„Išvadavimas“, atvedęs į okupaciją

Dalintis:

1944 metų spalio 11 dieną legendinis sovietų radijo diktorius Jurijus Levitanas visai didžiajai šaliai paskelbė Sovinformbiuro (Sovietinio informacijos biuro) pranešimą: „Spalio 10-ąją Klaipėdos (Memelio) šiaurinėje ir pietrytinėje dalyse mūsų daliniai, sėkmingai puldami, užėmė Lietuvos SSR apskričių centrus, miestą ir geležinkelio mazgą Kretingą, ypatingai įtvirtintą miestą ir stambią geležinkelio stotį Tauroggeną… Kiti daliniai priartėjo prie miesto iš pietvakarių. Vakar vakare pėstininkai tankais pradėjo šturmą ir 6 valandą ryto svarbus geležinkelio mazgas buvo visiškai išvalytas nuo vokiečių. Mūšiuose Tauroggene sunaikinta priešo 21-oji pėstininkų divizija“.   

Išvakarėse buvo skelbiamas kitas pranešimas, kuriame paminėta daugiau Tauragės krašto vietovių. Sakoma, kad spalio 9-ąją sovietų kariuomenė įnirtingais mūšiais užėmė per 300 gyvenviečių: Jurburgą (Jurbarką), Bikavėnus, Tarvainius, Šakvietį, Gaurę, Batakius, Juodpetrius.

Skausminga data

1944 metų spalio 10-oji, 1207-oji Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo diena, ilgiems metams tapo vadinamojo Tauragės išvadavimo diena. Žodis „išvadavimas“, be abejonės, skamba gražiai, vos ne iškilmingai. Ir šiuo atveju kokiam nors Užuralės ar Rusijos vidurio kareivėliui priešo, su kuriuo kovota ištisus trejus metus, nugalėjimas reiškė tikrai daug. Regionams, nuo jų susikūrimo gyvenusiems pagal socialistinės revoliucijos idealus, su V.Lenino ar J.Stalino vardais, greičiausiai taip ir liko nesuprantama Baltijos šalių neapykanta čia agresyviai įsiveržusiems rusams. Nesuprato jie, kaip galima nekęsti Raudonosios armijos, atnešusios tokius, jų akimis žiūrint, gražius idealus, tokią šviesią ateitį. Gal todėl ir mūsų krašto tremtiniai ar politiniai kaliniai ten buvo vadinami fašistais, vietiniai šimtasiūlėmis vilkintys sniegynuose paskendusių kaimelių žmonės nekentė darbščių lietuvių, latvių, estų, net žiauriausiomis tremties sąlygomis kūrusių savo gyvenimą.

Todėl tas spalio 10-osios Tauragės išvadavimas netapo miestui skambiąja styga, kaip ir kitiems krašto miestams bei miesteliams. Vyresniosios kartos Tauragės gyventojai tikriausiai dar prisimena tai datai dedikuotas miesto derliaus šventes, karnavalines automobilių kolonas per miestą, muges parke prie evangelikų liuteronų bažnyčios. Prisimena tikriausiai ir prie miesto pilies stovėjusį paminklinį akmenį, menantį tą miesto „išvadavimą“ spalio 10-ąją…

Suprasiu skaitytoją, kuris nepatenkintas replikuos man, kad prisimenu nemalonius dalykus, kurie seniai nuplaukė užmarštin ir niekam nebeįdomūs. Suprasiu ir nepyksiu. Tik noriu pasakyti, kad šiandien tokia populiari paminklų griovimo mada praeities nepakeis. „Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities“, – sakė mūsų tautos žadintojas ir patriarchas Jonas Basanavičius, kurio sovietiniu mąstymu tikrai neapkaltinsi. Todėl, suprasdami, kokia baisi Tauragei buvo ta tariamoji „išlaisvinimo ir išvadavimo“ diena, pradėjusi naujos keleto dešimtmečių raudonosios okupacijos laikotarpį, vis dėlto prisiminkime, o kas gi čia vyko tą 1944 metų rudenį. Ir kodėl apie tai beveik visai nekalbama. Nors tai šiaip ar taip irgi data miesto istorijoje… Labai skausminga data…

