Šio žmogaus gyvenimo istorija neįtikėtina, perpinta siaubo, žiaurumų ir didelio skausmo. To, ką patyrė jis, tada vos 20 metų perkopęs jaunuolis, nedrįstum net mintyse palinkėti didžiausiam savo priešui. Per Holokaustą netekęs daugiau nei dvidešimties artimiausių šeimos narių, perėjęs nemažai pragaro ratų, jis sugebėjo atsistoti ant kojų ir JAV sulaukė gilios senatvės. Iš 300 Kvėdarnos žydų gyvi liko vos penketas. Vienas jų buvo jis – Geršonas, arba, kaip jį vadino Kvėdarnoje, Geršonijus Jangas, po karo užrašęs savo gyvenimo istoriją Jad Vašem – oficialiam Izraelio memorialui Holokausto aukoms atminti. Atskirus redaguotus jos fragmentus šiandien su komentarais noriu pasiūlyti „Tauragės kurjerio“ skaitytojams.
Paauglystė
G.Jangas:
„Miestelis, kuriame gyvenau, ivritu vadinosi Šveidan. Lietuviškai – Kvėdarna. Tai buvo mažas, ramus miestelis su maždaug šimtu šeimų.
Mano tėvo vardas buvo Šojus Jangas, o mergautinė motinos pavardė – Mira Kac. Tėvo motinos pavardė buvo irgi Mira Kac, bet močiutės ir mamos šeimos nebuvo susijusios giminyste. Mano mamos šeima buvo kilusi iš Tavrigo (Tauragės).
Mano senelis, Šlioma Jangas, prekiavo, vežiojo įvairias prekes iš Kvėdarnos į Liepoją ir toliau, o taip pat kai ką ir parveždavo. Penki iš jo aštuonių sūnų emigravo į Čikagą“.
***
Likusieji trys sūnūs liko Lietuvoje. Moiša Barakas turėjo dokumentus išvykti į Ameriką, bet paskutiniu metu persigalvojo. Heidekruge (Šilokarčemoje – Šilutėje) gyveno Icikas ir Geršono tėvas – Kvėdarnoje. Jis labai aktyviai ir sėkmingai prekiavo arkliais, ieškodamas pirkėjų, važinėdavo į Šilalę, Laukuvą, Švėkšną, Heidekrugą ir kitus miestus.
***
G.Jangas:
„Su kaimynais sutarėme puikiai. Tuo metu apie jokį antisemitizmą neteko net girdėti. Taip, mes neturėjome elektros, šildymo, gyvenimas buvo tikrai nelengvas. Bet valgėme iki soties. Auginomės savo daržoves ir vaisius. Po mano bar-micvos (religinės pilnametystės šventė, – red.) visi susirinko mūsų namuose į vakarėlį. Svečius vaišinome teiglachu – sausainiais su medumi.
Gyvenom viena draugiška šeima – mano tėvai, mano seserys, dar gyva buvo mano močiutė. Aš dirbdavau su ja darže. Prisimenu, kaip ariau žemę ir ganiau karves. Dirbom viską, ką privalėjo dirbti kiekvienas ūkininkas. Turėjom didelį namą. Nemažai kaimynų vaikų ateidavo pas mus pažaisti.
Eidavom maudytis į Jūros upę. Užklysdavom ir į svetimus sodus, tvartuose slapčia rinkdavome vištų kiaušinius. Dažnai žaisdavom futbolą. Žaisdavom ir kitą žaidimą – jeigu į tave pataiko kamuoliu, tu iškrenti. Tai greičiausiai lietuviškas žaidimas, nes Amerikoje aš nieko panašaus nemačiau“.
Panašu, kad G.Jangas taip kalbėjo apie mūsų vaikų ir šiandien mėgstamą žaidimą „Kvadratą“. Berniukas mokėsi gimnazijoje kartu su lietuviais berniukais. Kai jie kalbėdavo savo katalikiškas maldas, Geršonas paprasčiausiai atsistodavo ir niekas jam nepriekaištaudavo. Žydų mokiniams buvo taip pat ir ivrito mokytojas. Ir po daugelio metų G.Jangas prisiminė romantišką gimnazijos auklėtinių kelionę arkliais į Memelį (Klaipėdą) susipažinti su ten veikusiais fabrikais. Važiuota buvo visą naktį. Prieš rytą važnyčiotojas užmigo, o arklys palengva žingsniavo pats…
G.Jangas:
„Po gimnazijos išvykau į gimtąjį mamos miestą Tavrigą, į vietos žydų religinę mokyklą, savotišką ješivą. Bet ten jaučiausi kiek nejaukiai, vienišas. Po kurio laiko sutikau krovinius sunkvežimiu vežusį žmogų, pasakiau jam, kad noriu grįžti namo. Jis priėmė ir taip parsiradau namo. Tada man buvo penkiolika metų. Tėvai, žinoma, neapsidžiaugė mane pamatę.
Kvėdarnoje mes laikėmės kašruto (žydų įstatymas, nustatantis griežtus reikalavimus maisto produktams ir maisto ruošimui, – red.). Nedideliame miestelyje buvo tik viena vieno aukšto sinagoga su pertvara, skyrusia vyrus nuo moterų. Bima (kelių laiptelių pakyla, ant kurios atliekamos religinės apeigos, skaitoma Penkiaknygė, sakomi pamokslai, – red.) buvo įrengta prie galinės sienos priekiu į pietus. Melsdavomės ten tris kartus per dieną. Kai kuriuose dideliuose miestuose, tokiuose kaip Tavrigas, žmonės buvo ne tokie religingi kaip mažuose miesteliuose. Bet Kvėdarnoje, jeigu kas nepamatydavo mūsų sinagogoje, imdavo klausinėti, ar viskas gerai. Palyginti su Kvėdarna sinagogos Tavrige buvo didžiulės, kiek prisimenu, jų buvo trys.
Nebuvo nei filmų, nei kokių kitų pramogų. Viskas apsiribojo sinagoga ir šeima. Minėdavom visas šventes. Buvo žmogus, kuris rengdavo nedidelius linksmus vaidinimus vaikams.
Per Paschą (žydų Velykas, – red.) džiaugdavomės galėdami pasėdėti ant sofos. Per sederą (ritualinė šeimos vakarienė, vykusi žydų Velykų pradžioje, – red.) viskas buvo ypatingai nuostabu. Būdavo labai sunku rasti afikomaną (paprastai vidurinis iš trijų vienas ant kito sudedamų neraugintos duonos gabalėlių. Jį vakarienės išvakarėse slėpdavo po pagalve, prie kurios sėdėdavo sederui vadovaujanti šeimos galva. Ir suvalgydavo pasibaigus šventinei vakarienei, – red.). Mano mama gamino ypač dideles macos spurgas. Atsimenu, kartą, kai, jau išvykęs iš Kvėdarnos, mokiausi mamos mieste Tavrige, ne vienam girdavausi: „Mano mama gamina spurgas, didesnes negu jūsų…“
Mano tėvas priklausė laidojimo brolijai Chevra Kadiš ir kai gimiau, jis irgi įrašė mane į šią broliją. Kasdavau su visais įšalusią žemę ir padėdavau silpnesniems vyresnio amžiaus žmonėms“.
Pirmieji baisumai
Apie prasidėjusį karą kvėdarniškiai sužinojo išgirdę per radiją Hitlerio kalbą. Jangų šeima radijo neturėjo, ėjo pas kaimynus. Skambėjo baisūs žodžiai: „Juden, Juden, Juden. Juden turi būti sunaikinti“. Niekas neįsivaizdavo, kad tai pavirs tokiu siaubu.
Geršonui buvo aštuoniolika metų. Vokiečiams pasirodžius Kvėdarnoje, vaikinas slėpėsi namo palėpėje ir stebėjo, kas vyksta mieste. Matė, kaip juodomis uniformomis apsirengę nacistai sunkvežimiais ir lengvaisiais automobiliais gaudė pagyvenusius žmones ir vežė už miesto…
G.Jangas:
„Birželio 29 dieną, sekmadienį, jie apsupo namus. Tai buvo siaubinga diena. Pas mus atėjo toks lietuvis Količius. Tėvas jau buvo suimtas. Količius pasakė mano seseriai, kad jeigu aš nepasirodysiu, sušaudys tėvą. Sesuo perdavė man: „Eik, Geršonai, kitaip jie nužudys tėvą“. Aš nusileidau žemyn. Količius turėjo didelį pistoletą, bet nieko man nedarė. Tiesiog atstatė pistoletą ir parodė kur eiti. Turgaus aikštėje pamačiau verkiančias moteris. Sargybiniai riktelėjo man: „Shnell. Shnell“. Paskui sulaipino visus į sunkvežimį ir išvežė į Heidekrugą (Šilutę).
Sunkvežimyje kalbėjomės, ką jie galvoja su mumis daryti. Greičiausiai, manėm, veža darbams, kitokių minčių nekilo. Niekas net pagalvoti negalėjo, kad rengiamasi žmones žudyti šiaip sau, be priežasties. Aplink buvo gimtojo miestelio kaimynai, mano draugai, jų tėvai. Buvo taip pat žmonių iš Heidekrugo, Švėkšnos.
Vos išlipom iš sunkvežimio, apsupo žmonės su botagais. Matėm, kaip tais botagais žmones mušė. Aš patariau tėvui bėgti kiek galint greičiau. Jis taip ir padarė, todėl beveik nenukentėjo. Gal kažkiek palietė, bet niekur nekraujavo. Aš lėkiau kaip uraganas, nes buvau jaunas ir greitas. Daugelis žmonių verkė ir stovėjo apsipylę krauju.
Tėvą gal po keturių ar penkių savaičių SS žvėrys išvežė kartu su kitais vyrais, kartu ir miestelio rabinu. Paskelbė, jog atims visą turtą. Paskui sugrįžo ir atvežė anksčiau suimtųjų drabužius. Ar galite įsivaizduoti dvasios skausmą, kurį mes iškentėme. Pradėjome šivą (pagrindinis žydų gedulo laikotarpis, trunkantis septynias dienas po laidotuvių, – red.), nežinojome, ką daryti toliau.
Vienas apsauginis, jaunas vaikinas, man regis, pažinojo kažką iš mano šeimos. Jis pasakė: „Austrecher!“ – ateik čia. Ir davė man cigaretę.
Vėliau man ant kojos užaugo beisbolo kamuoliuko dydžio votis. Negalėjau dirbti, todėl sėdėjau ir skutau bulves. Kai nacistai atėjo pasiimti eilinę žmonių porciją, tas sargybinis jaunuolis pasakė neatiduosiąs manęs. Vokiečiai riktelėjo: „Ei, tu. Einam!“ Bet mūsų meistras atkirto: „Jūs neturite teisės jo paimti. Jis – geriausias mano darbuotojas“. Taip dar kartą nusišypsojo laimė išlikti gyvam“.
Heidekruge (Šilutėje) sulaikytieji dirbo užtvankos statyboje. Pats G.Jangas vėliau stebėjosi, kad kartais sekmadienį sargyba pasiteiraudavo, ar jis sutinkąs dirbti. Vaikinas į sekmadieninį darbą ėjo savanoriu, nes žmonės, pas kuriuos dirbo, duodavo truputį duonos, dar ko nors užvalgyti. Heidekruge, nors ir nesitiki, niekas iš žydų nesityčiojo ir nežemino. Priešingai, atvažiuodavo ir išveždavo visam laikui… Jie kartais likdavo visai be apsaugos. Bet kur galėjai pabėgti? Jeigu pabėgtum, vokiečių kareiviai sugautų ir nušautų.
Katorga
G.Jangas:
„1943 metais, kai vokiečiams prasidėjo pirmosios rimtos problemos Rusijoje, jie suvarė mus į gyvulinius traukinio vagonus ir išsiuntė į Birkenau – Osvencimą. Kelionė buvo daugiau negu šiurpinanti. Traukinys labai retai sustodavo, kad galėtume atlikti gamtinius reikalus. Vagone šlykščiai dvokė, nes viską darėme į dėžutes. Kartą vokiečiai atnešė vagonui kibirą vandens. Visi puolė prie jo, kad atsigaivintų nors keletu lašų. Kibiras apvirto, vanduo išsiliejo ir liko vien jo prisiminimas.
Kelionė iki Birkenau – Osvencimo (Aušvico) užtruko apie pusantros dienos. Išlipusius iš vagono pasitiko žmogus. Esu įsitikinęs, jog tai buvo Mengele (Josef Mengele – SS pareigūnas ir gydytojas Aušvico koncentracijos stovykloje. Mengele buvo žinomas kaip „Mirties angelas“. Po karo tapo vienu ieškomiausių nacių karo nusikaltėlių, – red.). Jis apžiūrinėjo kiekvieną nuo galvos iki kojų ir nurodinėjo, kam į kurią pusę eiti. Buvo žydų, talkinusių vietos valdžiai. Jie pasakojo, kad tie, kuriuos sodina į sunkvežimį, važiuoja tiesiai į krematoriumo krosnis“.
G.Jangas:
„Buvome Osvencime – Birkenau apie šešias savaites. Po to jie išsiuntė mus tvarkyti Varšuvos geto (1943 m.balandžio 19 – gegužės 16 dienomis vyko Varšuvos geto sukilimas, žiauriai numalšintas SS dalinių, – red.). Buvo atrinkti vien Lietuvos, Olandijos, Vengrijos žydai, žodžiu, tie, kurie nemokėjo lenkų kalbos. Jie nenorėjo, kad mes bendrautume su lenkais. Iš viso geto tvarkymo darbuose dalyvavo apie 5000 žydų. Viską dirbome rankomis, perduodami grandine po plytą vienas kitam.
Aš vargau ten trylika mėnesių. Aplink tvyrojo baisi nešvara. Mes miegojom ant grindų, kuriomis šliaužiojo šimtai utėlių. Kilo šiltinės epidemija. Jie neturėjo krematoriumo. Greta mūsų barakų buvo atvirai deginami kūnai. Jie statė krematoriumą, bet iki rusų atėjimo taip ir nespėjo užbaigti. Juokavom, kad šiandien negyvi jie, o rytoj mes. Dar ir dabar nesuprantu, kaip išlikau, ir galiu šiandien pasakoti apie visus tuos baisumus.
Maitino mus kažkokia nesuprantama sriuba ir gabalėliu duonos. Valgėme dažniausiai vieną kartą per dieną. Ryte duodavo truputį kavos ar kažko panašaus į kavą. Aš tada svėriau apie 35 kilogramus. Buvau, jų žodžiais, skeletas. Kaip dauguma susirgau šiltine, bet Dievas padėjo, kad išgyvenau“.
Atėjus pavasariui, visi katorgininkai svajojo apie vienintelį dalyką – kad tik greičiau nušvistų ryški saulė. Nenorėjo maisto – norėjo vien tik ištirpdyti kūno įšalą.
G.Jangas:
„1944 metais rusai artėjo prie Varšuvos. Vokiečiai nusprendė mus iš čia pašalinti. Pėsčiomis ėjome 135 kilometrus iki nedidelio miestelio Kutenow. Smarkiai lijo. Drabužiai permirko ir tiesiog kabojo ant mūsų. Mes vyniojome juos ant kojų. Ėjome plentu, todėl vos tik oda nusitrindavo arba pradėdavo kraujuoti, tu galėjai tapti objektu, kurį sargyba turėjo be perspėjimo likviduoti.
Kartą sustojom miške ir šaukštais pradėjom kasti žemę. Netikėtai pasirodė švarus vanduo. Pagaliau galėjom atsigerti. Atsigaivinti atėjo net sargybiniai. Tai buvo kaip stebuklas, kad tą vandenį aptikome. Kitą dieną ėjome per upę. Visi puolė maudytis ir ne vienas nuskendo.
Pagaliau atsidūrėm traukinyje. Tai buvo dar vienas transportas su gyvuliniais vagonais. Pajudėjom į Dachau. Čia pirmiausiai įsikūrėm ketvirtojoje stovykloje, paskui septintojoje, o dar vėliau – vienuoliktojoje. Sriuba Dachau buvo tirštesnė negu bet kur kitur. Jie suregistravo mus pagal pavardes ir vietoves, iš kur atvykome. Tai buvo mums staigmena. Ėmėme galvoti, jog tai jau artėjančios pergalės ženklai. Pasiekdavo ir Raudonojo Kryžiaus siuntiniai. Aš prarydavau tas lauktuves vienu ypu, kaip liūtas ryja antilopę“.
Pačių šiurpiausių Heinricho Himlerio įkurtos pirmosios nacių koncentracijos stovyklos baisumų nelaimėliams patirti jau neteko, vokiečiams buvo reikalinga pigi darbo jėga, reikėjo ir naikinti nusikalstamus pėdsakus. Todėl vyrai dirbo kompanijos „Morer“ statybose. Kai kuriems belaisviams pavyko pabėgti, mat saugojo juos jau senyvo amžiaus sargybiniai. Belaisviai matė praskrendančius lėktuvus ir žinojo, jog tai amerikiečiai. Nors sargyba varydavo į slėptuves, bet niekas nekreipė dėmesio ir tik mojavo lakūnams.
G.Jangas:
„Mus išlaisvino amerikiečių 7-oji armija. Vienas jų karininkų, užlipęs ant stalo, pradėjo kalbėti. Mokėję žydiškai kareiviai išvertė jo žodžius, jog esame laisvi. Aš gulėjau ant grindų. Buvau toks nusilpęs, kad nepajėgiau nulaikyti galvos. Aplinkiniai pakėlė mane, kad galėčiau išgirsti. Amerikiečiai mus pamaitino. Skrandžiui tai buvo per didelis apkrovimas, todėl daugeliui prasidėjo krūtinės skausmai, beveik visiems sutriko virškinimas.
Karui pasibaigus, išsiskirstėm po apylinkių miškus. Tačiau aplink buvo ir nemažai besislapstančių ginkluotų nacistų. Kartą jie norėjo mus nušauti, bet karininkas suriko: „Nedrįskite liesti žydų“. Paskui pasirodė amerikiečiai ir išsivežė jį džipu. Mes visi būriu užstojom mus išgelbėjusį karininką. Dar matėm apie 180 didelėje fermoje dirbusių rusų. Vokiečiai nuvedė juos į lauką ir sušaudė.
Iš Dachau atsiradau Fernwaldo persikėlėlių stovykloje Vokietijoje – su lietuviais, lenkais, žydais. Mes vėl tapome tikrais laisvais žmonėmis. Mano šeima būtų buvusi labai laiminga sužinojusi, kad išgyvenau ir toliau mėginsiu kabintis į gyvenimą. Vėliau stovyklą perskyrė ir žydus įkurdino atskirai.
Kartą mus aplankė generolas Eizenhaueris. Jis pasakė: „Negrįžkite namo. Važiuokite su mumis į Jungtines Valstijas“. Galvoju, jog jis puikiai žinojo apie visus skeletus, visas mirtis ir norėjo kažką pakeisti mūsų gyvenime.
Žinojau, kad Jungtinėse Valstijose gyvena dėdė. Ten buvo penki tėvo broliai ir vienam kažkaip pavyko atsekti mane per žurnalą“.
1949 metais Geršonas atvyko į Čikagą, stengdamasis geriau pramokti anglų kalbos pradėjo lankyti dieninę ir vakarinę mokyklas. Žydų centre sutiko būsimąją savo žmoną ir 41-erius metus dirbo solidžioje „Capital Hardware Mfg. Co“ firmoje, aktyviai dalyvavo Lietuvos žydų klubo ir KJBS Kongregacijos, skatinančios žydų mokymąsi, švietimą, veikloje.
Tačiau ir pasibaigus karui Jangui ilgai neleido nusiraminti ne vien nesibaigiantys naktiniai sapnų košmarai, mintys apie nužudytus šeimos narius, bet ir visai realūs įvykiai, sugrąžinę į tas žiaurias dienas.
1961 metais jam kartu su kitais Holokaustą išgyvenusiais liudytojais teko dalyvauti buvusių nacistų gydytojo, municipalinės Borkumo ligoninės superintendento Vernerio Šojaus, Karlo Struvės ir Oto Bastiano, kaltintų dalyvavus SS būryje, karo pradžioje nužudžiusiame 220 Lietuvos žydų, teisme Žemutinės Saksonijos Auricho mieste.
„Kai Verneris Šojus pamatė mane, pabalo“, – prisiminė G.Jangas 1995 metais duodamas interviu fondui „Shock Foundation“.
Koncentracijos stovyklose sargybiniai vadindavo suimtuosius „sauchundais“ – kiaulėmis, įvairiais ekskrementais. G.Jangas vėliau prisiminė, kaip, priėjęs prie V.Šojaus, pasakė: „Atėjo laikas, kai aš vadinsiu jus taip, kaip jūs vadinote mus“.
Tačiau lyg didžiausias pasityčiojimas tada nuskambėjo teismo nuosprendis – budeliams paskirtos atitinkamai šešerių, penkerių su puse ir ketverių metų laisvės atėmimo bausmės. 1964 metais pakartotinai nagrinėjant bylą, nuosprendis paliktas galioti, nes, teismo nuomone, teisiamieji paprasčiausiai tik dalyvavo šaudant žmones ir stebėjo.
Nuosprendžio vykdymą sustabdė Vakarų Vokietijos Aukščiausiasis Federalinis teismas. Po trečiojo kaltintojų skundo 1965 metų rugpjūčio mėnesį įvykęs procesas nugarsėjo kaip vienas sensacingiausių visoje Vokietijos jurisprudencijos istorijoje. Kolegija, įvertinusi bylos faktus, visus tris nuteistuosius pripažino kaltais ne tik dalyvavus, bet ir prisidėjus žudant. Jiems paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės.
Geršonas Jangas mirė 2015-ųjų rugpjūtį, būdamas 92-ejų metų. Žmona, Kanadoje gimusi Bernis Rozalin Gruber (Jang), paliko šį pasaulį 2010 metais, sulaukusi 84-erių. Ji buvo Lietuvos žydų klubo sekretorė, puiki pianistė, dailininkė, rašytoja. Kartu nugyvenę 60 metų Geršonas ir Bernis užaugino dvi dukras, sulaukė septynių anūkų ir dviejų proanūkių. Gyvenimas tęsiasi.