fbpx

Iš KGB veiklos Tauragėje

Dalintis:

Dar prieš imdamasis rašyti šį straipsnį, prisiminiau prieš gerus 30 metų vykusią komandiruotę į  Vokietiją. Nors šalis jau buvo susivienijusi, tačiau ministerijos ir Bundestagas dar tebedirbo Bonoje.

Šalies Vyriausybė tuomet pakvietė keturis Europos žurnalistus susipažinti su organizuoto nusikalstamumo situacija Vokietijoje ir šalies teisėsaugos sistema. Frankfurte prie Maino, Bonoje, Hanoveryje, Hamburge buvome priimti aukščiausiuoju lygiu, susitikome su garsiais teisininkais, ministerijų vadovais.

Vieną rytą viešbutyje netikėtai prie pusryčių stalo gerą pusvalandį bendravome su ryškiu to laiko Vokietijos socialdemokratų partijos lyderiu (kaip vėliau pristatė vertėjas), po keleto metų tapusiu Vokietijos kancleriu, Gerhardu Šrioderiu. Bonoje, Bundestago restorane, kalbantis su įvairių partijų ir frakcijų lyderiais, vienas jų paklausė: „Kaip jums atrodo, kas žmogaus gyvenime yra baisiausia?“ Mūsų atsakymai, žinoma, buvo labai žemiški – karas, ligos… Pašnekovas nusišypsojo ir tarė: „Baisiausia gyvenime yra archyvai…“

Tada gausios informacijos sraute gal ne iš karto suvokėme šių žodžių prasmę. Vokiečiai, išgyvenę keturiasdešimtmetį susiskaldymą ir VDR sovietų MGB pavyzdžiu sukurtą siaubą „Stasi“, turėjo teisę šitaip kalbėti. Ne be reikalo SSRS KGB vadino šią baisią organizaciją ypač ištikimu ir naudingu partneriu.

Tačiau jau visai netrukus, Lietuvoje atsivėrus tos pačios KGB archyvams ir viešumon pradėjus kilti kažkada didžiausiomis paslaptimis laikytiems faktams, tapo aišku, koks teisus buvo tas vokiečių politikas. Archyvai nepavaldūs laikui ir jeigu tik nesunaikinami, gali ir po daugelio metų pasakyti nemažai stulbinančių dalykų.

Garsusis Gegužės 1-osios atvejis

Plačiai nuskambėjęs Vytauto Stonio su dviem pagalbininkais pagamintos ir 1951 metų gegužės 1-ąją po tribūna senajame Tauragės stadione padėtos automatinės minos (taip byloje pavadintas sprogmuo) sprogimas 13.45 val., praėjus apie 40 minučių nuo demonstracijos pabaigos. Tik netikėtai subjuręs oras ir dėl to sutrumpėjęs renginio scenarijus padėjo išvengti žmonių aukų. 1952 metų balandžio 14-ąją V.Stonys buvo sušaudytas.

Pirmu žvilgsniu galėtum sakyti, kad tai buvo vienas nepamatuotas atvejis, juo labiau, kad, be partijos, rajono valdžios vadų, jam pasisekus, galėjo žūti ir daug niekuo dėtų žmonių. Tačiau Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentai rodo, kad Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tauragės skyrius tinginiauti neturėjo kada ir be darbo nesėdėjo. Nors šiandienos akimis ne vienas toks jų „tyrimas“ gali sukelti ir gailestį, ir juoką, ir akivaizdžią nuostabą. Apie skyriaus struktūrą, darbuotojus, agentų veiklą, konspiracinius butus – kituose rašiniuose. O šiandien prisiminkime tų buvusiųjų ištikimų saugumiečių darbo kasdienybę.

„Kuba, mano meile…“  

Vyresni žmonės dar gal prisimins seną dainelę tokiu pavadinimu, apdainavusią Laisvės salą.