Sugriauta Tauragės katalikų bažnyčia 1944 m. Wikipedia nuotrauka

Spalio 10-ąją pasiekė Baltijos jūrą

1944 metų spalio 10-ąją sovietų armijos 1-ojo Pabaltijo fronto daliniai pasiekė Baltijos jūros pakrantę 35 kilometrų plote šiauriau Memelio (Klaipėdos). Vokiečių „Šiaurės“ armijos grupė buvo atkirsta nuo Rytų Prūsijoje kovojusių pagrindinių jėgų. Kaip to patvirtinimą fronto vadovybė pasiuntė gertuvę su Baltijos jūros vandeniu J.Stalinui…

Pabaltijys vokiečių karinės vadovybės planuose visada užėmė svarbią vietą. Jis pridengė Rytų Prūsiją iš šiaurės rytų. Vokiečių laivynas galėjo laisvai jaustis rytinėje Baltijos jūros dalyje ir palaikyti ryšius su Skandinavijos šalimis, tiekusiomis Hitleriui strategines žaliavas. Pabaltijys ir pats buvo rimta tiekimo bazė. Pavyzdžiui, Estijoje veikė skalūnų perdirbimo gamyklos, tiekusios Vokietijai per metus apie pusę milijono tonų naftos produktų. Iš Pabaltijo vokiečiai taip pat gaudavo didelį kiekį žemės ūkio ir maisto produktų.

Sovietų armijos Pabaltijo strateginė puolamoji operacija vyko 1944 metų rugsėjo 14 – lapkričio 24 dienomis – 71 dieną. Fronto linija sudarė 1000 kilometrų, o gylis – iki 400 kilometrų.

Sovietų pusėje dalyvavo apie 900 tūkstančių žmonių, netoli 18 tūkstančių pabūklų ir minosvaidžių, apie 3000 tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų, per 2500 lėktuvų. Armijos nuostoliai Pabaltijo operacijoje (priminsiu, trukusioje kiek daugiau nei du mėnesius) sudarė per 61 tūkstantį žuvusiųjų ir per 218 tūkstančių sužeistųjų…

Vokiečių armijos grupuotę sudarė apie 730 tūkstančių karių, 7000 pabūklų ir minosvaidžių, per 1200 tankų ir savaeigių pabūklų, apie 400 kovos lėktuvų. Stengdamiesi nors kiek stabilizuoti frontą Pabaltijyje, vokiečiai skubiai rengė čia papildomus gynybinius įtvirtinimus.

Patekę nelaisvėn Vermachto kareiviai ir karininkai pripažino ryškų pasimetimą savo kariuomenėje. 11-osios pėstininkų divizijos 2-ojo pulko 1-osios kuopos jefreitorius Heicas Grunemanas pasakojo, kaip vieni karininkai liepė iki paskutinio šovinio ginti kiekvieną žemės metrą, tuo metu kiti įsakydavo nieko nelaukiant trauktis. Per keletą vieno mūšio valandų batalionas neteko beveik pusės kareivių. Prasidėjo panika. Unterkarininko Rudolfo Freitato teigimu, rugsėjo 21 dieną kuopoje liko vos devyni žmonės. Juos prijungė prie kito bataliono, kurį sudarė tik 30 žmonių… Prasidėjus rusų artilerijos šaudymui, visi puolė bėgti kas kur. Sužeistųjų rinkti nebuvo kam…

Vermachtas šioje operacijoje neteko daugiau kaip 200 tūkstančių kareivių, iš jų per 33,5 tūkstančio pateko į nelaisvę. Iš 59 „Šiaurės“ armijos grupės divizijų sutriuškintos 26, o trys likviduotos visiškai. Likusios šios grupės pajėgos Memelio rajone prispaustos prie Baltijos jūros.

Kairiajame fronto sparne 2-oji gvardijos armija, tęsdama vokiečių armijos persekiojimą pietvakarių kryptimi, pasiekė Šilalės–Tauragės liniją. Dalis šios armijos pajėgų perkelta į Tauragės–Jurbarko frontą pakeisti 39-ąją armiją, kuri turėjo pulti piečiau Nemuno.

