Gimę Griežpelkiuose

„Penkiolika kilometrų nuo Tauragės nutolusiuose pirmuosiuose ir antruosiuose Griežpelkiuose gyvenimas apmiręs. Darbo dienomis jaunesni kaimo gyventojai važiuoja dirbti į Tauragę, o namus saugoti likę senjorai nei su kaimynais, nei su aplinkiniais bendrauti nelinkę. Dauguma jų vengia net išeiti į kiemą – sako, kad aplink sparnais mosuojančios vėjo jėgainės ne tik triukšmą kelia, bet ir psichiką veikia“, – taip prieš ketverius metus apie Griežpelkius rašė „Tauragės kurjeris“.

Visažinė Vikipedija ir Mažosios Lietuvos enciklopedija ir šiandien visam pasauliui primena tai, ką kiekvienas Tauragės krašto žmogus ir taip gerai žino. O gal žino ne viską?

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Griežpelkiuose buvusi įkurta Žiedo jaunųjų draugija. Iki Antrojo pasaulinio karo čia buvę per 40 įvairaus dydžio sodybų, mokykla, geležinkelio stotis, nemaža plytinė. Apie 2000-uosius metus dar veikusi Griežpelkių pradinė mokykla, bet vėliau panaikinta. Kaime esančios dvejos kapinaitės. Griežpelkiuose veikianti kavinė-viešbutis „Griežpelkiai“.

Prieš keliasdešimt metų, kai tarp Tauragės ir Sovetsko (Tilžės) kasdien pirmyn atgal kursuodavo gera dešimtis autobusų, šimtai tauragiškių vykdavo už Nemuno – dirbti, apsipirkti, šiaip pasmalsauti. Ir neišvengiamai pravažiuodavo Lauksargius, Griežpelkius, Piktupėnus, Panemunę… Nors labiau domėtis tų vietovių istorine praeitimi nebuvo priimta, nebent tik atkreipdavo dėmesį prieš Lauksargius, buvusios Sovietų sąjungos – Vokietijos sienos vietoje, stovėjęs obeliskas 1941 metų sovietinių pasieniečių didvyriškumui paminėti. Eilinis žmogus tiesiog gyveno, dirbo, daug apie praeitį negalvodamas ir neretai vadovaudamasis posakiu – na, kas čia, tame mūsų užkampyje, gali būti ypatinga… Ir tikrai buvo neteisus. Jeigu apie Lauksargius šiandien rašomos knygos, primenami kitose vietovėse vykę karų mūšiai, lankęsi carai ir karaliai, tai Griežpelkiams dėmesio lyg ir stigo. O kalbėti tikrai yra apie ką.

Francas Kestenus. Mle.lt nuotrauka

Švietėjai

Ištrauka iš vieno žymiausių Mažosios Lietuvos tautinio ir politinio sąjūdžio vadovų Erdmono Simonaičio prisiminimų:

„Senasis Mažosios Lietuvos kultūrinis ir politinis centras buvo Tilžė. Ten veikė mūsų tautos žadintojai ir veikėjai: Dr. Bruožas, Dr. Girėnas, Sauerveinas, Kuršaitis, Miksas, Smalakys, Jankus, Smalėjus, Kalvaitis, Vydūnas, Vanagaitis, Dr. Gaigalaitis, Jagomastas ir daug kitų. Iš ten kalbėtojai ir giedotojų draugija vyko į visus Mažosios Lietuvos bažnytkaimius ir kėlė Prūsų lietuvių tautinę sąmonę žodžiu ir daina. 1914 m. VIII. 1 d. turėjo Tilžėj įvykti didelė lietuvių šventė Jokubinėj. Bet lygiai tą dieną Vokietijos vyriausybė paskelbė mobilizaciją ir mūsų jaunieji vyrai užuot ėję į savo šventę turėjo eiti karan“.

Dauguma išvardytų pavardžių, manau, kiekvienam nors kiek Mažosios Lietuvos istorija besidominčiam žmogui gerai žinomos. Mane gi šiame sąraše sudomino viena mažiau girdėta – Smalėjus. Pradėjau ieškoti platesnės informacijos ir neapsirikau. Tiesa, pirmiau reikia prisiminti kitą asmenybę – Francą Kestenų (Praną Kestenų). Mažosios Lietuvos enciklopedijos duomenimis, jis buvo gimęs 1894 metais Katyčiuose, mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, bet mokslų nebaigė, nes turėjo iš tėvo perimti plytinę. Tarpukariu Kestenaus namuose veikė Tautinio lietuvių banko Katyčių agentūra. F.Kestenus buvo šios įstaigos vedėjas, vietos šaulių būrio rėmėjas. 1929 metais jis vedė Griežpelkiuose 1903 metais gimusią Gertrūdą Smalėjūtę. 1930 metų pabaigoje šeimai Katyčiuose gimė duktė Eva Maria. Jos senelis Martynas Smalėjus, gimęs 1869 metais netoli Katyčių esančiame Versmininkų kaime, jaunystėje gyvendamas Tilžėje, aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime, buvo vienas draugijos „Birutė“ steigėjų. 1903 metais nusipirko plytinę Griežpelkiuose. Jo žmona – Marta Smalėjienė-Šturmaitytė. Remiantis vėlgi Mažosios Lietuvos enciklopedijos informacija, M.Smalėjus Tilžėje turėjo audinių parduotuvę. Jai reklamuoti leido kalendorius gotišku šriftu „Lietuviškos kalendros ant meto“ 1900 metais ir „M.Smalėjaus kalendros metui 1901“, kuriuos dažniausiai veltui išdalydavo pirkėjams. 1903 metais parduotuvę uždaręs,  persikėlė į Griežpelkius. Čia turėjo ūkį ir plytinę. Finansiškai rėmė leidinius „Aušra“, „Garsas“, „Birutės“ draugiją. Su Georgu Sauerweinu (Jurgis Zauervainas) važinėjo po Mažąją Lietuvą, skaitė paskaitas, skleidė lietuvybės idėjas. 1903–1907 metais dalyvavo Tilžės-Lankos apskrities lietuvių rinkiminės draugijos veikloje. Mirė Martynas Smalėjus 1926 metų spalio 1-ąją Griežpelkiuose.

1944 metais Kestenų šeima traukėsi į Vakarus. Dancige (Gdanske) kelią jiems atkirto sovietų kariuomenė. Sugrįžę į Katyčius, rado sodybą užimtą sovietų milicijos ir saugumo. Francas Kestenus dirbo malūne darbininku, ėjo Katyčių bažnyčios kantoriaus (religinės bendruomenės giedotojo) pareigas. Eva dirbo Šilutės pašte, lankė vakarinę gimnaziją. 1949 metų balandį visą šeimą (tėvus ir dvi dukras – Evą Mariją ir Reginą) sovietai ištrėmė į Irkutsko srities Čeremchovo rajoną. Eva dirbo statybose, vėliau Irkutske baigė Kūno kultūros technikumą ir dirbo mokykloje Čeremchove. Iš ten Kestenaus šeima 1958 metų spalį išvyko į Vakarų Vokietiją, apsigyveno Gehrdene prie Hanoverio. Vėlgi Eva baigė gydomosios kūno kultūros mokyklą, dirbo ligoninėje Hanoveryje. Nuo 1974 metų buvo aktyvi Vokiečių ir lietuvių literatūros draugijos (Deutsch-Litauische Literarische Gesellschaft) veikėja, iždininkė. Kestenus iniciatyva Vokietijoje surinktos aukos Katyčių bažnyčiai restauruoti, jos bokštui atstatyti.

Baletmeisterė

Dar viena graži, šviesi, daug Lietuvos kultūrai nusipelniusi asmenybė, kurios gimimo vieta nurodyta Griežpelkiai, – šokėja, choreografė Tamara Kalibataitė. Vieno gražaus savo jubiliejaus proga ji pasakė: „Šokis – visas gyvenimas“. Ir tai buvo nė kiek nesuvaidinta. Tiesa, Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštiečių personalijų žinyne šios pavardės nerasime. Tiksliau, ji yra, tik ne kaip Kalibataitė, o kaip Kalibaitė…

Gaila, bet tai ne viena klaida šiaip jau labai reikalingame krašto išeivių sąraše. Šviesaus atminimo istorikas Romas Batūra, pasirodo, mirė 2001 metais, nors mes su juo gražiai bendravome dargi 2020-aisiais. Garsus futbolo vartininkas Jonas Bauža šiaip jau atsisveikino su šiuo pasauliu 2001 metų spalio 5-ąją Maskvoje, kur nuolatos gyveno. Biblioteka įsitikinusi, kad sportininkas miręs Vilniuje… 1904 metų liepos 14-ąją Tauragėje gimė kompozitorius, smuikininkas, dirigentas, pedagogas Abelis Klenickis. Tačiau iš minėtojo bibliotekos sąrašo sužinome, kad ne A.Klenickis, bet A.Klencikas atėjo į pasaulį visu mėnesiu vėliau – rugpjūčio 14-ąją…

Tamara Kalibataitė. „Vakarų ekspreso“ nuotrauka

Bet grįžkime prie Tamaros Kalibataitės. Kaip keistai neretai būna gyvenime, keletą studijų metų grodamas Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblio orkestre (septintuoju–aštuntuoju dešimtmečiais tai buvo neįtikėtinai aukšto lygio kolektyvas, nenusileidęs „Lietuvos“ ansambliui), beveik per kiekvieną repeticiją mačiau su šokėjais užsiimančias dvi baletmeisteres – E.Morkūnienę ir T.Kalibataitę. Jeigu Elena buvo labai charizmatiška, nepaprastai reikli, savo skardžiu balsu be perstogės stabdžiusi besisukančias poras, tai Tamara laikėsi santūriau, kantriai ir tyliai šlifavo judesius bei choreografines figūras. Jeigu būčiau tada žinojęs, kad esam iš vieno rajono, būčiau gal ir daugiau išgirdęs apie Tamaros jaunystę, atėjimą į šokio pasaulį. Tačiau skirtingi ansamblio padaliniai, per daug didelis amžiaus skirtumas neleido to padaryti.

Dabar jau, tik remdamasis dokumentais, galiu pasakyti, kad 1926-aisiais Griežpelkiuose gimusios   Tamaros tėvas buvo geležinkelininkas, dirbo stoties viršininku. Mokėsi ji Kalotės pradžios, Klaipėdos Vytauto Didžiojo, Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijose. 1947 metais baigė Vilniaus medicinos mokyklą.

Tačiau ne veltui amerikietis rašytojas Harlan Coben prieš daugelį metų parašė: „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi“. Vietoj medicinos Tamaros gyvenimas pasisuko absoliučiai kiton pusėn. Ištisiems dvidešimčiai metų ji tapo legendinio valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėja, Jono Švedo ir Juozo Lingio mokine. Ir visą savo gyvenimą skyrė liaudies šokiui, neabejotinai tapdama viena ryškiausių šio žanro atstovių mūsų šalyje. Kaip artistės, šokėjos veikla 1964 metais įvertinta nusipelniusios artistės vardu.

Unikalios asmenybės – antropologo, keliautojo, rašytojo Antano Poškos – dukra Laima vėliau prisiminė:

„Antakalnyje pastatė 22-ąją vidurinę mokyklą. Čia susipažinau su Gražina Cijunėlyte, Tamaros Kalibataitės dukra. Pradėjome lankyti tautinių šokių būrelį. Su Gražina nutarėme daryti klasikinio šokio pratybas. Kokios ten pratybos! Apsukdavome salės kėdes, taip pasidarydavome atramas. Gražina sakė, kad jos mama gali pamokyti, nes ji „Lietuvos“ ansamblio šokėja. Draugė gyveno šalia mokyklos, po pamokų einame į jos namus, ji ir sako: „Įdomu, Tamarka namuose ar ne“. Atidaro jauna, graži moteris, buvau įsitikinusi, kad tai Gražinos sesuo. Linksma, juokauja, kalbamės, aš ją vadinu Tamara, o Gražina man sako: „Nevadink jos Tamara, čia mano mama“. Susigėdau… Mano mama buvo ligota, tėvai susituokė garbaus amžiaus. Kad mama galėtų būti tokia jauna, negalėjau įsivaizduoti. Taip Tamara Kalibataitė padėjo mums mokytis šokti, ateidavo į mokyklą. Toks buvo mano susitikimas su tautiniu šokiu“.

Baigusi šokti, 1968-aisiais Tamara, Elenos Morkūnienės pakviesta, 34-eriems metams atėjo į Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblį antrąja baletmeistere. E.Morkūnienei mirus, T.Kalibataitė tapo ansamblio vyriausiąja baletmeistere ir ilgus metus dirbo su šiuo kolektyvu. Ne vieną dieną iš arti stebėdamas jos darbą, galiu drąsiai tvirtinti, kad būtent čia ji atsiskleidė kaip puiki pedagogė ir savitą braižą turinti šokių kūrėja. Išugdytos kelios dešimtys studentų šokėjų, šiandien visoje šalyje garsių žmonių. Kartu su tuometiniu ansamblio vadovu Vidu Aleksandravičiumi daug nuveikta kuriant įsimintinas ansamblio koncertines programas. Negana to, penkerius metus Tamara vadovavo dar ir Profesinio mokymo kultūros namų tautinių šokių kolektyvui.

Tamara Kalibataitė buvo 1994 metų Pasaulio lietuvių dainų šventės Ansamblių vakaro ir Šokių dienos baletmeisterė. Ji sukūrė nemažai šokių (Trapukas, Jurginėlis, Leliūnų kadrilis, Klaipėdietiškas apvalcius, Šapnagių polka, Parovėjos suktinis, Mainytinis, Subatvakaris, Rolenderis, Opstainas, Skrybelnikas, Joninių burtai).

Tamara Kalibataitė išleido autorinius šokių rinkinius „Subatvakaris“ (1989) ir „Joninių burtai“ (2008). Jie sukurti remiantis autentiška folklorine medžiaga, pasižymi liaudiškumu ir išraiškingumu, mielai šokami Lietuvos ir užsienio lietuvių kolektyvų. Būtent šios ypatybės įvertintos aštuonis kartus skiriant autorei Kultūros ministerijos choreografijos premijas, o visa kūryba 1991 metais įvertinta Juozo Lingio premija. Su ansambliais T.Kalibataitė gastroliavo daugelyje Europos šalių, Mongolijoje, Australijoje. 2008 metais apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

Amerikos lietuvių „Grandies“ tautinių šokių ansamblio baletmeisterio Gintaro Grinkevičiaus žodžiai, pasakyti prieš beveik 14 metų:

„Tikriausiai daug kas dar iki šių dienų prisimena Vilniaus universiteto ansamblio koncertą Čikagoje 1989 metais. Tuomet buvo proga pamatyti T.Kalibataitės šokius, kuriuos atliko šis nuostabus ansamblis. T.Kalibataitės šokiai saviti, santūrūs, įdomūs, išsiskiria iš visų kitų autorių šokių. Pernai metais (2010, – red.), kai T.Kalibataitė mirė, kilo mintis surengti jos sukurtų šokių koncertą. Iš pradžių pasiūlė tai padaryti Tautinių šokių institutui, tačiau šiam nesutikus sumanymą vykdyti apsiėmė „Grandis“. Grandiečiai apjungė visas šokių grupes Čikagoje ir pasikvietė Cleveland „Švyturį“ bei Toronto „Gintarą“. Todėl antroje koncerto „Kojomis žemės nesiekiau“ dalyje bus šokami vien tik žymios choreografės sukurti šokiai“.

Čia jau lyg ir galima būtų baigti. Tačiau ryžtuosi pateikti dar vieną jau minėtosios Antano Poškos dukters Laimos prisiminimų fragmentą, kuris tikrai papildys garsiosios griežpelkiškės Tamaros Kalibataitės paveikslą:

„Tamara niekad nenorėjo, kad duktė šoktų, kartotų jos kelią, linkėjo dukrai patogesnio gyvenimo. Gražina buvo gabi, iš mamos paveldėjusi švytinčias akis, lengvą judesį, tamarišką eleganciją – vėliau Gražina ilgus metus šoko universiteto ansamblyje. Stojant į „Lietuvos“ ansamblio parengiamąją šokėjų grupę, Tamara vedė pamoką, buvo priėmimo komisijoje. Gražina, žinodama, kad mama jos nepriims, užsiregistravo svetima pavarde. Tamara Kalibataitė, skaitydama priimtųjų sąrašus, buvo apstulbusi: ir aš priimta, ir jos duktė svetima pavarde…“

Aktorius

Trečiasis šios dienos rašinio herojus tikrai neblogai pažįstamas Pagėgių krašto inteligentijai. Ne iš knygų ar pasakojimų, bet iš gyvų kontaktų.

Kalbu apie Vokietijos aktorių, audioknygų ir kino filmų įgarsintoją Herbertą Tennigkaitį.

Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos 2016 metų veiklos ataskaitoje pažymėta, kad „birželio 17 dieną įvyko susitikimas su Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos (Vokietija) atstovais, kurio metu žinomas Vokietijos aktorius ir skaitovas Herbert Tennigkeit skaitė įvairius literatūrinius tekstus. Vokiečių delegacijos narių bendravimui su Pagėgių krašto gyventojais talkininkavo ir vertėjavo VšĮ „Pagėgių krašto turizmo informacijos centras“ direktorė Ilona Meirė. Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė svečiams atminčiai ir artimesnei pažinčiai su Pagėgių kraštu įteikė reprezentacinį leidinį „Pagėgiai. Šis kraštas kaip muzika…“

Ir tai buvo ne vienintelis aktoriaus apsilankymas Pagėgiuose. Jis keletą kartų viešėjo gimtajame krašte. 2001 metais skaitė vokiečių rašytojų kūrinius Pagėgių mokiniams, o 2011 metais Lietuvoje vykusiose Vokiečių kultūros dienose savo programą „Linksmos ir pamokančios Rytprūsių istorijos: proza, eilės, anekdotai“ pristatė Klaipėdoje, Nidoje ir Šilutėje.

Parašiau frazę „gimtajame krašte“ ir suprantu, kad jau laikas atversti kortas tiems, kurie aktoriaus pavardės gal nebuvo girdėję. Herbertas Tennigkaitis gimė 1937 metų vasario 28-ąją  Griežpelkiuose, o vaikystę leido Pagėgiuose.

„Aš – mažasis Pirštelis“, – užtikrintai deklamavo jis nuo Pagėgių Vokiečių realinės žemės ūkio  mokyklos scenos. Apsiavęs gerokai per dideliais tėvo batais, šešiametis skaitė prieš didelę auditoriją pirmąjį savo eilėraštį, šiek tiek susijaudinęs ir nesuprato, kodėl jam taip audringai ploja. Tik po ilgų įtikinėjimų pavyko iškviesti skaitovą nusilenkti…

1944 metų rugpjūtį kartu su motina ir dviem broliais pabėgėlių kolonoje jis pasitraukė į Saksoniją. Vėliau šeima pervažiavo į Vakarų Berlyną, o 1979 metais visam laikui apsistojo Hamburge.

Nors ir svajojo apie visai kitokią ateitį, tenkindamas mamos norą, Herbertas įgijo, jos žodžiais, „tinkamą“ profesiją – mokėsi dailininko, dažytojo, dekoratoriaus amato, o pinigus taupė privačioms pamokoms. 1962 metais metė teptuką ir įsidarbino scenos darbininku Oberhauzeno teatre, kartu iki 1964-ųjų Diuseldorfe mokydamasis teatro meno pas aktorių Otto Štreliną (vok. Otto Ströhlin), taip pat lankė dainavimo užsiėmimus. Išlaikius baigiamąjį egzaminą, pasipylė įvairių teatrų (Remšaido Vakarų Vokietijos gastrolinio teatro, Hanoverio Landesbiune, Liuneburgo ir Kelno miestų teatrų, Hamburgo Ernsto Deutche teatro) pasiūlymai.

Ištrauka iš aktoriaus interviu: „Po to, kai 1944-aisiais su šeima pabėgome iš Pagėgių, bene aštuonis kartus vykau į Rytų Prūsiją. Pirmąjį kartą atvykęs, labai norėjau vėl pamatyti savo kiemą, savo smėlio dėžę, savo obelį, savo mokyklą ir mūsų mėlynai dažytą medinį namą, kuriame augau. Ir netikėtai visa tai radau! Praėjo tiek metų, o aš vėl stoviu ten, kaip ir tada, todėl, kad viskas išlikę. Tai mane taip sujaudino, kad net apsiverkiau…“

Dabar Herbertas Tennigkaitis jau buvo visai kitoks. Dirbo daugelyje Vakarų Vokietijos teatrų Hanoveryje, Kelne, Hamburge, Frankfurte prie Maino. Nuo 1970-ųjų pabaigos vaidino daugybėje televizijos filmų ir serialų, dažniausiai turėjusių kriminalinį atspalvį: „Guldenbergų palikimas“, „Laimės kruizas“, „Viešbutis „Rojus“, „Nusikaltimo vieta“. Anesteziologo dr. Laudanno (serialas „Švarcvaldo klinika“), keleivio („Svajonių laive“) arba šventiko („Pilotai – gelbėtojai“) ir kiti vaidmenys išpopuliarino aktorių visoje Vokietijoje. Jo repertuarą puošė ir vaidmenys spektakliuose „Linksmoji našlė“, „Kaukazo kreidos ratas“, „Vyšnių sodas“, „Cezaris ir Kleopatra“, „Daug triukšmo dėl nieko“… Herbertas Tennigkaitis taip pat gastroliavo Nyderlanduose, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje. 1985 metais ARD televizijoje vedė populiarią pramogų laidą „Einer wird gewinnen“ (liet. „Vienas laimės“).

Be sceninės veiklos, Herbertas Tennigkaitis aktyviai darbavosi ir garso įrašų studijose, įskaitė Karlo Majaus, Žiulio Verno ir kitų  autorių knygas. Taip pat įgarsino nemažai užsienio filmų. Jo balsu vokiškai į kino žiūrovus prabildavo garsus amerikiečių kino aktorius Alanas Oppenheimeris. Savo gerbėjams Herbertas buvo žinomas ir kaip skaitovas, savaip interpretuodamas Rytprūsių autorių kūrinius klaipėdiškių tarme: Zygfrido Lenco „Švelnūs buvo tie Suleikiai“ arba Giunterio Rudžio „Iš kur atkeliauja samdinės?“ Herbertas ne tik profesionaliai skaitė anekdotus ir eilėraščius, bet ir visus personažus pristatydavo linksmai, skirtingais balsais. Šiomis plačiai nuskambėjusiomis programomis jis stengėsi išsaugoti Rytų Prūsijos dialektą, priminti klausytojams apie jau nebeegzistuojančią savo Tėvynę. Kartu programose skambėjo kūriniai Saksonijos ir Berlyno dialektais. Jis dažnai pasirodydavo Leipcige, Diuseldorfe, Kelne, vesdavo įvairius renginius. Ir visur Herbertą po jo rytprūsišku akcentu perskaitytų kūrinių lydėdavo juokas ir audringi aplodismentai.

„Aš visada pradedu programą nuo sunkių momentų – karo, tremties, – kalbėjo aktorius viename interviu. – Po to palaipsniui pereinu prie linksmesnių tekstų. Žmonės turi grįžti namo neišvarginti. Man ne kartą sakė, kad nedaug Vokietijoje skaitovų, mokančių šį dialektą. Nors jau labai seniai gyvenu Hamburge, kur mane atvedė meilė ir santuoka, niekada neužmiršau savo Tėvynės kalbos…“

Herbertas taip pat nevengė pasirodyti kruiziniuose tolimojo plaukiojimo laivuose ir visada sulaukdavo pasisekimo.

Laisvalaikiu H.Tennigkaitis mėgo jodinėti, žaisti tenisą ir futbolą, plaukioti.

Viename interviu jis kalbėjo: „Menininkas negali išeiti į pensiją. Aktorius šiandien – aktorius visada. Tai atėjo man su motinos pienu. Mano mama buvo labai muzikali ir perteikė šį jausmą man. Visą gyvenimą aš jaučiuosi kaip tas mažas pirštelis iš mano vaikystėje skaityto eilėraščio…“

Mirė H.Tennigkaitis sulaukęs 85-erių 2022 metų spalio 10-ąją Hamburge.

Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.