Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Taip, mielas skaitytojau, knyga išėjo, bet, deja, jau po autoriaus mirties. Klaipėdos dramos teatro aktorius, pelnęs Auksinį scenos kryžių, režisierius, inscenizacijų autorius, rašytojas ir dramaturgas, Juozo Paukštelio premijos laureatas Kęstutis nesulaukė savo 70-mečio jubiliejaus, kuris būtų minimas praėjusių metų lapkritį. Jis mirė kiek anksčiau – pernai kovo 11 dieną. Dėl sveikatos problemų teatre mažiau vaidinęs paskutiniaisiais gyvenimo metais, Kęstutis rašė. Daug ir puikiai. Per keletą metų pasirodė net trys Kęstučio knygos: premijuotoji novelių knyga „Debesų žuvys“ (2020), tikrais nutikimais paremta istorija „Šordinas“ (2023), trys vienaveiksmės pjesės „Atrastas lobis“ (redaguotos šių eilučių autoriaus 2024) ir štai po autoriaus mirties „Sodas miške“ (2026).
Rašė iki paskutinio atodūsio
Kęstučio sūnaus Luko Macijausko rūpesčiu ir pastangomis prisiėmiau atsakomybę sudaryti ir suredaguoti pomirtinę Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ nario Kęstučio knygą. Pavadinimą jai jau buvo parinkęs pats autorius – „Sodas miške“. Nepasakysiu, kad tai buvo lengvas darbas, nes nebebuvo autoriaus, nebuvo, su kuo pasitarti, padiskutuoti, o užgriuvusi atsakomybė dar labiau vertė nerimauti. Knygos žanrą man sunku nusakyti. Kęstutis savo feisbuko paskyroje kartkartėmis paskelbdavo prozos vaizdelių, miniatiūrų, trumpų novelių (novelečių). Jos labai vaizdingos, skoningos, įdomios, kartais truputį intriguojančios. Jaučiama aiški autoriaus humanistinė pozicija, jo pažiūros į Visatą, Visagalį, Amžinybę… Tremtinių vaikui (Kęstutis gimė tremtyje Sibire) buvo labai artima tremties tema, skvarbus jo žvilgsnis kartais filosofinis, kartais psichologinis, bet dažnai romantiškas ir šiltas.
Prieš mirtį su Kęstučiu kalbėjau, kad paskelbtąsias publikacijas internete jis turėtų išsaugoti, neišmėtyti, surinkti. Ir tai jis padarė, surinko, išsaugojo. Jau stipriai sirgdamas, gulėdamas ligoninėje, dar taisė, redagavo savo parašytus tekstus ir naujų novelių dar parašė. Kas skaitys jo knygą, prie kai kurių novelių ras ir jų parašymo datas. Specialiai datas palikau, idant skaitytojas suprastų, kad ir likus mažiau nei mėnesiui iki mirties Kęstutis kūrė, tačiau jo kūryboje vis labiau buvo jaučiamas atsisveikinimo su šiuo pasauliu dvelksmas, nuojauta, kad šį pasaulį teks greitai palikti. Tačiau ta nuojauta nebuvo labai niūri ar slogi: tekstuose aiškiai juntamas autoriaus susitaikymas su lemtimi, atsidavimas Visagalio globon.
Knygos „Šordinas“ pristatymas, akimirka užfiksuota su kūrėjų klubo „Žingsniai“ nariais. Eugenijaus Šalčio archyvo nuotrauka
Kviečiu į pristatymą
Kovo 12 dieną Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje, minint bičiulio mirties metines, bus pristatyta ši įdomi, puikiai parašyta knyga. Kviečiu ateiti į knygos sutiktuves, o kas norės perskaityti, galės tai padaryti knygą pasiskolinęs iš bibliotekos, nes sūnus Lukas bibliotekai padovanos keletą dešimčių egzempliorių, kad knyga pasiektų visus Tauragės rajono bibliotekų filialus.
Knygos sutiktuvėse dalyvaus bardas Rimas Liorančas, su kuriuo Kęstutis buvo bičiuliai, atvyks sūnus Lukas, žmona Dalia Macijauskienė, draugai, bičiuliai, knygos maketuotoja-dizainerė Regina Vaičaitienė, Genovaitė Urmonaitė ir Vytautas Bacevičius paskaitys ištraukų iš naujosios apysakos (taip vadinu šios knygos žanrą).
Keletas ištraukų
Paskutinis Kęstučio ruduo mylimoje Tauragėje. Eugenijaus Šalčio archyvo nuotrauka
Paskaitykite keletą sakinių iš Kęstučio knygos, o tokių sentencijų, posakių, pamąstymų, filosofinių minčių knygoje tikrai daug:
Pagalvoju, kas gyvenime man suteikia daugiausia džiaugsmo, atsakau, kad meilė, o kas daugiausia skausmo, taip pat atsakau, kad meilė…
***
Gal ne visada ta sausra gamtoje – baisi, daug liūdniau, kai ji ateina į žmogaus vidų, tada jau nežinai, į kokius vandenis bristi…
***
Kartais pagalvoju, kad Dievas į mus žvelgia su autoironija, matydamas mūsų darbus ir mintis.
***
Gyvenimas nuplauks kaip debesys, prie kurių neprikabinsi inkarų…
***
Žvelgdamas į beribį žvaigždėtą dangų, jaučiu, koks esu bejėgis suprasti tą begalybę. Ir nesuprantu tų, kurie dedasi viską žiną, viską galintys paaiškinti.
***
O gal reikia užmiršti visas mokslingas gudrybes ir tiesos ieškoti Šventajame rašte?
***
Pavasaris… Vėl pavasaris. O širdy ilgesys ir kažkodėl liūdna… Gal todėl, kad diena baigiasi, o gal, kad visa tai greitai praeis. Tokia keista baimė… Tas, kuris sako, kad nieko nebijo – man labai įtartinas. Baimė ir drąsa visada būna šalia. Tik ta akimirka, kai kažkas nutinka, sustato viską į savo vietas…
***
Paprasta ir graudu… Gyvenimas greitai praeina ir nieko negali pakeisti, bet priimkim be niurzgėjimų ir verkšlenimų tokį, koks jis yra – kartais duobėtas ir pelkėtas, bet iš esmės be galo įdomus ir gražus. Vienintelis – kito nebus. Ruoškimės tolimesnei kelionei į juodą nežinią su tikėjimu širdy… Tik norisi šį pasaulį po to aplankyti vėju, lietumi, praplaukiančiu debesiu dangumi ar jo šešėliu saulėtą dieną, priminti artimiesiems, kaip juos be galo mylėjau…
Lauksime kovo 12 d. 17 val. bibliotekos skaitykloje, kur sužinosite daugiau apie šią knygą ir daugiau jos atsiradimo aplinkybių!