Vyko stiprūs mūšiai

Iš 39-ojo armijos štabo operatyvinio skyriaus viršininko pulkininko Safonovo 1944 metų spalio 10-ąją, 0.00 val., pasirašytos pažymos Nr. 268 apie Tauragės miesto užėmimą:

„5-oji gvardijos šaulių divizija tikslingai puldama po įnirtingų dviejų parų mūšių Tauragės miesto prieigose spalio 10-ąją 6 valandą ryto 17-osios ir 91-osios gvardijos šaulių divizijų jėgomis šturmu užėmė galingą įtvirtinimo punktą rytiniame Jūros upės krante bei Tauragės miestą ir geležinkelio stotį. Tęsdami priešo persekiojimą, daliniai forsavo Jūros upę ir užėmė keletą įtvirtinimo punktų vakariniame Jūros upės krante.

Spalio 10-osios vakare korpuso daliniai dalyvavo šiuose mūšiuose:

17-oji gvardijos šaulių divizija – į rytus nuo Ceikiškės, vakariniame girios krašte.

91-oji gvardijos šaulių divizija, užėmusi Tauragę, persikelia į Eržvilko miestelio rajoną. 21 valandą priekiniai divizijos daliniai pasiekė Gaurę.

19-oji gvardijos šaulių divizija kaunasi Viešvilės upės krante netoli valstybės sienos.

262-oji šaulių divizija visą dieną atkakliai kovėsi ties Užbaliais, Griunchofu. Vienas batalionas spalio 10-osios naktį forsavo Nemuno upę ties Jurburgo miestu ir užėmė placdarmą pietiniame Nemuno krante.

113-ojo šaulių korpuso 338-osios šaulių divizijos 1134-ojo šaulių pulko batalionas spalio 10-osios naktį forsavo Nemuną ties Jurburgu ir užėmė šiaurinę Šiaudinės (Šakių rajonas) dalį…“

Ir pabaigai – negalutiniais duomenimis 39-osios armijos 1944 metų spalio 10-osios nuostoliai: 60 žuvusiųjų ir 182 du sužeistieji…

Liudininkų prisiminimai

 Iš Žemutinio Naugardo gyventojo Dmitrijaus Artemjevo prisiminimų:  

„1943 metų rudenį vokiečiai mūsų kaime atidarė mokyklą, kuri gruodžio mėnesį buvo uždaryta. Vokiečiai pasiūlė savanoriškai važiuoti į Vokietiją. Kadangi norinčių nebuvo, imta vežti priverstinai. Kiek laiko važiavome gyvuliniuose vagonuose, neprisimenu.

Naujuosius 1944 metus sutikom kažkur kelyje. Sausio pradžioje Lietuvos mieste Tauragėje išlaipino prekių stotyje po atviru dangum. Su vežimais rinkosi lietuviai ir kaip turguje rinkosi šeimas. Mus paėmė pirmąją dieną Izidorius Augaitis ir atvežė į sodybą, kurioje gyveno brolis ir sesuo Eičai. Mus gerai pamaitino, aprengė. Kai kurios šeimos po atviru dangumi laukė po keletą dienų.

Vakare susirinko kaimynai. Atėjo kaimo seniūnas ir ėmė spręsti tolesnį mūsų likimą. Nutarė taip: mama su broliu ir ožka lieka pas Praną Eičą, o mane su tėvu pasiima mus atvežęs Augaitis. Močiutę perdavė toliau gyvenusiems senukams Martutaičiams.

Mūsų šeimininkai maitino mus tuo, ką valgė patys. Sunku buvo bendrauti, kadangi nei jie rusiškai, nei mes lietuviškai nesupratome nė vieno žodžio. Tiesa, Izidorius truputį suprato vokiškai, aš irgi, todėl pirmiausia šia kalba ir bendravom.

Su tėvu gyvenom neilgai, kadangi jį išvežė į Vokietiją. Ten, kur buvo mama su broliu, šeimininkai laikė keletą karvių, bet mama melždavo ir savo ožką, kai ateidavau, vaišindavo mane ožkos sūriu.

Nebuvo pirties. Į didelę statinę pripildavo pašildyto vandens ir pirmiausia lįsdavo šeimininkas, po to jo žmona ir visi likusieji. Išgirdom, kad už poros kilometrų rusai betoniniame bunkeryje turėjo įsirengę pirtį, tai pradėjom vaikščioti ten.

Rugsėjo mėnesį vokiečius išvijo, frontas nusirito į Prūsiją. Mes pradėjome rengtis kelionei namo. Gruodžio mėnesį visi susitikom Tauragės stotyje. Jau buvo paimta Tilžė ir, kol formavo sąstatą, nuvažiavom pasižiūrėti ten.

Žmonių mieste visiškai nebuvo, vaikščiojom tuščiomis, išdaužytomis gatvėmis, rinkomės įvairius daiktus. Aš pasiėmiau laikrodį. Įdėjau jį į nuo lovos antklodės nuvilktą užvalkalą, kurį vėliau iškeičiau į bulves…“

Ir dar vienas labai įdomus prisiminimas – iliustracija to, kaip laukiami Lietuvoje buvo naujieji-senieji išvaduotojai, su kokia „meile“ juos čia pasitiko vietos žmonės.

Buvęs pokario metų pasienietis Jurijus Akimovas:

„Man buvo 17 metų. Iš visos Penzos srities surinko tokio amžiaus vaikinus ir išvežė į Pabaltijo frontą. Paskutinę kelionės naktį man teko budėti vagone, sėdėjau prie krosnelės ir kursčiau ugnį. Greta rūkė karininkas.

Staiga pasigirdo keisti šlepsėjimo garsai, vagono sienose atsirado skylės. Į mano klausimą, kas čia buvo, karininkas atsakė: „Tai iš kulkosvaidžio mus apšaudė. Sveikas atvykęs į Lietuvą…“

Jaunojo kario kursą išklausėme Tauragėje, o karas vyko už 70 kilometrų nuo mūsų. Mieste buvo pilna kariuomenės, tris ar keturis mėnesius buvo kaupiamos pajėgos Kenigsbergo šturmui. Dažnai virš miesto, daugiausia naktimis, pasirodydavo vokiečių lėktuvai…“

Kas vyko Tilžėje

Peržengusi Sovietų sąjungos – Vokietijos sieną, rusų kariuomenė sparčiai veržėsi Kenigsbergo, o po to jau ir Berlyno link. Trečiojo Baltarusijos fronto pajėgos po Tauragės ir Jurbarko „išlaisvinimo“ spalio 16–30 dienomis pralaužė vokiečių gynybą Gumbinės kryptimi ir 100 kilometrų ruože nužygiavo 60 kilometrų. Kad atremtų šį puolimą, Vermachto karinė vadovybė turėjo permesti legendinio tankų korpuso „Hermanas Geringas“ divizijas prie Tilžės.

O kokios buvo tos paskutinės vis dar laisvos ir vis dar vokiškos Tilžės dienos? Prisimena paskutinysis Tilžės burmistras Roderikas Valteris.

Roderikas Valteris gimė 1884 metais Hanau mieste. Freiburgo universitete baigė teisės mokslus, dirbo keleto miestų prokuroru, taip pat Tilžės miesto administracijoje. Negali nestebinti faktas, kad 1921–1945 metais, būdamas Gumbinės miesto vadovu, jis tuo pačiu dirbo ir Tilžės policijoje. Mirė 1966 metais.

„Pagal pareigas nuo 1943 metų kovo pabaigos man buvo pavesta vadovauti Tilžės policijai.

Pirmasis nedidelis oro antskrydis mieste užfiksuotas pirmąją karo dieną 1941 metų birželio 22-ąją. O pirmasis tikrai rimtas ir sukėlęs sunkias pasekmes antskrydis įvyko 1943 metų balandžio 20-ąją, Hitlerio gimimo dieną.

Viskas pasikeitė 1944-ųjų birželį. Ne mažiau kaip devyni antskrydžiai 80 procentų miesto pavertė griuvėsių krūva. Liepos mėnesį situacija rytų Prūsijos fronte pablogėjo tiek, kad evakuacija, pirmiausia vaikų ir moterų, tapo neišvengiama. Ir jeigu į tokius kategoriškus evakuacijos reikalavimus nebuvo atsižvelgiama, tai šitai nelaikiau vietos valdžios kalte, o pirmiausia aukščiausiųjų Berlyno ir Kenigsbergo valdininkų apsileidimo pasekme. Tilžėje gi tai atvedė iki didžiulio žmonių susipriešinimo, įsiūčio ir vis didėjančio draudimų nevykdymo, o tai reikalavo iš mūsų būtinybės taikyti ypatingas priemones.

Kai pagaliau atėjo nurodymas, kad miestą gali palikti tik žmonės, turintys specialų policijos direkcijos leidimą, bilietų kasos galėjo parduoti bilietus tik pateikus tokį leidimą. Tai dar labiau kėlė paniką ir galų gale nesumažino pasitraukiančiųjų žmonių srauto. Nepaisant, kad leidimai buvo nesunkiai išduodami, geležinkelio stotyse kontrolės trūko. Draudimą galėjai nesunkiai apeiti: Tilžės gyventojai pėsčiomis išeidavo iš miesto ir bilietus pirko artimiausiose stotyse, kur kontrolės apskritai nebuvo jokios. Laikinas visų iš miesto vedančių gatvių užtvėrimas pasirodė absoliučiai nenaudingas ir veikė tik trumpą laiką. Gyventojų mažėjo akyse ir pagaliau buvo paskelbta, kad miestą galima palikti legaliai, nors iki to laiko dauguma gyventojų jau padarė tai nelegaliai. Likusių moterų ir vaikų išsiuntimas specialiai parengtais vagonais buvo labai sudėtingas ir dar labiau sunkino situaciją. Trumpiau kalbant, evakuacija leista per vėlai, todėl vyko chaotiškai, su dideliais nesklandumais. Panaši padėtis susidarydavo taip pat traukiantis kariuomenei, kai kariniais įsakymais buvo taikomos tiesiogine prasme drakoniškos priemonės.

1944 metų rugpjūčio 23-iosios naktį pusantros valandos antskrydį surengė anglų aviacija. Per jį kilo daug gaisrų ir žuvo žmonių. Tačiau pažeistą vandentiekį ir elektros linijas pavyko greitai atstatyti. Nors oro pavojaus sirenos aidėjo vis dažniau, atskiros tarnybos stengėsi rodyti nesuvaidintą optimizmą. Pavyzdžiui, Tilžės gimnazijos direktorius pateikė pažymą, kad pamokos visiems vyresniųjų klasių mokiniams atsinaujins, bet ne anksčiau kaip spalio 1-ąją.

Po trijų parų surengtas naujas, ko gero baisiausias, oro antskrydis, faktiškai sunaikinęs Tilžės miestą. 400–500 bombonešių numetė apie 4000 bombų. Degė viskas aplink. Dėl didelio karščio mieste nebuvo galima judėti. Dujų ir vandens tiekimas paralyžiuotas. Iš rezervininkų – senyvo amžiaus vyrų – sudaryta tvarkos policija dėl nesibaigiančių oro antskrydžių buvo visiškai išsekinta. Didelį nerimą kėlė daugelio pastatų griūties pavojus. Vaistinės sunaikintos, skerdykla sudegė, traukiniai stovėjo, paštas neveikė. Burmistrui atsirado daug netikėtų problemų – kaip organizuoti gyvenimą vėlyvą rudenį, kadangi mieste buvo vien griuvėsiai ir gyventi čia tapo neįmanoma. Mieste tvyrojo bendra neužtikrintumo atmosfera.

Siekiant pakelti visuomenės ir tarnautojų nuotaiką, gyvavo klaidinga praktika kiekvienu patogiu atveju dalinti alkoholį. Tai kėlė nereikalingus ekscesus ir taip neramios dėl antskrydžių naktys tapo dar neramesnės dėl besikartojančių išgėrinėjimų. Dažną dieną į darbą miesto įstaigose rinkdavosi neišsimiegoję pusgirčiai žmonės. Savo vadovaujamoje žinyboje ėmiausi griežčiausių priemonių, bet bendra miesto moralinė būklė smuko vis labiau. Taip pat krito vis dar mieste likusių moterų moralė.

Spalio 9-ąją pasigirdo sunkiosios artilerijos kanonada iš Tauragės. Oro pavojus tapo mirtina kasdienybe. Policijos direkcija pasidarė vienintelė civilinė įstaiga mieste. Tuo laiku paskutinį kartą kalbėjausi su laikinuoju Aukščiausiuoju gynybos komisaru, Kenigsbergo vyriausybės atstovu Hofmanu. Policija gavo griežtą įsakymą likti Tilžėje prie Briukenhofo (dab. Panemunė, – red.), kol pasitrauks paskutinis karinis dalinys. Tris dienas miestas buvo be pertraukos bombarduojamas, policijos kareivinės sugriautos. Miesto ir krašto valdžios įstaigos iškeltos už miesto. Nuo spalio 10-osios Vyriausybės atstovams tapo nebeįmanoma prisiskambinti netgi specialia telefono linija. Neliko galimybės ir kaip skelbti oro pavojų, o tai dar labiau aštrino didelį neužtikrintumą.

1944 metų spalio 10-osios naktį Tilžės karinis komendantas įsakė kuo greičiau palikti Briukenhofą, ten rusai jau buvo užėmę dešinįjį Memelio krantą. Po to, kai gavome raštišką įsakymą, man atėjo papildomas Kenigsbergo policijos viršininko nurodymas išvesti policiją į Kenigsbergo apylinkes. Rytą policininkų, gaisrininkų ir vandens policijos kolona (iš viso apie 150–180 žmonių) išvažiavo iš Tilžės. Visą kelią lydėjo nesibaigiantys sprogimai. Antrą valandą nakties pasigirdo galingas trenksmas. Tai Vermachtas susprogdino garsųjį karalienės Luizės tiltą. Niekada neužsimiršiantis reginys…

Mūsų komanda įsikūrė už 10 kilometrų nuo Tilžės, kur gavome įsakymą kasti prieštankinius griovius. 548-ojo grenadierių liaudies divizijos vadas užtikrino paramą, bet neslėpė, kad laiko šį mūsų darbą beprasmiu.

Iš tiesų rusai prasiveržė ties Šilenu (dab. Žilino, Nemano rajonas, – red.). Silpnos Tilžės karinės pajėgos atsitraukė. Mes irgi traukėmės Frische Nehrung (Aismarių nerija, – red.) link“.

Prie šių žodžių dabar jau rašinio autorius gali pridurti, kad Tilžė buvo šturmuojama iš keleto pusių vėlyvą naktį. Po nepažįstamą miestą blaškėsi rusai ir patekę į apsuptį vokiečių kareiviai. Antrą valandą nakties vokiečiai pradėjo pasiduoti nelaisvėn, o sausio 20-ąją senasis prūsų miestas buvo visiškai užimtas.

***

Prisipažinsiu, ilgai svarsčiau, kaip užbaigti šį rašinį, neišvengiamai sukelsiantį skaitytojų neigiamų emocijų bangą. Ypač šiandien vykstančio karo Ukrainoje kontekste.

Ir netikėtai prisiminiau legendinio sovietų maršalo G.Žukovo žodžius, pasakytus kitam maršalui K.Rokosovskiui po Berlyno užėmimo 1945 metų pavasarį: „Mes juos išvadavom ir jie niekada mums šito neatleis…“ Kalbėjo apie vokiečius, tačiau kaip greitai parodė istorijos patirtis, atsiliepė vos ne visa Europa. Pranašiški žodžiai šiandien aktualūs kaip niekada. Prisiminiau ir vieną neseną ganėtinai aštrų pokalbį Egipte su keletu jaunų rusų, kurie mėgino išaiškinti, kaip mes, „pribaltai“, nieko nesuprantam, nenorim geriau, laisviau, demokratiškiau gyventi. Šiandien jie vėl „vaduoja“ Ukrainą, vėl neša tariamą savo pažangą ir vėl, kaip įpratę, užmirš išeiti… Tokia jau liūdna tos šalies tradicija…

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą