš kurį laiką į Prūsiją atžygiavo nuo Taurogeno pusės, per Karalienės Luizos tiltą, galima manyti, kad ėjo ir per Tauragę. Vadinasi, šiame mieste greičiausiai lankėsi ir pats garsusis generolas. Bet tai nebuvo pirmasis jo apsilankymas čia.

Komandiravo į Tauragę

1912 metų gruodį Rusijos caras Nikolajus II komandiravo Vilniaus karinės apygardos vadą P.Renenkampfą į Tauragę, į čia surengtas Tauragės konvencijos 100 metų paminėjimo iškilmes. Apmaudu, nežinau ar yra atskleista, kur konkrečiai mieste šios iškilmės vyko. Viešai kiekvienam žinoma tik, kad šimtmečio proga 1912 metais Staiginės kaime pastatytas paminklas. Jo statyba rūpinosi generolo Jorko proanūkis Henrikas grafas von Vartenburgas Jorkas. Paminklo konstrukcijos iš Silezijos traukiniu atvežtos iki Lauksargių geležinkelio stoties, o iš ten Tauragės dvaro arkliais į Staiginės kaimą.

Kaip generolas-adjutantas P.Renenkampfas privalėjo vykti apsirengęs atitinkama uniforma, tačiau nutarė geriau važiuoti su Užbaikalės kazokų kariuomenės paradiniu munduru. Jis žinojo, kaip vokiečiai nuo Napoleono armijos žlugimo Rusijoje laikų bijo kazokų ir kokios legendos apie pastaruosius sklando Europoje.

Didesniam efektui užsidėjo pačią didžiausią papachą iš lūšies kailio, iš rankų nepaleido rimbo. Kildamas į iškilmingų pietų salę, specialiai kaip jaunuolis peršokinėjo per tris laiptus. Iš šalies atrodė labiau negu baisu: ir šiaip jau įspūdingas žmogus su išvaizdžiais į šonus atsikišusiais ūsais, papacha, rimbas, didžiuliai batai… Vokiečiai realiai įsitikino savo legendų tikroviškumu, kadangi prieš Pirmąjį pasaulinį karą pasaulio, Europos ir ypač Vokietijos spaudoje apie kazokus rašytos visokiausios nesąmonės. Nusirista iki to, kad esą kazokai netgi valgo mažus vaikus… Apie šį savo pokštą P.Renenkampfas, atsiskaitydamas apie kelionę, asmeniškai papasakojo Nikolajui II. Imperatorius buvo patenkintas tokia išdaiga ir ilgai juokėsi…

Bandė susprogdinti

Būdamas karinės apygardos vyriausiuoju vadu, beveik 60 metų Renenkampfas dieną pradėdavo savitai. Keldavosi labai anksti, apsirengdavo greitai be tarno pagalbos ir tyliai, kad nepažadintų namiškių, net neišgėręs mėgstamos kavos, išvažiuodavo jodinėti. Už miesto sutartoje vietoje sutartu laiku laukdavo su žirgu kareivis, jis priimdavo žirgą nustatytoje vietoje ir po jodinėjimo. Namo generolas grįždavo pėsčiomis arba gaudydavo vežiką. Joti per miestą nemėgo, gailėjo žirgo kojų, kad nereikėtų jam žygiuoti akmeniniu grindiniu. Po tokio rytinio pasivaikščiojimo visada būdavo žvalus ir linksmas, eidavo į vonią, mankštinosi ir tik po to valgomajame išgerdavo puodelį kavos – tai būdavo pirmieji jo pusryčiai. Tada užsidarydavo kabinete, peržvelgdavo dokumentus, priimdavo pavaldinius, arba vėlgi pėsčiomis traukdavo į štabą. Žmona su vaikais keldavosi gerokai vėliau. Beje, ir miegoti generolas eidavo labai vėlai ir visada gailėjosi, kad miegas atima tiek daug laiko. Guldavosi taip pat tyliai, vos ne ant pirštų galų, niekam netrukdydamas. Su tarnais buvo išimtinai mandagus, niekada nepakeldavo balso, net kai bardavo, kalbėjo tyliai, ramiai.

Tačiau generolas kategoriškai reikalavo, kad pusryčiauti ir pietauti visi namiškiai susirinktų kartu ir, neduok Dieve, pavėluoti nors penkias minutes. Visi privalėjo būti tvarkingai apsirengę, vaikai švariomis rankomis. Vaikams prie pietų stalo buvo draudžiama kalbėti, tik vyresnieji galėjo atsakinėti į klausimus, jeigu į juos kreipdavosi suaugusieji. Per šventinius priėmimus vaikai ir guvernantės nedalyvaudavo, jiems stalą padengdavo atskirai kitame kambaryje.

Įdomu, kad namuose generolas niekada nekalbėdavo tarnybos temomis ir kategoriškai drausdavo aptarinėti jas prie pusryčių, pietų stalo ar per priėmimus. Jis laikė tai neetišku dalyku, kadangi su dalyvaujančiomis damomis reikia aptarinėti kasdienius buitinius, o ne nuobodžius tarnybinius dalykus. Kita vertus, būtina griežtai saugoti karines paslaptis.

P.Renenkampfas buvo puikus tapytojas, užkietėjęs filatelininkas ir numizmatas. Kolekcionavo ginklus, puikiai išmanė senovinių vazų gamybos technologijas. Taip pat buvo labai drąsus žmogus, neišsigandęs net keleto surengtų pasikėsinimų.

Dar tarnaudamas Irkutske, bet jau gavęs naują paskyrimą, P.Renenkampfas sužinojo, kad vietos revoliucionieriai nutarė gyvo jo iš Sibiro neišleisti. Išsiaiškinęs, kur maištingoji bolševikų kuopelė renkasi ir slaptažodį, generolas vienas atjojo prie susirinkimo vietos, žirgą pririšo tolėliau ir, ištaręs slaptažodį, pateko patalpon. Suakmenėjusiems revoliucionieriams prisistatė, kad, taupydamas jų laiką ir jėgas, štai atvyko pats. Perversmininkus tarsi vėjas nupūtė, visi puolė iš kambario į šalis. Vėliau, tai prisimindamas, Renenkampfas ilgai juokdavosi.

Vis dėlto realus pasikėsinimas prieš generolą tame pačiame Irkutske buvo surengtas 1906 metų spalio 30-ąją. Kartu su adjutantu ir pasiuntiniu jis ėjo miesto gatve. Staiga ant suolelio sėdėjęs vyriškis metė jiems po kojomis sprogmenį. Tačiau bomba suveikė ne iki galo – išdužo aplinkinių namų langai, pakilo dūmų kamuoliai, o kariškių trijulė apsiribojo kontūzija. Teroristas buvo sulaikytas, nuteistas mirties bausme, o P.Renenkampfas dar tą patį vakarą miesto operos teatre žiūrėjo „Toską“…

Pasikėsinimų būta ir daugiau, o po to įvykio gatvėje generolas pas pažįstamus susipažino su Vera Edler fon Renenkampf.

Vedė tris kartus

Tai buvo antroji Taganrogo štabs-kapitono dukters santuoka. Pirmasis jos vyras buvo graikas bankininkas Georgijus Krasanas. Deja, santuoka truko vos pusantrų metų – 1901 metais, palikęs žmoną su vaiku, vyras mirė nuo tuberkuliozės. Po penkerių metų Vera ištekėjo už Renenkampfo.

Amžiaus skirtumas tarp jų buvo 24-eri metai, bet, kaip prisiminė pati sutuoktinė, niekas ir niekada to skirtumo nepastebėjo. Generolas visada buvo žvalus, išvaizdus ir sveikas.

Žmonos dukrą iš pirmosios santuokos Pavelas įsidukrino. Jo tarpininkavimu imperatorius Nikolajus II suteikė dukrai Rusijos pilietybę, taip pat Senatui įsakyta duoti Olgos Renenkampf pavardę, suteikiant jai Pavelo tėvavardį ir leista naudotis dvarininko paveldimomis teisėmis.

Pats generolas buvo vedęs tris kartus ir, be įdukros, turėjo dar keturias dukras: iš pirmosios santuokos Adelaidą ir Iraidą, iš antrosios Lidiją, iš trečiosios Tatjaną. Įdomu, kad vyriausiosios dukros buvo liuteronės, kitos – pravoslavės. Pats Renenkampfas buvo liuteronas, bet po 1915 metų atsistatydinimo pasikrikštijo pravoslavu. Jis aiškino, jog kol tarnavo, priimti krikščionybę buvę nepatogu, kad nebūtų kalbama esą tai darąs dėl karjeros.        

Generolas neretai primindavo žmonai, kad kai ji gimė, jis jau vedęs fon Talberg, kuri netrukus mirė nuo persišaldymo ir džiovos. Pirmosios žmonos portretas visada kabojo generolo kabinete ir žmona į tai žiūrėjo labai palankiai, o vėliau savo atsiminimuose rašė: „Generolas labai gerbė nuostabios savo pirmosios žmonos atminimą“.

Tiesa, tarp antrosios ir trečiosios buvo dar viena santuoka, nesėkminga, nes kaip tikras džentelmenas jis norėjo padėti moteriai su mažamečiais vaikais. Bet santuoka pripažinta negaliojanti.

Sušaudytas bolševikų

1912 metų pabaigoje P.Renenkampfas paskirtas Vilniaus karinės apygardos vadu. Tuo laiku Rusijos imperijos kariuomenėje buvo dvylika karinių apygardų. Todėl Vera Edler fon Renenkampf buvo viena iš 12 atitinkamo rango ir padėties damų. Kaip vėliau ji rašė, gyvenimas jai padovanojo tik aštuonerius laimingus bendro gyvenimo su Renenkampfu metus. Po to – eilinis, trečiasis generolui karas, kuriam jis ilgai rengėsi pats ir rengė savo dalinius, o baigėsi taip nesėkmingai. Generolo A.Samsonovo katastrofa, kaltinimai dėl pralaimėjimo Tanenbergo mūšyje 1914 metų rugpjūtį, kaltinimai išdavyste, nušalinimas nuo tarnybos… Paskui Laikinosios vyriausybės ir sovietų kalėjimai, gyvenimas nelegaliomis sąlygomis. Ilgi vargingos emigracijos su dukra Tatjana Konstantinopolyje (Stambule), po to Paryžiuje metai, mėginant sugrąžinti istorijai dorą generolo vardą. Vera Renenkampf mirė Paryžiuje 1969 metais.

Pavelas Renenkampfas

Pavelas Renenkampfas

Beje, P.Renenkampfo pirmosios santuokos dukra Lidija mirė JAV, sulaukusi 74-erių metų. Tragiškesnis jos sesers Iraidos likimas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ji dirbo mokytoja Grozne. 1940 metais kaip vokietę ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Ten ji, likus vos dvejiems metams iki amnestijos, mirė.

Po 1917 metų vasario revoliucijos generolas P.Renenkampfas buvo suimtas ir uždarytas Petropavlovsko tvirtovėje. Revoliucionieriai priminė jam 1905 metus. Tada Mandžiūrijos geležinkelio rajone, Čitos mieste, buvo atskleista bolševikų-revoliucionierių grupė, rengusi carinės valdžios nuvertimą regione. Įžengęs į miestą Renenkampfas areštavo maištininkus ir perdavė karo lauko teismui. Keletas jų buvo sušaudyti, kiti pasiųsti katorgon. Dar ir šiandien Čitos mieste septynios gatvės tebėra pavadintos tų sukilėlių pavardėmis, jiems pastatytas paminklas. O tvarką ir ramybę grąžinusio generolo pavardės niekas neprisimena…  

Kad ir kaip stengėsi Ypatingoji tardymo komisija, faktų kaltinimui neužteko ir jau po spalio revoliucijos naujajai socialistinei valdžiai teko generolą iš suėmimo paleisti. Kaip, beje, ir daugiau Laikinosios vyriausybės areštuotų generolų. P.Renenkampfas išvyko į žmonos gimtinę Taganrogą, kur gyveno pasikeitęs pavardę į Smokovnikovo. 1918 metų kovo mėnesį bolševikams užėmus miestą, slapstėsi graiko Mandusakio pavarde. Tačiau buvo susektas, atpažintas ir asmeniniu Pietų Rusijos karinių pajėgų vado V.Antonovo-Ovsejenkos nurodymu atvežtas į revoliucionierių štabą. Čia jam pranešta, kad areštuotas esąs sovietinės valdžios nutarimu ir pasiūlyta alternatyva: arba imiesi vadovauti mūsų armijai, arba būsi sušaudytas. P.Renenkampfas, ilgai negalvojęs, atsakė: „Vien dėl to, kad išgelbėčiau savo gyvybę, išdaviku netapsiu ir neisiu prieš savus. Duokite man gerai ginkluotą armiją ir aš su džiaugsmu žygiuosiu prieš vokiečius. Bet jūs tokios armijos neturite…“ (Po 1918 metų kovo 3-iąją Brest-Litovske sudarytos taikos vokiečių kariuomenė pradėjo okupuoti pietines ir vakarines Rusijos gubernijas ir sparčiai artėjo prie Taganrogo. Padriki bolševikų būriai beveik visai nesipriešino. Bresto taikos derybose Vokietijai atstovavęs generolas Maksas Hofmanas vėliau rašė: „Aš dar niekada nebuvau matęs tokio kvailo karo, beveik traukiniais ir automobiliais. Sodini į traukinį grupelę pėstininkų su kulkosvaidžiais ir viena patranka ir vyksti iki kitos stoties. Užimi stotį, areštuoji bolševikus, sodini į traukinį daugiau kareivių ir važiuoji toliau“)

P.Renenkampfui atsisakius su bolševikais bendradarbiauti, V.Antonovas-Ovsejenka įsakė jį nedelsiant sušaudyti.

1918 metų balandžio 1-osios naktį P.Renenkampfas buvo išvežtas už miesto ir po žiaurių kankinimų prie Baltijos geležinkelio atšakos nužudytas. Likimo ironija – ši atšaka buvo vos už 2 kilometrų nuo Rusų-Baltijos artilerijos sviedinių gamyklos, 1916 metais į Taganrogą evakuotos iš Talino, generolo gimtinės.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.