Kaip žinia, 1961 metų balandžio mėnesį JAV suorganizavo į Kubą intervenciją, garsią Kiaulių įlankos incidento vardu. Ginkluoti apie 1000 savanorių išsilaipino Kuboje, tačiau buvo nugalėti Kubos ginkluotųjų pajėgų. Po nepavykusios JAV intervencijos F.Castro paprašė SSRS pagalbos. SSRS, mielai atsakydama į šį prašymą ir amerikietiškųjų raketų dislokavimą Turkijoje, įkurdino Kuboje 40 branduolinį ginklą galinčių nešti vidutinio nuotolio raketų. Tai 1962 metų spalį sukėlė pasaulinę krizę, kurios metu kilo branduolinio konflikto tarp SSRS ir JAV grėsmė. Bet sovietai turėjo raketas išvežti, nors Kuba vis dėlto liko priklausoma nuo SSRS.

1961 metų balandžio 21-ąją KGB Tauragės skyriaus įgaliotinis Stasys Paulauskas siunčia visiškai slaptą pranešimą KGB Lietuvos komiteto 2-osios valdybos viršininko pavaduotojui Vukolovui. Mat Tauragės skyrius gavo keleto agentų pranešimus apie vietos gyventojų nuotaikas.

Agentas „Šukys“ pranešė: „Tauragės rajono ligoninės gydytojai dažnai kalbasi apie įvykius Kuboje. Gydytojai Markevičius ir Batutis tarpusavyje kalbėjo, kad ten vyksta kažkas baisaus, kad kubiečiams blogai ir kad dėl šių įvykių gali kilti karas. Vidurinysis medicinos personalas svarsto, kad Kubos kontrrevoliucionieriams padeda Amerika, kad iš viso to gali kilti karas. Apskritai medicinos personalas labai susirūpinęs, nes jeigu kiltų karas, mirtis ateitų visiems“.

Agento „Vlado“ informacijoje teigiama, kad Pagėgių rajono Stoniškių tarybinio ūkio darbininkas Antanas Žemaitaitis išsireiškė: „Įvykiai Kuboje gali atvesti iki karinių veiksmų, bet mes verčiau sutinkam dirbti po 12 valandų per parą negu sulaukti karinės nelaimės“. Toliau Žemaitaitis pasakęs: „Amerikiečiai sunerimę, kad Kuba gali tapti komunistine šalimi, ko jie bijo, todėl meta ten visas savo jėgas“.

Iš agento „Antano“ pranešimo sužinome apie Jurbarko gyventojų nuotaikas. Jurbarko miesto gyventojas Gajauskas pokalbyje su agentu išsireiškė, kad jeigu tik SSRS suteiks paramą Kubai, kils karas ir nugalėtoju jame taps tas, kuris smogs pirmąjį smūgį. „Dabar, – sako Gajauskas, – SSRS – labai stipri šalis, bet aplink ją daug karinių bazių ir karą gali laimėti kapitalistai“.

Agentas „Valiūnas“ pranešė, kad jam teko kalbėtis su Skirsnemunės gyventoju Jonu Girkantu, kuris teigė, jog N.Chruščiovo ir J.Kenedžio pareiškimai turi paveikti visas tautas ir kad Sovietų sąjunga nuošalėje neliks.

Tačiau, konstatuoja Stasys Paulauskas, greta signalų apie būtinybę suteikti Kubai pagalbą jos kovoje su interventais gaunama ir neigiamų signalų dėl karo laukimo ir nesikišimo į Kubos reikalus.

Taip patikimas asmuo G. pranešė, kad Skirsnemunės gyventojas Juozas Adomaitis, kalbėdamasis su gyventojais, pareiškė: „Nėra ko rusams kišti nosies į svetimus reikalus, jie nori padaryti su Kuba tai, ką 1956 m. padarė su Vengrija“. Vėliau Adomaitis kalbėjo: „Tarybų sąjunga žodžiais kovoja už taiką, o iš tikrųjų kursto karą. Kuba priklausė Amerikai, tai tegul jie ir sprendžia jos klausimą“.

Agento „Antano“ pranešimu Jurbarko gyventojas Minceris, žydas, reiškia pasitenkinimą ginkluota intervencija į Kubą ir laukia karo, kadangi yra labai nepatenkintas dabartine padėtimi. Minceris Jurbarko milicijos organų buvo areštuotas už spekuliaciją užsienio valiuta.

Pagal agento „Varguolio“ informaciją Pagėgių rajono Piktupėnų kaimo gyventojas Antanas Gečas, Piktupėnų tarybinio ūkio darbininkas, pareiškė: „Kubos liaudis nepajėgs atsilaikyti prieš Ameriką, kadangi Amerika – didelė ir stipri šalis. Amerika bijo, kad Kubos liaudis gali pasukti komunizmo keliu“. Į agento žodžius, kad Kubai padės visos šalys, Gečas atsakė: „Amerika nieko nebijo“.

Pagal agento „Baltraus“ pranešimą kai kurie Jurbarko miesto gyventojai greta blaivių mąstymų, kad intervenciją į Kubą padiktavo Amerikos kapitalistų interesai, kurie, parduodami ginklus, kraunasi didelius pelnus, reiškia nepasitenkinimą, jog SSRS, išskyrus viešus imperialistų pasmerkimus iš tribūnų, jokių kitų žingsnių nedaro, kai tuo metu amerikiečiai visur, net SNO (dab. JTO), diktuoja savo valią.

Vėliavų detektyvas

Laikinai ėjęs KGB Tauragės rajono įgaliotinio pareigas kapitonas Šimas 1965-ųjų lapkričio 10-ąją pasiuntė slaptą raštą KGB Lietuvos skyriaus pirmininkui generolui majorui A.Randakevičiui. Mat per pačias Spalio revoliucijos metines, lapkričio 8-osios naktį, buvo nupjautos prie Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato Žemaitės gatvėje kabojusios SSRS ir LTSR valstybinės vėliavos. Negana to, kitą naktį buvo nuplėšta vėliava, kabojusi prie pieno parduotuvės Vytauto gatvėje. Ir dar dingo valstybinė vėliava, kabojusi prie toje pat gatvėje buvusios ūkinių prekių parduotuvės.

Saugumiečiai atliko grandiozinį darbą ir išsiaiškino, kad vėliavų pjovimo žymės buvusios 5–10 cm. Valstybinėje SSRS vėliavoje tokių žymių rasta penkios, o Lietuvos – trys. Vėliavos, atseit, ne visiškai nuplėštos, likusios kaboti. Prie pieno parduotuvės nuplėštas tik audeklas, o kotas paliktas. Prie ūkinių prekių parduotuvės vėliava dingusi su kotu. Baisiausia, kad jos nesurastos. Pokalbiai su parduotuvių sargais pagal agentūros informaciją jokių rezultatų nedavė. Darbo brokas, ką ir besakysi…

„Mirtis komunistams“

1969 metų vasario 19 dieną Tauragės I vidurinės mokyklos (dab. Martyno Mažvydo progimnazija) direktorius (pagal dokumentus nuo 1965 metų šias pareigas ėjo Augustas Masandukas) telefonu KGB Tauragės rajono skyriui pranešė, kad mokyklos koridoriuje ant sienos aptikti 3 antitarybinio turinio užrašai. Operatyviniai darbuotojai vietoje nustatė, kad užrašai ant mokyklos koridoriaus sienos užrašyti kreida lietuvių kalba ir yra tokio turinio: „Mirtis komunistams“ bei „Mirtis pionieriams ir komjaunuoliams“. Užrašai nufotografuoti, surašytas protokolas.

Po keleto dienų mokykloje aptikti du lapeliai su tekstu „Mirtis komunistams“, parašyti per trafaretą ant išplėšto mokyklinio sąsiuvinio lapo. Negana to, praėjus dar dviem dienoms, saugumiečiai vėl lėkė į I vidurinę mokyklą. Kaip rašoma protokole, ant mokyklos tualeto, esančio kieme, durų aptikti nauji kreida užrašyti penki užrašai su tekstu „Mirtis Kosyginui“, „Mirtis komunistams“. KGB, žinoma, mėgo tikslumą, tačiau šįkart turėtume tuo suabejoti. Seni tauragiškiai tikrai prisimins, kad I vidurinė mokykla 1965 metais persikėlė į dabartinį pastatą Prezidento gatvėje, tad iš kur čia galėjo atsirasti lauko tualetas, neaišku.

