Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Šviesą išvydo tauragiškio Audriaus Bitino prisiminimų knyga „Afganistanas. Giltinės pabučiavimas“. Skaudžius ir žiaurius Afganistano karo įvykius menanti publicistika abejingų nepalieka: vos 18 metų perkopę jaunuoliai, beveik vaikai, sovietinės karo mašinos buvo įmesti į mirties katilą, iš kurio kai kurie grįžo cinkuotuose karstuose. Ką ši patirtis reiškė lietuviams, ypač tiems, kurie į Afganistaną pateko jau kalantis pirmiesiems jų šalies laisvės ir nepriklausomybės daigams.
Paskutinis Sovietų sąjungos karys, oficialiais duomenimis, Afganistaną paliko 1989-ųjų vasario 15-ąją. Todėl tai simbolinė visiems Afganistano karo dalyviams data.
Audrius BITINAS – Afganistano karo veteranų ir kitų karinių konfliktų dalyvių renginių, sąskrydžių organizatorius, publikacijų apie karą Afganistane, karinius konfliktus Vietname, tuometėje Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Angoloje autorius. Baigęs Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar VGTU). Į karo mėsmalę pateko tiesiai iš studijų suolo – po pirmojo kurso. 1986-ųjų lapkritį iš seržantų mokyklos Dobelėje (Latvija) buvo išsiųstas į Afganistano karą, kur vos dvidešimtmetis jaunuolis sėdo prie sunkiasvorės karinės mašinos vairo – kalnų serpantinais važiavo į didžiausias to laikmečio sovietinės armijos karines operacijas Dželalabade, Pandžšere, Faizabade, Kandahare, Choste. Audrius sako, kad įsimintiniausia šioje karo nuniokotoje šalyje jam liko lietuvių draugystė, o skaudžiausios, žinoma, draugų netektys.
– Audriau, į Afganistaną buvai išvežtas bene su paskutiniais kariuomenės daliniais. Knygoje rašai, kad kai kurių karių artimieji bandė įvairiais būdais apsaugoti savo sūnus nuo tokio likimo. Ir tai jokia paslaptis, kad daugelis labai bijojo tokios lemties savo vaikams. Kodėl tavo artimieji nebandė to daryti?
– Tai, kas iš tikrųjų vyko Afganistane, 1986 metais vis dar buvo nutylima, žiaurius Afganistano karo įvykius bandant paslėpti po gražia internacionalinės pagalbos ideologija. Daugiau faktų apie tikruosius įvykius toje šalyje, apie atvirus karinius veiksmus galėjo gauti nebent valdžios institucijose dirbę asmenys, tad, aišku, jie ir labiausiai stengėsi ištraukti savo vaikus iš tos lemties. Mano tėvai buvo paprasti darbininkai, todėl visa tuo metu prieinama informacija juos daugiausia pasiekdavo tik per TV ir radiją, be to, mūsų aplinkoje niekas iš tos šalies nebuvo dar grįžęs, tai ir tiesos apie karą Afganistane niekas nežinojome. Tiesa dar ir ta, kad aš ir pats neprašiau jų to daryti, nes buvau jaunas, stiprus ir, matyt, visiškai naivus, tikėjęs, kad likimas man skiria įdomų nuotykį, galimybę bent kiek pažinti kitokią, mums paslaptingą, aplinką.
Audrius Bitinas dar Dobelėje, Latvijoje, prieš pat iškeliaujant į Afganistaną. Asmeninio albumo nuotrauka
– Kaip jauteisi, kai jau sužinojai, kur išvažiuoji? Ar tuo metu buvo minčių apie didžiulį pavojų ir kad gali nebegrįžti namo?
– Iš pradžių apėmė keistas jausmas, įsivaizdavau, kad likimas būtent mums, tiems keliems lietuviams, ruošia kažkokią svarbią misiją, kad esame išskirtiniai, bet kokia ji, negalėjome nė pagalvoti, nes apie tikrus praradimus Afganistane nebuvo dar tiek atvirai kalbama. O, be to, dar ir buvo gyva viltis, kad mūsų ten net nenuveš, nes kaip tik buvo prasidėjęs karinių dalinių išvedimo iš Afganistano pirmasis etapas. Ir tokia viltis ruseno iki pat skrydžio į Kabulą – viltis, kad būsime palikti pasienyje. Tačiau baimės pakliūti į Afganistaną taip pat nebuvo, nes… kol esi jaunas, mirtis atrodo tokia tolima ir nesuprantama. Ir tik susidūręs su ja akis į akį pradedi įgauti gyvenimiškos patirties ir išminties, pradedi išmokti išgyventi…
– Tuo metu, kai jau buvai Afganistane, Lietuvoje gimė užuominų apie Lietuvos laisvę, kūrėsi Sąjūdžio užuomazgos. Ar ten jus pasiekdavo šios žinios?
– Labai minimaliai. Net ir artimieji laiškuose stengdavosi apie tokius įvykius rašyti tik „puse lūpų“, nes dažniausiai laiškai mus pasiekdavo atplėštais vokais, aiškiai jau „kažkokių jėgų“ perskaityti. Mums būdavo nurodoma namo rašyti laiškus taip, kad jie tikrai pasiektų namiškius, tai yra tik užuominomis apie tikruosius įvykius čia. Bet, žinoma, kas nors vis gaudavo ir daugiau informacijos apie įvykius Lietuvoje, ja dalindavosi, ir mes, visi lietuvaičiai, tuo labai džiaugdavomės. Ir išvis lietuvius Afganistane jungė ypatinga bendrystė – bet kur nuvažiavus, pirmas tikslas būdavo išsiaiškinti, ar yra „žemiečių“ – būtinai reikėdavo susitikti su jais, apsikeisti dovanomis, adresais. O štai Bagrame, vakarodami su lietuvaičiais, Vasario 16-ąją net užtraukėme „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ – vienas lietuvis buvo istorikas. O gal čia suveikė ir žinios iš Lietuvos – gal jie ten, Bagrame, gaudavo daugiau informacijos iš namų? Nežinau…
– Tau teko akis į akį susidurti su mirtimi – bičiulių žūtimis. Kaip susitaikyti su mintimi, kad bet kurią akimirką gali netekti gyvybės?
– Savo knygoje apie tai ir pasakoju – apie kasdienį mirties kvėpavimą į nugarą. Ten žūti galėjai bet kurią akimirką atlėkus modžachedų paleistam reaktyviniam sviediniui ar paleistam šūviui, važiuodamas Afganistano keliais. Nekart buvo atvejų, jog likimas tiesiog sudėliojo taip, kad giltinė praeitų pro šalį… Iš mūsų dvylikos seržantų mokyklos kursantų beveik kiekvienas buvo patekęs į situacijas, po kurių reikėjo medikų pagalbos. O žūčių čia buvo įvairiausių – vieną karį netgi teko traukti iš minų lauko, sudraskytą į gabalus… Bet ir apie tai yra knygoje…
– Ir Afganistane kūrei eiles – kokiais momentais ateidavo lyrinės mintys, ko labiausiai ilgėjaisi būdamas ten?
– Poezija visada buvo su manimi – dažniausiai eiles kurdavau stovėdamas sargyboje… Mintys, kai likdavai tik su savimi, tarsi pačios nunešdavo gimtinės laukais. Poezija leido išlikti žmogumi, atsverti tą purvą, kuris nepaliaujamai veržėsi į sielą. Meilė, gimtinė, gyvenimo paslaptys – viskas dėliojosi posmais, kurių nemažai pavyko užrašyti ir išsaugoti laiškuose artimiesiems.
– Patys įsimintiniausių momentai iš tarnybos Afganistane. Kokie jie? Ir skaudžiausi, ir šviesiausi.
– Sunku būtų konkrečiai įvardyti, nes visas Afganistanas įsirėžė giliai į atmintį. Net ir dabar dar vis iškyla ten patirtos akimirkos, jos vis dar gyvos, tarsi tik tik išgyventos… Šviesiausi prisiminimai, žinoma, susiję su laiškais iš gimtinės. Jie palaikydavo morališkai ir neleisdavo visiškai atitrūkti nuo gyvenimo, kuris lauks grįžus. Bet svarbiausia buvo grįžti…
– Įvykius Afganistane prisimeni labai tiksliai – ką reiškia jaunam žmogui, niekada nemačiusiam karo, patekti į šitą mėsmalę? Kaip tai formavo tavo charakterį, apskritai asmenybę?
– Visos tarnybos metu vedžiau trumpą įvykių kalendorių, užrašinėjau įvairius pastebėjimus ir juos išsaugojau. Laiškuose į namus, kurių parašiau labai daug, gausu užuominų apie įvairiausius nutikimus, todėl iš jų man buvo nesunku atkurti visą vaizdą, patirtus išgyvenimus. Taip, karas žmogų gali užgrūdinti, bet gali ir sulaužyti. Netekau artimų draugų – jie taip ir neatrado savęs grįžę namo. Kaip „afganistanietis“, taip istorija. Visi mes, kurie bendraujame, tvirti draugyste, pagalba vienas kitam, o tokiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje tai labai didelė vertybė.
– Esi šachmatininkas. Rašai, kad šachmatų sportas tave lydėjo ir ten, tai padėdavo užsimiršti?
– Šachmatai – labai svarbi mano gyvenimo dalis. Šachmatinis mąstymas padeda rasti kartais pačius geriausius sprendimus įvairiausiose gyvenimo situacijose. Gal tai taip pat leido man išgyventi ten, išvengti didesnių sužalojimų, neleido palūžti psichologiškai – visuomet ir visur išlikdavau optimistas ir tikėjau, kad nėra padėties be išeities. Gyvenimas, kaip ir šachmatai, savyje slepia daug netikėtų ir labai gerų variantų, kuriuos atradęs visuomet išeisi nugalėtoju. Šachmatai taip, kaip ir lyrika, leisdavo nusikelti į kitokį pasaulį ir užsimiršti. Nors… užsimiršti ten būdavo labai pavojinga… Net ir kelioms akimirkoms…
– Kaip šių dienų kontekste vertini karo grėsmę, susijusią su Rusijos ir Ukrainos konfliktu?
– Labai skaudi tema. Galiu pasakyti tik tiek – kuo labiau eskaluoji karo grėsmę, kuo labiau ginkluojiesi ir ruošiesi jam, tuo greičiau jį prišauki. Žmogaus problema yra nusiteikimas – arba viską griauti, arba kurti… Jeigu kalbėsime apie karą ir viską darysime, kad įgytume aplink kuo daugiau priešų, jis ir bus – anksčiau ar vėliau. Bet jeigu aplink save kursime taiką, stengsimės nusiginkluoti – tai taip ir bus, gyvensime taikoje ir ramybėje… To ir linkiu Lietuvai ir visiems jos gyventojams.
– Tavo knygos „Afganistanas. Giltinės pabučiavmas“ moto? Ką norėjai pasakyti jos skaitytojams?
– Ši knyga apie jaunų žmonių tarnybą sovietinėje kariuomenėje, dalyvavimą Afganistano kare, patirtį ir pasekmes jame. Karas laužo jaunų žmonių likimus, todėl darykime viską, kad istorija nebepasikartotų. Knygą pradėjau rašyti vos grįžęs iš Afganistano, kol visos emocijos dar buvo gyvos, bet greit viską atidėjau ilgiems metams – susigulėjimui. Prieš kelerius metus, išvykęs dirbti į Norvegiją, vėl perverčiau visus užrašus, visus laiškus ir pagaliau sudėliojau galutinį variantą. Matyt, ši tema dabar labai aktuali, nes, kaip suprantu, Lietuvoje yra jėgų, kurios labai nori kariauti. Tą norą sunku sustabdyti, bet bent pamėginti galima. Knygą dedikuoju Afganistane žuvusiems atminti.
***
Audriaus Bitino knygą „Afganistas. Giltinės pabučiavimas“ galite įsigyti knygyne Tauragėje.
Kalbėjosi Ramunė Ramanauskienė
Ištrauka iš knygos „Afganistanas. Giltinės pabučiavimas“
Žygis į Dželalabadą
Kodėl Afganistane negalėjo būti tiesiog kelionių, o tik žygiai, „operacijos“, užduotys ar kažkas panašaus? Kiekvienas judėjimas tarp didesnių ar mažesnių gyvenviečių turėdavo vykti tik su apsaugos mašinomis, o judėjimui iš didesnių miestų būdavo formuojamos kolonos ir reikėdavo laikytis tam tikrų taisyklių, atsižvelgiant į kelio sudėtingumą. Žinoma, bet ir čia būdavo visko. Tie žygiai į Dželalabadą ir buvo būtent tokie, kai ne visada tų taisyklių buvo laikomasi…
Iš „rembato“ iškylame gegužės 25-ąją. <…> „Atstoinike“ prie šlagbaumo vėl stovime iki pietų – mat priekyje šaudymas – pagalvojame – „šiame kelyje tikriausiai nėra dienų, kad būtų tyla ir kad kažko nenuverstų nuo skardžio“. Pagaliau prijungia mus prie kažkokios kolonos su apsauga, ir pajudame. Šįkart tiltai sveiki, tai važiavimas teikia tik malonumą – be jokių stresų – žvalgomės aplink, grožimės kalnais su jų įspūdingais skardžiais… Taip ir pasiekiame Dželalabadą. Palyginti su Kabulu tai lyg žaliasis rojus žemėje – daug žalumos – pakelėse augančios palmės, kedrai ir kitokie medžiai. Viename poste mums papasakoja, kad čia net beždžionių prisijaukinę turį, o ir laisvai visur jų galima pamatyti – tik įlįsk į kokias džiungles ir turėsi – žodžiu, gryni subtropikai. Sustojame prie nedidelio „dukano“ – karininkas išbėga nusipirkti lauktuvių – prošal pravažiuoja viena kita „burbuchaika“, pastatai gražūs, margi, rytietiški, net su moderniomis mūrinėmis kolonomis. Prie mūsų tuoj prisistato gal šešetas mažylių – „bačionkų“ – tarsi beždžioniukų tokių – apninka siūlyti „čarz“, „živačkos“, „naso“ ir dar kažkokio „šūdo“ – rusiškai varo kaip dukart du – žvilgt per veidrodėlį, – o ten jau vienas bekrapštąs iš „zipo“ (daiktadėžės) ratų grandines, kurias naudoju kylant per Salangą – pasileidžia tekinas barškindamas per asfaltą lenciūgais – sušunku, kad stotų, nes šausiu, bet kur ten – juos jau galiu matyt kaip savo ausis – atsisuku, o per kitų durų pravirą langą jau kitas šimpanziokas begriebiąs nuo panelės karininko kepurę – „kėpkę“ – dabar jau šoku lauk, – bet ir tas tuoj tik kulnis parodo. Prie kitos mašinos taip pat triukšmas – tuščią kibirą nukabinę – „bačionkai“ kad pasileis į šonus žvygdami – nepagausi nė norėdamas – keikiamės susiriesdami – nepradėsi juk šaudyti vidury miesto. Laimei, grįžta karininkas, tai greit ir mes dingstame iš čia…
Apsistojame Dželalabado „specnaze“ – pas desantininkus specpaskirties batalione – čia ruošiamės dažyti jų karines mašinas „bėemdė“. Įsikuriame mašinų aikštelėje – vien smiltys ir karštis… gal virš keturiasdešimties – plikomis pėdomis nė žingsnio nežengt – išsirėdome po trumpikėmis, nes su „hb“ prakaitas tiesiog upeliais teka. Laimei, čia pat toks aukštas vandens čiaupas – tai iškart šokame po juo – dabar jau bent kiek gyventi galima… <…>
Po keleto dienų iš „operacijos“ grįžta viena „rota“, – o jau tokie dulkini, kad net akys tik žiba, apšepę ir apžėlę visi – gryni „carandoicai“. Parveža daug visokio grobio – ir ginklų, ir sprogmenų, ir dar kažkokių skudurų – sako, – „karavaną su indiška medvilne sustabdėme, – o ten – ginklai – tai taip juos ir nurėdėme…“ Šiauliškis paaiškina, kad čia taip jau įprasta – sprogmenis slėpti po taikiomis prekėmis… Jų „specnazas“ dalyvauja nuolatinėse „operacijose“ sulaikant tokius karavanus – į užduotis išeina „rota“ po „rotos“ kas dvi savaites – apsikasa kuo arčiau pasienio ir laukia. Žinoma, būna visko – ir žuvusių, ir sužeistų, ir labai daug kraujo – va, ir dabar parsivežė keturis vos leisgyvius saviškius – susišaudymo nepavyko išvengti. Gyvenimas dalinyje taip pat ne iš lengvųjų – kol esi jaunas, turi praeiti daugiau atitarnavusiųjų mokymus – ne visi išlieka – kai kurie greit būna išsiunčiami kaip „grūz 300“ atgal į Sovietus jau po pirmos „operacijos“, o kiti prisitaiko ir išgyvena. Bet ir gamta čia ne saldainiukas – net naktimis karštis kartais laikosi virš trisdešimties – tai susišlapiname paklodes, kad net bėga – užsilipame ant „kazarmos“ stogo ir gaudome pernakt vėjelį – kai jis pūsteli, tai toks kaifas, kad net mirk vietoje… <…>
Į Dželalabadą vėl pajudame birželio 20-ąją. Karštis… nežmoniškas – net Kabule jau virš trisdešimties nuolat – mašina kažko streikuoja – kaista – sustojame „atstoinike“. Vyr. leitenantas Kulakovas eina derinti „kolonos“, nes tokio malonumo, kaip buvo prieš savaitę grįžtant, jau nebesinori, o mes lendame ieškoti, kodėl mano „kamazas“ ožiuojasi – ogi, žiūrime, išsiplėtimo bakelis prakiuręs – vandens visa bala apačioje – išvažiavus iš bataliono viskas buvo dar gerai, o čia – tikras „čp“ – kiek užtaisome skylę muilo ir siūlų pagalba, apsukdami tą vietą taip, kad užkaitus užsilydytų – supilame visą vandenį, kiek dar turime – kelias link Dželalabado visąlaik leidžiasi žemyn, tai gal kažkaip nuriedėsime, o ten jau susižiūrėsime rimčiau. Karininkui nieko nesakome, nes nebesinori grįžti į batalioną – taip ir pajudame. Leidžiamės žemyn, o temperatūra vis balansuoja ant užvirimo ribos – dabar jau ir šaudymai nebeįdomu – svarbiausia neužsikaldinti variklio ir kaip nors pasiekti paskyrimo vietą. Šį kartą važiuojame Į Dželalabado „66-ąją brigadą“. Kelionė neprailgsta, nes visą kelią mus linksmina užsienietiška muzika – „Modern Talkin“, „Pink Floyd“ ir „Ace of Base“ – leitenantas už tuos parduotus „kamazų“ tiltus mums nupirko magnetofoną ir kasečių… <…>
Kitą dieną su Remigijumi iškeliaujame lankyti „brigadose“ tarnaujančių lietuvaičių – kelmiškį Albertą Andriušką ir varėniškį Rimą Pugačiauską. Rimas papasakoja, kaip neseniai žuvo vienas mūsų kraštietis – tik pavardės neprisimena. Žodžiu, nusileido į kišlaką vandens trise. Sutiko juos keli vietos gyventojai, priėmė – toks pas juos įstatymas – svečią pavaišink. Kai išėjo už vartų, pasipylė kulkos – vyrai parkrito. Netrukus į šaudymo vietą atskubėjo „razvėdka“ – vienas dar buvo gyvas, o kiti du – taip pat ir lietuviukas – jau mirę…
