Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
„Tauragės kurjeris“ prieš keletą metų jau rašė apie legendinę asmenybę, vieną garsiausių Izraelio teisininkų Mošę Zilbergą. 1900 metais Skaudvilėje gimęs M.Zilbergas 20 metų teisėjavo Izraelio Aukščiausiame teisme. Negana to, 1965 metais jis tapo šio teismo pirmininko pavaduotoju. Kartu profesoriavo Jeruzalės Hebrajų universitete, dėstė asmens ir šeimos teisę, kaip Aukščiausiojo teismo teisėjas daug prisidėjo prie teisės praktikos formavimo.
Mošė Zilbergas yra keleto darbų Talmudo teisės ir asmens teisinės padėties klausimais autorius, propagavęs žydų ir Europos teisės normų reguliavimą, tyrinėjęs teisės ir etikos santykius žydų įstatymuose. 1958 metais išeivis iš Skaudvilės buvo apdovanotas Bialiko vardo literatūros premija „Žydų minties“ nominacijoje. Šią 1933 metais poetui Chaime Bialike atminti įsteigtą solidžią piniginę premiją skiria Tel Avivo miesto municipalitetas už reikšmingus literatūros kūrinius ivrito kalba. O 1964 metais M.Zilbergui suteikta Izraelio Valstybinė premija.
Šiandien gi noriu į gimtinę sugrąžinti jo mažai kam girdėtą painaus likimo ir sudėtingos biografijos brolį Salomoną Zilberą. Ne vienam skaitytojui gali kelti įtarimą skirtingos brolių pavardės, todėl iš karto paaiškinu taip, kaip tai aiškina garsiųjų skaudviliškių biografai. 1920 metais Vokietijos Frankfurto ir Marburgo universitetai vyresniojo, Mošės, pavardę savotiškai išvertė iš rusiškosios kirilicos į rusų kalbą ir Zilberas tiesiog pavirto Zilbergu.
Gimė Skaudvilėje
Salomonas Zilberas gimė 1904 metų sausio 20-ąją Skaudvilėje. Ir jis pats vėliau prisiminė, ir istorija rodo, kad čia, kaip ir visoje Lietuvoje, žydai nesijautė atstumti, vertėsi prekyba ir įvairiais amatais, visokeriopai prisidėjo prie krašto ekonomikos kilimo. Kai tuo metu iš daugelio Europos šalių, pavyzdžiui, Ispanijos, buvo išvyti. Matyt, ne be reikalo 1939 metų rudenį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui kaip pabėgėliai čia atvyko dauguma Baltarusijos Baranovičių miesto, tuo metu priklausiusio Lenkijai, ješivos (dvasinės seminarijos) studentų su savo lyderiu rabinu Abraomu – Šmueliu Chiršovičiumi. Vietos žydai labai šiltai juos priglaudė.
Skaudvilė žydų pasaulyje garsėjo savo ješiva, Toros ir Talmudo studijų centru. Miestelyje nebuvo labai turtingų žmonių, bet veikė aktyvios žydų organizacijos, ypač savišalpos organizacija Agudat, kurios vienu rėmėjų 1913 metais buvo Gilelis Zilberas.
Beje, Tauragės krašto istorija besidomintiems kraštotyrininkams noriu priminti 1942 metais išleistą Nensi Šenburg nepaprastai svarbią knygą apie Lietuvos žydų, ypač Skaudvilės, bendrijas iki Holokausto. Vėliau ji buvo perleista internete.
Tėvas Gilelis buvo gimęs irgi Skaudvilėje 1869 metais, o motina Osnat – 1873 metais. Jie vertėsi, kaip ir dauguma to 2000 gyventojų turėjusio miestelio žydų, prekyba. Hitlerininkams okupavus Lietuvą, G.Zilberas kartu su keliasdešimt Skaudvilės, Batakių ir aplinkinių vietovių vyrų buvo sušaudytas 1941 metų liepos mėnesį Pužuose. Moterys su vaikais, tarp jų ir brolių Zilberų motina Osnat, kurį laiką dirbo priverstinius darbus aplinkiniuose ūkiuose, po to rugsėjo 15-ąją irgi buvo sušaudyta Gryblaukio miške.
Tragiško likimo broliai Zilberai išvengė. Įgijęs išsilavinimą įvairiose Lietuvos ješivose (vidurinėse mokyklose), Mošė 1920 metais išvyko į Vokietiją, kur seniausiame Vokietijos ir Europos protestantiškajame Marburgo universitete studijavo filosofiją, matematiką ir fiziką, o Frankfurto universitete – teisę. Nuo 1929 metų M.Zilbergas persikėlė į dabartinį Izraelį. Salomonas gi 1925 metais atsidūrė Paryžiuje ir įsidarbino Amerikos turizmo agentūroje „Lloyd Palestine & Orient“, rengusioje keliones į Artimuosius Rytus.
Salomonas Zilberas. convoi77.org nuotrauka
1940 metais vokiečių kariuomenei įžengus į Prancūziją ir pasiekus Paryžių, agentūra buvo uždaryta ir Salomonui kartu su milijonais prancūzų teko trauktis į šalies pietus. Taip jis pateko į Bordo miestą. Galima spėlioti, ar tikėjosi S.Zilberas sugrįžti į sostinę, nes vėlesni įvykiai parodė, kaip vokiečiai, įsigalėjus Viši režimui (Viši Prancūzija arba – Prancūzijos vyriausybė per 1940–1944 metų nacių okupaciją. Viši režimas buvo sukurtas po Prancūzijos pasidavimo Vokietijai 1940 metų birželio 22 dieną. Jis perėmė pavadinimą iš Viši miesto, kur persikėlė naujoji pavaldi nacių režimui Prancūzijos vyriausybė, – red.), vengė įsileisti į okupuotus rajonus žydus.
Suėmė gestapas
Galų gale S.Zilberas pervažiavo į Nicą ir prisiglaudė pas kažkokią madam Bajet. Gal čia ne vieta ir ne laikas, tačiau Salomono populiarumo tarp moterų lieka tik pavydėti. Mat žinoma, kad Nicoje jis rengėsi susituokti su Rene T. Vėliau moterų jo gyvenime buvo ir daugiau.
Neturėdamas darbo (o gal taip teigiama todėl, kad jokios informacijos apie šį laikotarpį negali suteikti sudegęs jo buvusios darbovietės archyvas) pasitraukė į pogrindį. Miestas neįėjo į okupacinę zoną, bet kartu ir nebuvo visiškai apsaugotas nuo žydų persekiojimo. Kaip to iliustracija gali būti faktas, kad 1942 metų rugpjūčio 26 dieną Viši policija sulaikė 6584 užsieniečius ir asmenis be pilietybės. Tą dieną taip pat areštuota per tūkstantį žydų, iš kurių 560 pasiųsti į Dransi (Drancy – komuna šiaurės rytiniame Paryžiaus priemiestyje Seine-Saint-Denis departamente šiaurės Prancūzijoje už 10 kilometrų nuo Paryžiaus. Čia 1941–1944 metais veikė nacių tranzitinis „Drancy“ lageris, kuriame suimtieji žydai buvo skirstomi į įvairias koncentracijos stovyklas. Iš viso čia pabuvojo 70 tūkstančių žydų, iš jų 61 tūkstantis atsidūrė Osvencime ir „Sobibore“, – red.).
Tai viena šio epizodo versijų. Yra ir kita – esą S.Zilberas nedalyvavęs jokiame pogrindyje, kadangi tam nebuvę reikalo. Išvargintai gaudynių ir persekiojimų tautai Viši režimas pateikęs savotišką dovaną – žmonių nesuimdavęs. Ir nors 1942 metų lapkričio 11-ąją Šiaurės Afrikoje išsilaipinus sąjungininkams, laisvąją zoną okupavo vokiečiai, Nica atiteko italams, kurie buvo humaniškesni, žydų gaudynių nerengė. Vis dėlto pokario dokumentai ir archyvų informacija kalba ką kita.
1943 metų rugsėjo 3-iąją pasirašius Italijos ir sąjungininkų taikos sutartį, kuri paskelbta rugsėjo 8-ąją, šį rajoną kontroliuoti perėmė vokiečiai (Sutartį sudarė Italijos karalystės vyriausybė ir Italijos pietinę dalį tuo laiku okupavusių sąjungininkų pajėgos. Italijoje sutartis vadinama „Kasibile taika“– pagal pasirašymo vietos pavadinimą, – red.). Netrukus Nicoje atsirado ir gestapas su garsiuoju Adolfo Eichmano pavaduotoju hauptšturmfiureriu Aloyzu Bruneriu priešakyje (Aloyzas Bruneris nuo 1939 iki 1945 metų buvo atsakingas už daugiau kaip 100 tūkstančių Vienos, Berlyno, Graikijos, Prancūzijos, Slovakijos žydų deportavimą į Trečiojo Reicho mirties stovyklas, – red.). Mieste prasidėjo kariškių patruliavimai, siautėjimai, suėmimai. Greičiausiai būtent tuo metu S.Zilberas su tokia Alina Reibo ir pasitraukė į pogrindį.
Prancūzijos veteranų reikalų ir karo aukų ministerijos archyvo duomenimis, iki suėmimo Nicoje S.Zilberas gyveno su A.Reibo prisistatydamas jos vyru. Įskųstas kaip žydas, 1944 metų liepos 5-ąją pateko į gestapo rankas. Aliną už tai, kad slėpė žydą, gestapas taip pat suėmė. Tiesa, jai konclagerio duonos paragauti neteko. Salomonui priešingai – buvo numatytas pats baisiausias scenarijus…
Pateko į Osvencimą
1943 metų pabaigoje – 1944 m. pradžioje A.Bruneris ir SS pradėjo Nicoje masiškai areštuoti žydus. Šios bangos Salomoną aplenkė, bet vis dėlto 1944-ųjų liepos 5 dieną Anri Reibo vardu prisidengęs S.Zilberas pateko į gestapo rankas. Po penkių dienų atsidūrė jau minėtame Dransi lageryje, o liepos 31-ąją – Osvencime.
Archyviniame suimtųjų registracijos žurnale užfiksuota, kad, sulaikant Salomoną, pas jį rasta apie 4850 frankų – palyginti su kitais deportuotaisiais ganėtinai nemaža suma. Tai rodo, kad išeivis iš Skaudvilės netinginiavo ir nevengė darbo.
Taigi S.Zilberas pateko į vieną siaubingiausių XX amžiaus Žemės rutulio vietų – Osvencimo koncentracijos stovyklą. Ir greičiausiai jo būtų laukęs tūkstančių jo tautiečių likimas – mirtis dujų kameroje, „Mirties maršas“ iš Osvencimo–Birkenau į Loslau (Silezijos Vodzislavą), jeigu nebūtų atsitikęs stebuklas – likus keletui mėnesių iki karo pabaigos,1945-ųjų sausio 27-ąją, pasmerktuosius išlaisvino sovietinė kariuomenė. Kaliniai išsiųsti į savo gimtuosius kraštus. Salomonas per Kijevą ir Odesą kovo 10-ąją pateko į Prancūzijos Marselį.
Pats S.Zilberas vėliau, jau gyvendamas Tel Avive, prisiminė: „1944 metų liepos mėnesį Nicoje mane areštavo gestapas, įkalino Dransi stovykloje ir paskutiniąją mėnesio dieną perkėlė į Osvencimo konclagerį. 1945-ųjų sausio pabaigoje mus išlaisvino rusai, bet į Prancūziją repatrijavo tik gegužės 10-ąją“.
Apie S.Zilbero buvimą Osvencime nieko nežinoma, nors, žinoma, kokie dar gali būti įspūdžiai iš to „mirties fabriko“. 2013 metais pasirodė prancūzo Lui Suareso prisiminimai „Septyneri pavogti mano jaunystės metai 1939–1945: prancūzų kareivis Prūsijoje“, kuriuos užrašė Mari Anž Bartolomo Besu. Skaudi čia atspindėta gyvenimo istorija, reikia galvoti, turi daug bendra ir su S.Zilbero likimu. L.Suaresas buvo suimtas Rytų Prūsijoje, po to įkalintas konclageryje. Išgyveno „Mirties maršo“ baisumus, kai, artėjant rusų kariuomenei, naciai kalinius žiemą, sausio viduryje, pėsčia varė tolyn į Vakarus… Po to Lui irgi pateko į Odesą, iš kur vėliau pasiekė namus.
…Ką tik kapituliavo Vokietija, baigėsi žiaurusis karas ir Salomonas persikėlė į jam tokią artimą Nicą. Čia sulaukė net trijų brolio Mošės siuntinių iš Palestinos. Buvo tokia JDC (Amerikos žydų jungtinis skirstymo komitetas, – red.) programa išgyvenusiems po deportacijos gelbėti.
Vėliau S.Zilberas, panašu, gyveno ir dirbo ir kituose Prancūzijos miestuose, tarp jų Bordo bei Paryžiuje, kurio devintosios apygardos teismas 1947 metų sausio 13-ąją galutinai pripažino jo tapatybę. Pavyko nustatyti, kad tuo metu jis gyveno viešbutyje Châteaudun gatvėje ir dirbo paprastu kontoros tarnautoju. Tais pačiais metais susižadėjo su kolege iš Nicos Rene Hardi.
Sulaukė 85-erių
Salomonas Zilberas: „Aš gavau Prancūzijos pilietybę 1949 metų sausio 7 dieną, o Prancūzijos pasą – tų pačių metų kovo 24-ąją“.
1951 metais Solomonas persikėlė į Izraelį ir Šliomos Zilbero vardu apsigyveno Tel Avivo Hakovšim gatvėje. Po trejų metų susituokė su rumune Reičel Eizen. Deja, daugiau kokios nors informacijos apie tą, paskutinįjį, S.Zilbero gyvenimo laikotarpį rasti nepavyko.
1956 metų gruodžio 10-ąją buvęs skaudviliškis gavo politinės deportacijos pažymėjimą, o 1958-aisiais, vadovaujantis Prancūzijos 1953 metų vasario 14 dienos įstatymu – 12 tūkstančių frankų išmoką, kurią šalies vyriausybė skyrė kiekvienam buvusiam deportuotajam ar internuotajam. Tačiau S.Zilberas laikė šiuos pinigus menkaverčiais, vos minimaliai padengiančiais patirtąsias kančias – vienas to laiko frankas atitiko 0,018 šiandienos euro. Mūsų rašinio herojus tebuvo internuotas tik apie 10 mėnesių, todėl klausimas, kodėl pinigų atsisakyta, lieka atviras. Negana to, Salomonas kreipėsi kompensacijos į VFR valdžią. Koks buvo kreipimosi rezultatas, išsiaiškinti nepavyko.
Skaudvilėje dar išlikusios senosios žydų kapinaitės. Tauragės turizmo informacijos centro archyvo nuotrauka
Rodosi, galėtume šią istoriją ir užbaigti. Dokumentai ir paties Salomono biografijos detalės rodo jį sėkmingai įveikus visus laiko išmėginimus. Tačiau, kaip nebūtų keista, internete klajoja ir keistokas faktas apie galimą buvusio skaudviliškio mirtį Osvencime. Viename Jad Vašem (oficialus Izraelio memorialas holokausto aukoms atminti, – red.) pateiktame šaltinyje taip ir sakoma: „Salomonas buvo nužudytas per Holokaustą“. Betgi iš kitos asociacijos, Convoi 77, nagrinėjančios buvusių deportuotųjų asmenų likimus, istorijas (Mes, konvojaus 77, deportuotų asmenų vaikai, anūkai, šeimos, draugai, ieškome to, kas mus jungia, sieja. Mes gyvename skirtingose šalyse – jauni ar seni žydai ir nežydai, tikintieji ir ateistai – visi mes siekiame vienos tiesos…), pateiktų dokumentų matyti, kad jis po deportacijos tikrai gyveno Tel Avive. Šį faktą patvirtino ir artima Salomono giminaitė Arleta Zilberg: „Salomonui Zilberui pasisekė, jis išgyveno tame baisiame kare“.
Ir rašinio pabaigai – keletas žodžių apie dviejų skaudviliškių brolių palikuonis.
Salomonas Zilberas vaikų neturėjo. Jis mirė 1989 metų balandžio 18-ąją, sulaukęs 85-erių.
Garsusis Izraelio teisininkas Mošė Zilbergas motinos atminimui savo dukrą pavadino Osnat vardu. Ji taip pat įgijo teisinį išsilavinimą, padarė nemenką karjerą. Pats gi Mošė paliko šį pasaulį 14 metų anksčiau už brolį – 1975-aisiais…