Tualetas tualetu, bet tą pačią dieną lapelis su tekstu „Komunistų laukia kulka ir kilpa“ aptiktas partijos rajono komiteto pastate ant laiptų aikštelės sienos… O tai jau buvo smūgis žemiau juostos… Vargšai saugumiečiai tikriausiai net pietauti užmiršo, beieškodami „teroristų“.

O čia lyg tyčia rytojaus dieną į KGB rajono skyrių atvyko Tauragės miesto gyventoja Ulbikienė ir operatyviniam darbuotojui perdavė 4 lapelius, kuriuos jos vyras aptiko ryte priklijuotus ant nuosavo namo sienos. Lapeliuose buvo raginama (net baisu!) susidoroti su partijos ir sovietinės vyriausybės vadovais. Dar du tokio paties turinio lapelius, priklijuotus ant namo sienos, tą pačią dieną aptiko ir Tauragės gyventojas Jucys.

Ir jau visai šios istorijos pabaigai – tą pačią dieną „Jūros“ kino teatro kasininkė Margytė antitarybinio turinio lapelį rado priklijuotą kino teatro skelbimų lentoje…

Kovo 10-ąją buvo iškelta baudžiamoji byla. Kaip SSRS KGB Tardymo skyriaus viršininkui A.Volkovui rašė LSSR KGB Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis Jankevičius, atlikus operatyvinius paieškos veiksmus, nustatyta, kad: „Lapelius platino ir užrašus darė Tauragės I vid. mokyklos šeštos klasės mokiniai trylikamečiai Zenonas Bušininkas ir Antanas Požereckas. Skyriaus tardytojas vyresnysis leitenantas Lazarevičius atlieka tyrimą, siekiant nustatyti, kas paauglius nukreipė atlikti nusikalstamus veiksmus ir išaiškinti visuomenei pavojingų veikų aplinkybes“.

Tardytojas dirbo spėriai ir jau po dviejų dienų į Maskvą nuskriejo ankstesniojo rašto papildymas. Pažymėta, kad, atliekant tolesnį tyrimą byloje Nr.274, nustatyta, kad antitarybinio turinio lapelius Tauragės mieste pagamino ir platino, taip pat antitarybinio turinio užrašus užrašė minėtieji moksleiviai. Kartu nepasitvirtino versija, kad prie veikų įvykdymo galėjo prisidėti suaugę asmenys. Tiesa, nustatyta, esą abiejų paauglių tėvai neskyrę vaikų auklėjimui tinkamo dėmesio, o neretai dargi darę jiems žalingą ideologine prasme įtaką.

Pavyzdžiui, Z.Bušininko tėvas, girdint sūnui, klausėsi antitarybinių radijo laidų iš užsienio. Negana to, sūnus šių laidų klausėsi ir pats. O kas baisiausia, tėvai auklėjo sūnų religine dvasia, nuolatos vedėsi į bažnyčią, uždraudė stoti į pionierių organizaciją.

Antano Požerecko tėvai daug kartų namuose reiškę nepasitenkinimą sovietų valdžia, gyrę buvusios buržuazinės Lietuvos gyvenimą, šlovinę ginkluotų nacionalistinių grupuočių (taip parašyta saugumiečių dokumentuose, – red.) veiklą Lietuvoje pokario metais.

Visa tai, žinoma, esą labai negerai. Tačiau įrodymų, kad tėvai ar kas nors dar būtų kurstęs moksleivius vykdyti šias visuomenei pavojingas veikas, nenustatyta.

Todėl balandžio 9-ąją baudžiamoji byla buvo nutraukta. Į moksleivių tėvų darbovietes nusiųsti teikimai imtis atitinkamų priemonių šalinant priežastis, leidusias paaugliams įvykdyti visuomenei pavojingas veikas, taip pat pareikalauti tėvų tinkamai auklėti savo vaikus…

Dar vieni lapeliai

Po penkerių metų Tauragės saugumiečiams vėl teko imtis atsišaukimų temos. 1974 metų vasario 8-ąją LKP Tauragės RK pirmasis sekretorius telefonu informavo KGB rajono padalinį, kad karinio dalinio 52988 politinio skyriaus viršininkas Bogdanovas atnešė jam lapelį, kurį, eidamas į darbą, savo namo laiptinėje aptiko praporščikas Balčius.

Nuvykus į vietą, nustatyta, kad lapelis buvo priklijuotas sintetiniais popieriaus klijais Žemaitės gatvės namo pirmojo aukšto laiptinėje pusantro metro aukštyje. Spausdintomis raidėmis mokyklinio matematikos sąsiuvinio lapelyje žalios spalvos tušinuku parašyta: „Lietuviai!! Jus smaugia rusas, reikalauja sviesto, taukų, lašinių. Tegyvuoja Solženicynas! LLA“

Tą pačią dieną Tauragės rajono VRS Nežinybinės apsaugos viršininkas milicijos majoras Morozovas pristatė lapelį, kurį rado ryte priklijuotą ant pašto dėžutės jo gyvenamojo namo Vytauto gatvėje laiptinėje. Lapelis buvo parašytas tuo pačiu žalios spalvos šratinuku ant tokio paties popieriaus: „Tegyvuoja A.Solženicyno romanas „Gulago salynas“ LLA“.

Rajono bibliotekos valytoja Andrončinkienė saugumiečiams pranešė, kad vasario 8-osios rytą, ant Žemaitės gatvės 18-ojo namo antrajame aukšte įsikūrusios rajono prokuratūros lauko durų pamačiusi priklijuotą lapelį, ėmėsi valytis ir nuimti nespėjo, kadangi iš trečiojo aukšto besileidžiantis kažkoks vyriškis lapelį nuplėšė.

Operatyviniais veiksmais išsiaiškinta, kad tai padarė pilietis L., kuris lapelį saugumiečiams perdavė pats. Tekstas lapelyje surašytas tuo pačiu šratinuku, yra tokio turinio: „Laisvė Lietuvai! LLA“

Be to, L. pokalbyje pareiškė girdėjęs, kad panašus lapelis buvo priklijuotas ir ant vaikų bibliotekos Žemaitės gatvėje sienos.

Nustatyta, kad atsišaukimą aptiko Venckienė ir perdavė Kultūros skyriaus vedėjui Šimkui. Lapelis buvo priklijuotas iš vaikų bibliotekos kiemo pusės ant lango stiklo tokio turinio: „Tegyvuoja žodžio laisvė! LLA“. Daugiau jokios informacijos apie šį detektyvą surasti nepavyko. Galima galvoti tik viena – lapelių autorius saugumas surado, nes brokas jų darbe buvo labai jau nepageidaujamas reiškinys.

Jehovistai

Iš KGB Tauragės skyriaus viršininko D.Popovo 1972 metų balandžio 3 dienos rašto KGB 5 skyriaus viršininkui M.Ščensnovičiui: „Rajono teritorijoje veikia Jehovos sekta, kuriai vadovauja Jurgis Usvaltas. Į sektą buvo įdiegtas mūsų agentas „Volga“. Išaiškinta ir išimta du egzemplioriai „Baimės bokšto“ bei kita politiškai žalinga literatūra. 1972 metų kovo 9 dieną Usvaltas areštuotas ir jo bylą liaudies teismas nagrinės balandžio 17-ąją“.

Toliau pranešama, kad Usvaltas į sektą įtraukė Eleonorą J. Agento „Volga“ duomenimis, nustatyta, kad mergina jehovistų susirinkimuose aktyviai nedalyvaujanti ir rengiasi tekėti už VLKJS nario V.

KGB nutarė surengti su V. pokalbį, kad jo sužadėtinė atvyktų į rajono prokuratūrą ir papasakotų viską, ką žino apie jehovistų, tarp jų ir sektos vadovo Usvalto, veiklą. D.Popovo žodžiais V. buvo paveikta, Eleonora įvykdė saugumiečių prašymą, atskleidė Usvalto ir kitų jehovistų veiklą, taip pat atsisakė tolesnio dalyvavimo sektoje.

Parodymus davė ir J. tėvai, kurie po Usvalto arešto pareikalavo, kad iš buto išsikeltų jų duktė Antanina U., neatsisakiusi savo ankstesniųjų įsitikinimų.

Tame pat rašte pažymima: „1972 metų kovo 9-ąją karinio dalinio 73525 Ypatingojo skyriaus agentas „Cabai“ pranešė, jog Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos technologas Jokūbas Kindsfateris turi Solženicyno knygelę „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, kurią davė skaityti gamyklos tiekimo skyriaus viršininkui Čerkauskui. Kindsfateris, komentuodamas knygos turinį, Čerkauskui pareiškė, kad tokia pat padėtis lageriuose esanti ir dabar, tik likę pastatyti krematoriumą ir bus kaip prie Hitlerio. Imamės priemonių, kad agentų informacija būtų tinkamai įforminta ir galima būtų iš Kindsfaterio minimąją knygelę paimti“.

Pavojus Lenino paminklui

1972 metų gegužės 22-ąją Skaudvilėje gyvenęs patikimas asmuo Č. iškvietė telefonu į susitikimą KGB operatyvinį darbuotoją ir pranešė, kad prieš 3 dienas tarpkolūkinės statybos organizacijos darbininkas skaudviliškis Antanas Vaičys neblaivus atėjo prie V.Lenino paminklo ir pradėjo spardyti jį, spjaudyti, rodyti špygas, šaukti, kad vieną kartą tą paminklą nuvers, kad seniai jau ant jo piktas ir privers Iljičių gyventi taip, kaip gyvena jis. Be to, trynėsi į paminklą užpakaliu. Šį chuliganizmo faktą matė keletas žmonių.

Operatyvininkas, nevyniodamas į vatą, iš karto ėmėsi rinkti raštiškus liudytojų parodymus. Rytojaus dieną įrodymai buvo pateikti rajono prokurorui, kuris iškėlė baudžiamąją bylą, o Vaičys buvo sulaikytas. KGB Tauragės skyriaus viršininkas papulkininkis D.Popovas informavo valdžią, kad A.Vaičys 1968 metais gavo žemės sklypą Skaudvilės mieste ir pasistatė namą. Prieš metus, dirbdamas ATK vairuotoju, buvo sulaikytas neblaivus, prarado vairuotojo pažymėjimą, o už chuliganizmą buvo baustas pinigine bauda. Ir apskritai jis pastaraisiais metais dažnai piktnaudžiaudavęs alkoholiu. Suprask, galutinai degradavęs žmogus…

Neišvežti dešrų…

1977 metų sausio 19-ąją į KGB Tauragės rajono skyrių atėjo komunalinių įmonių kombinato vyr. inžinierius Ramonas su intriguojančia žinia. Šiukšliavežės vairuotojas Stonys informavęs jį, kad jog sausio 18-ąją po darbo jis automobiliu atvažiavęs prie K.Požėlos gatvės namo, palikęs mašiną aikštelėje ir nuėjęs asmeniniu reikalu pas draugą Paulauską. Ten išbuvo apie 10–15 minučių, po to nuvažiavo į sąvartyną. Iškraudamas šiukšles, pastebėjo, kad ant abiejų automobilio bortų ir priekinio bamperio užklijuotos laikraščių ir žurnalų iškarpos su SSKP vadovų nuotraukomis. Tokių iškarpų buvę 20. Stonys jas nuplėšė ir išmetė ten pat, sąvartyne, pasilikęs tik vieną.

Operatyviniai darbuotojai operatyviai su vairuotoju pasikalbėjo, kuris viską patvirtino ir perdavė iškarpą su vieno partijos vadovo nuotrauka. Ant automobilio, dvidešimtyje vietų, aptiktos klijų ir popieriaus žymės.

Tauragės saugumiečiams prasidėjo karštas darbymetis. Vyrai tapo aršiais skaitytojais ir, peržiūrėję pluoštą įvairios periodikos, žurnalų, nustatė, kad turimoji iškarpa – iš vieno konkretaus „Švyturio“ žurnalo numerio.

Išsiaiškinta, kas iš to K.Požėlos gatvės namo gyventojų prenumeruoja žurnalą. Paaiškėjo, kad tarp 5 prenumeratorių yra ir šeima, kur tą vakarą asmeniniais reikalais lankėsi Stonys.

Norėdamas išsiaiškinti, kokiu tikslu lankėsi Stonys ir kiek ilgai čia užtruko, saugumietis Šerlokas Holmsas apsilankė Paulauskų bute. Nustatyta, kad buvo laistoma automobilio „Žiguli“ registracija VAI ir kad Stonys apie 1,5 valandos kartu su visais išgėrinėjo. Pokalbio metu operatyvininkas lyg tarp kita ko peržiūrėjo keletą „Švyturio“ žurnalo numerių ir pastebėjo viename iškirptą partijos vadovo nuotrauką. Išaiškėjo, kad šeimoje yra duktė Birutė, besimokanti aštuntojoje klasėje.

Kitą dieną, dalyvaujant tuo metu IV vidurinės mokyklos direktoriui ir vyresniajam vaikų kambario inspektoriui, pasikalbėta su Paulauskaite. Ji papasakojo, kad iš nepažįstamų žmonių ir kai kurių mokinių išgirdusi, kad TSKP vadovai norį išvežti iš Lietuvos visą mėsą, kad Šiauliuose, siekiant to išvengti, buvo privirinti prie bėgių vagonų riedmenys ir t.t. Ji irgi norėjusi prie to prisidėti.

Iš KGB Tauragės skyriaus viršininko D.Popovo rašto: „Siekdama įgyvendinti savo sumanymą, B.Paulauskaitė sausio 18 d. po pamokų, eidama namo su Budrevičiūte, išsikalbėjo ir susitarė iš laikraščių ir žurnalų iškirpti partijos ir vyriausybės vadovų portretus, kad vėliau išklijuotų juos mieste. Vakare, apie 20 val., jos abi, pasiėmusios iškirptas nuotraukas, nuėjo į parduotuvę pirkti maisto, tuo pačiu nusipirko ir buteliuką klijų. Pakeliui į namus vieną iškarpą Budrevičiūtė priklijavo ant namo sienos, kitą ant medžio. Pamačiusios, kad prie namo stovi šiukšlių automobilis, nutarė likusias nuotraukas suklijuoti ant jo. Apie 22 val. išsiskyrė. Grįžusi namo Paulauskaitė rado begeriantį vairuotoją Stonį. Sigita Budrevičiūtė patvirtino Paulauskaitės žodžius ir pridūrė, jog jai nepatinka, kad tiek daug vadovo (suprask, L.Brežnevo, – red.) nuotraukų spausdinama laikraščiuose ir žurnaluose. Tai ir paskatino taip pasielgti“.

Gerieji saugumiečiai nustatė, kad abi mergaitės labai gerai charakterizuojamos, gerai mokosi. Kad ir kaip stengtasi, nepavyko nustatyti, kad šią veiką įvykdyti jas būtų paskatinę tėvai. Šeimos gyvenančios pasiturinčiai, turi kooperatinius butus, lengvuosius automobilius.

Deja, D.Popovo rašte aukštesniajai vadovybei nieko neužsimenama, kokių poveikio priemonių imtasi.

Dalintis:

About Author

Alvidas Jancevičius

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą